Kodėl aš nepasitikiu internetu?

Ko­dėl aš ne­pa­si­ti­kiu in­ter­ne­tu?

Vitas Tom­kus

To­dėl, kad jis man ne­pa­tin­ka.

Ne­pa­tin­ka, kuo­met bi­čiu­liai res­to­ra­ne ar ka­vi­nė­je, užuo­t bend­ra­vę žmo­niš­ka kal­ba, kai­šio­ja vie­nas ki­tam į akis iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną ir ko­men­tuo­ja: „Žiū, žiū, žiū­rėk, kaip pa­va­rė.“ Man ne­pa­tin­ka, kad rei­kia „žiū“ į „kom­po“ ek­ra­ną, o ne į pa­dan­gės žyd­ru­mo akis, ku­rio­se kar­tais su­tel­pa vi­sas pa­sau­lis.

Man ne­ma­lo­nu, kai per pa­si­ma­ty­mą ma­lo­ni pa­šne­ko­vė, užuo­t ma­lo­niai bend­ra­vu­si, ki­ša pa­no­sėn te­le­fo­ną ir dar mo­ko: „No­ri pa­žveng­ti? Imk, pa­si­juok ir iš­junk.“ (Įdo­mu, kaip ji pa­ti su­rea­guo­tų, jei­gu po va­ka­rie­nės aš jai ne­ti­kė­tai įbruk­čiau spur­dan­tį vib­ra­to­rių kar­tu su inst­ruk­ta­žu: „No­ri pa­si­my­lė­ti? Imk, pa­si­nau­dok ir iš­junk.“)

Ne itin ma­lo­nu, kai pa­šne­ko­vas su­si­jau­di­na ne dėl ta­vo pro­ble­mų, o ner­vi­na­si, kad kaž­kas at­si­ti­ko plan­še­tei ir kaž­kas ten neat­si­da­ro, to­dėl kaip iš­pro­tė­jęs mai­go kla­vi­šus ir be­jė­giš­kai lanks­to ek­ra­ną. O aš be­jė­giš­kai ste­biu, ty­liu, nors ži­nau, ką to­kiais at­ve­jais rei­kia da­ry­ti: per­lenk­ti ek­ra­ną iki ga­lo, tik į ki­tą pu­sę ir tuo­met bū­tų ra­mu. Vėl bū­tų ga­li­ma ra­miai sau bend­rau­ti ir kal­bė­tis.

Bet čia tik smulk­me­nos. Ano­kios tai bė­dos. Dėl jų tik­rai ne­ver­tė­tų at­si­sa­ky­ti in­ter­ne­to pa­slau­gų. Juo­lab kad skan­di­na­vų ban­ko kler­kas, pre­ten­duo­jan­tis į Vy­riau­sius ša­lies Lio­ka­jus, mus įpra­ti­no nau­do­tis elekt­ro­ni­niais pi­ni­gais, ap­stul­bus ste­bė­ti, kaip ban­ko­ma­tai ry­ja mū­sų pi­ni­gus, kar­tais su vi­sa kor­te­le – nei springs­ta, nei ačiū sa­ko. Ga­lė­tų to­kie vi­sai ša­liai va­do­vau­ti. Ka­bi­ne­tuo­se me­ta­li­niais vei­dais sto­vė­ti. Bent sek­re­to­rių ant minkš­ta­suo­lių ne­var­ta­lio­tų. Ne­bent ant ko­kios va­ly­to­jos už­griū­tų. Ir tai ne­ty­čia. Tik tuo­met, jei­gu to­ji, ne­la­bo­ji, su šluot­ko­čiu už­ka­bin­tų.

