Naujausios
Kodėl negydoma valstybinė hidrocefalija?
Nijolė Saimininkienė
Žurnalistė
Mėgstu rytais skaityti popierinius laikraščius. Jie patikimesni. Kas parašyta – kirviu nebeiškirsi, ne taip, kaip internete: čia parašė, čia atšaukė ir dar durnium išvadino, kad patikėjai.
Taigi, kai perskaičiau laikraštyje, kad Šiaulių, stabiliai gyventojų skaičiumi mažėjančio miesto, Savivaldybėje dirba jau keturi mero patarėjai padėjėjai, o Šiaulių apskritį “sudraskė į gabalus”, nes vietomis jau nebeužtenka rinkėjų naujiems Seimo nariams rinkti, iš karto supratau, kad skaitau teisybę.
Akivaizdu tai jau buvo seniai, tik, matyt, nepatogu apie tokią situaciją buvo skelbti viešai. O gal naiviai tikėtasi, kad išvykėliai parvyks? Neparvyko. Ir štai jums paradoksas: rinkti yra ką. Nebėra kam rinkti. Išsilakstė kaip Grigo bitės.
Jei valstybę jaučiame kaip patys save (juk dažnas politikas sako, kad valstybė – tai mes. Suprask – žmonės), tai ir vaizduojamės ją kaip žmogų. Su kūnu ir krauju. Su galva, rankom ir kojom.
Ir staiga, perskaičius žinią apie naujus patarėjus, padėjėjus ir rinkimų žemių perdalijimą, akivaizdžiai pamačiau tarp jų stypsantį mūsų valstybės kūną.
Su didele didele galva, ilgomis plonomis kojomis ir rankomis, kurias tas kūnas kažkodėl slepia už nugaros. Gal kad darbo nesiimtų, gal kad nevogtų, gal kad per nagus negautų, ne ten tas rankas įkišęs. Žodžiu, makabriškas vaizdelis.
Nejučiom iš atminties iškilo mano laikų studentiškas medicinos vadovėlis, iš kurio mokiausi atpažinti visokias vaikų ligas.
Ir štai toje knygoje nufotografuotas toks vaikelis, visai kaip mano galvoje užgimęs mūsų valstybės vaizdinys, – dideliausia galva, kurią vos nulaiko laibas kūnelis. Ir apačioje užrašas, jog taip atrodo vaikas, sergantis smegenų vandene, t. y. hidrocefalija.
Paprastai tariant, galvoje kaupiasi skystis ir spaudžia smegenis, neleisdamas joms nei deramai vystytis, nei funkcionuoti.
Ir (atleisk, Viešpatie, už eretiškas mintis) pagalvojau, kad mūsų valstybė, ko gero, serga šia liga. Galva, t. y. tie, kurie vadovauja, vis didėja. O kūnas (tie, kuriems vadovauja) vis menkėja.
Tikrinuosi statistikoje. Daug nevargau, pasidairiau kažkur nuo 2011 metų. Jau tais metais “patikimieji” ir “nepatikimieji” laikraščiai skelbė, kad gyventojų mažėja, valdininkų daugėja. Tą patį konstatavo po metų, ir dar po metų, ir dar...
Žodžiu, šią vasarą paaiškėjo, kad 2011-2015 metais valdininkų gretos išaugo nuo 13 450 iki 14 000. Ir visuomenėje, partijose bei valdžioje politikų tik padaugėjo. Kaip dabar sužinojome, į Seimą rinksim vėl nė kiek ne mažiau mūsų atstovų.
Galime tikėtis, kad mūsų interesams jie atstovaus geriau, nes mūsų yra gerokai mažiau, negu nepriklausomybės pradžioje.
Tačiau neapsigaukim. Lygiai kaip tame medicinos vadovėlyje, kur didelė galva anaiptol nereiškia nei kūno sveikatos, nei didelės išminties. Vaiko, kaip ir valstybės, galvoje viso labo kaupiasi skystis, kuris, kaip žinia, smegenų funkcijos neatlieka. Tik galvą didina ir sukelia stiprius galvaskaudžius.
Ar yra koks gydymas? Vaikams – taip. Medicininis arba neurochirurginis. Todėl galvoju, – o kodėl nepabandžius gydyti valstybės, jeigu jau sakom, kad ji – tai mes, t. y. žmogus?
Nežinau, kokiais medikamentais valstybę galima paveikti, bet neurochirurginis būdas gal vis dėlto įmanomas?
Paprastai, kaip tikriems ligoniams daro – atlikus operaciją ir nuleidus vandenį. Galvos, t.y. valstybės valdymo, įstatymų lygmeniu. O paskui, kaip ir žmogui, tas “valstybines smegenis” šuntuoti, t. y. įstatyti tokią “žarnelę”, kad vėl atsirandantis skystis (o jis turi savybę rastis ir rastis iš naujo) natūraliai nutekėtų į pilvaplėvės ertmę, paprastai sakant – nusikanalizuotų ten, kur tam skysčiui ir vieta.
Medicinos vadovėlyje rašo, kad tai padeda. Išskyrus vieną atvejį: jeigu hidrocefalija įgimta ir labai sunkaus laipsnio. Tada ir operacija nebepadės.
Tačiau mūsų valstybė savo priešaušryje buvo labai sveika! Juk kadaise paskelbė pasauliui apie savo galią su LDK kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju, paskui vėl save priminė, pavyzdžiui, su grafu Mykolu Kleopu Oginskiu, daktaru Jonu Basanavičiumi, vyskupu Motiejumi Valančiumi, menininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, dar vėliau – su poetu Justinu Marcinkevičiumi, kitais išmintingais ir drąsiais Lietuvos valstybės piliečiais, laisvės šaukliais.
Vadinasi, iš prigimties sveiki esam, nors visokių ligų per valstybės gyvenimą būta... Tai kodėl dabar susirgę nesigydome? Ar tą didelę galvą mums dar vis patogu nešioti?