Be­je, in­ter­ne­tu po tru­pu­tį jau ren­ka­me Sei­mą. Jo­kie ha­ke­riai mums ne­bai­sūs. Kuo daž­niau įsi­lau­žia­ma į sau­giau­sius ban­kų bei ga­lin­giau­sius CŽV kom­piu­te­rius, tuo jie mū­sų šir­džiai mie­les­ni. Nes, kaip da­bar ma­din­ga kar­to­ti, mes tik­rai my­lim iš­šū­kius. O jie, re­gis, dar la­biau my­li mus. Kur be­si­dai­ry­tum – vien iš­šū­kiai: pa­skai­čiuo­ji mais­to kai­nas, po to at­ly­gi­ni­mą – iš­šū­kis; įva­žia­vai į duo­bė­tą ke­lią ir nu­lei­do pa­dan­gą – iš­šū­kis; kol ėjai su­si­mo­kė­ti – prie apa­ra­to, ant au­to­mo­bi­lio už­dė­jo bau­dą – iš­šū­kis; ban­dei aiš­kin­tis per teis­mus ir ga­vai dar di­des­nę bau­dą – dar di­des­nis iš­šū­kis. Per tuos pra­keik­tus iš­šū­kius kar­tais taip no­ri­si rėk­ti, jog net bi­jai žmo­gus pra­si­žio­ti: kad ne­su­lauk­tum to­kio iš­šū­kio, ku­rį rea­li­zuo­ti bū­tų ga­li­ma tik pa­spru­kus iš Lie­tu­vos. T.y. – emig­ra­vus į nor­ma­lią vals­ty­bę.

De­ja, ir ten nie­kur nuo kom­piu­te­rių ne­pa­sis­lėp­si. Ten dar la­biau vis­kas kom­piu­te­ri­zuo­ta. Tik jų kom­piu­te­riai nė­ra to­kie mo­der­nūs kaip mū­sų. Pa­vyz­džiui, jie ga­li per in­ter­ne­tą iš­rink­ti Ame­ri­kai pre­zi­den­tą, o štai su­keis­ti du kan­di­da­tus į pre­zi­den­tus vie­to­mis neiš­ga­li. O mū­sų kom­piu­te­riai iš­ga­li.

Pa­me­na­te, kaip vy­ko ko­va dėl pre­zi­den­to po­sto ant­ra­ja­me tu­re tarp kan­di­da­tų – V.Adam­kaus bei A.Pau­laus­ko. Nors pir­mą tu­rą triuš­ki­nan­čiu pra­na­šu­mu lai­mė­jo lie­tu­vis, po kom­piu­te­rių „už­lū­ži­mo“ Kau­ne tik-bac! – kan­di­da­tas jau „Ma­de in USA“. O pa­skui dar klau­si­nė­ja, ko­dėl be en­tu­ziaz­mo bal­suo­jam? Ir ko­dėl to­kius ne­vy­kė­lius iš­si­ren­kam?

Ver­čiau ei­tų aiš­kin­tis su kom­piu­te­riais. Ar­ba su ha­ke­riais – ko­dėl ne tuos myg­tu­kus spau­dė... Ar­ba ko­dėl ko­men­ta­rus sve­ti­mais var­dais ra­ši­nė­ja?

Ar da­bar aiš­ku, ko­dėl aš ne­mėgs­tu ir ne­pa­si­ti­kiu kom­piu­te­riais? Jie vie­toj ma­nęs bend­rau­ja su ma­no bi­čiu­liais, skai­čiuo­ja ir ry­ja ma­no pi­ni­gus, pa­gal sa­vo sko­nį ir su­ge­di­mo laips­nį pa­ren­ka tei­sė­jus, sei­mą, pre­zi­den­tus ir net uni­ta­zų rek­la­mas. O kai vi­sai ne­be­tu­ri ką veik­ti, tai ir fil­muo­ja, ką ir kur aš vei­kiu. To­dėl sa­vo skai­ty­to­jus ten­ka įspė­ti: jei no­ri­te ra­miai pa­si­skai­ty­ti ži­nias, nie­ka­da ne­si­neš­ki­te į tua­le­tą kom­piu­te­rio. Laik­raš­tį ir tik laik­raš­tį. Ant­raip to­kį vaiz­de­lį ga­lit per „You­Tu­be“ iš­vys­ti, kad ne­be­ga­lė­si­te žmo­nėms į akis pa­si­žiū­rė­ti.

P.S. At­ro­do jau nu­si­šne­ku: nie­kas į akis ne­be­žiū­ri. Spok­so tik į kom­piu­te­rį. O jis spok­so į jus.