Kodėl parūpo emigrantai?

Ko­dėl pa­rū­po emig­ran­tai?

Ni­jo­lė Sai­­mi­­nin­­kie­­nė

Žur­­na­­lis­­tė

Kai paaiš­kė­jo, kad di­des­nei da­liai Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos gy­ven­to­jų Eu­ro­pos Są­jun­go­je gy­ven­ti ne­be­si­no­ri, Lie­tu­vo­je nuo aukš­to iki že­mo sku­biai su­si­rū­pi­no, kas bus su emig­ran­tais iš Lie­tu­vos, jei kar­tais „apo­ka­lip­ti­nis“ UK pla­nas bū­tų įgy­ven­din­tas.

Ma­lo­nu gir­dė­ti, kad sa­vi pi­lie­čiai pa­rū­po. Nedaž­nai pa­si­tai­ko. Jei kas ir pa­rūps­ta, tai ne­bent lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­čios žvaigž­dės ir tur­tin­gie­ji. Pap­ras­tą juo­da­dar­bį net ir su kars­tu par­si­ga­ben­ti vals­ty­bė ne vi­sa­da pa­si­rū­pi­na. O čia stai­ga – a-ja-jai, kas da­bar bus?

Iš kur toks rū­pes­tis? Iš mei­lės ar iš bai­mės?

Vie­ni sa­kys, iš tik­ro rū­pes­čio tau­tie­čiu. Ta­da ky­la klau­si­mas, ko­dėl tas tik­ras rū­pes­tis tau­tie­čiu neap­si­reiš­kė anks­čiau, nei tas tau­tie­tis su­si­kro­vė la­ga­mi­nus ir iš­va­žia­vo į UK. Juk ne va­kar tai at­si­ti­ko, bu­vo lai­ko pa­gal­vo­ti, ko­kiu svies­tu Ang­li­ja mū­siš­kiams duo­ną te­pa, kad šie, pa­li­kę se­nus tė­vus ir ma­žus vai­kus, va­žiuo­ja ten dirb­ti.

Tai da­bar jie ten su šei­mo­mis, vai­kus į moks­lus lei­džia, o juk dar ne taip se­niai bu­vo ki­taip. Iš­ti­sa kar­ta užau­go be tė­vų, tik su jų pi­ni­gais, iš anglijų/ispanijų siun­čia­mais. Se­ne­liai, gi­mi­nės ir net kai­my­nai tuos vai­kus au­gi­no, kaip mo­kė­jo. Gal ne vi­sa­da „į tak­tą“ laik­me­čiui, gal ne vi­sa­da svei­ka­tos tu­rė­da­mi. Ar ta kar­ta la­bai lai­min­ga užau­go? Kur ji šian­dien? Dar oro uos­tuo­se, ar jau se­niai pa­skui tė­vus iš­vy­ko?

Ar vals­ty­bės gal­vos apie tai ka­da gal­vo­jo? Fi­nan­si­nin­kai kons­ta­ta­vo, kad už­sie­ny­je dir­ban­tys tau­tie­čiai į Lie­tu­vą at­siun­čia ga­na daug pi­ni­gų. Tiek daug, kad tai pa­ste­bi­mai tu­ri įta­ko­s ša­lies eko­no­mi­kai.

Ko­dėl vals­ty­bės gal­voms ir jų pa­ta­rė­jams nie­ka­da ne­ki­lo klau­si­mas, o kaip bus su mū­sų pi­lie­čiais čia? Kai da­li­no­si ko­lū­kių pa­jus, pvz., po pen­kis met­rus fer­mos sie­nos nu­siar­dy­ti? Kai „bank­ro­ti­no“ ir dy­kai da­li­no ga­myk­las, kai par­da­vi­nė­jo už­sie­nie­čiams stra­te­giš­kai svar­bias vals­ty­bi­nes įmo­nes? Ko­dėl ta­da ne­ki­lo klau­si­mas, o kaip po vi­so to gy­vens mū­sų žmo­nės?

Ko­dėl da­bar, kai di­de­lė da­lis pro­vin­ci­jos neišb­ren­da iš skur­do, kai dirb­ti ne­be­mo­ka ir ne­be­no­ri vos ne kas tre­čias re­gio­nų žmo­gus, ko­dėl ne­ky­la klau­si­mas, kas bus su jais?

Tai­gi, ne iš mei­lės ar­ti­mui sa­vo su­si­rū­pi­no po­li­ti­kai ir po­li­ti­kuo­to­jai. Grei­čiau iš bai­mės. Nes, ne­duok­die, ims ir su­grįš tie pra­ku­tę lie­tu­viai na­mo. Ne į Pa­lan­gą „pra­si­neš­ti“, kaip sa­kė vie­nas gar­sus ap­žval­gi­nin­kas, ir ne dan­tų su­si­tai­sy­ti. Gy­ven­ti ir dirb­ti. Ir už­dirb­ti. Va ką ta­da reiks da­ry­ti? Ką pa­siū­ly­ti? Kur dė­ti?

Ne­su pra­tu­si pro­gno­zuo­ti ar spė­ti atei­tį, bet man kaž­ko­dėl din­go­ja­si, kad jie, tie emig­ran­tai, ypač pra­si­gy­ve­nę, į Lie­tu­vą gy­ven­ti ne­grįš. Ir nors Lie­tu­va jau ne vie­ne­rius me­tus ski­ria daug pi­ni­gų ge­ros Lie­tu­vos įvaiz­džiui kur­ti bei emig­ran­tams na­mo vi­lio­ti, tie pi­ni­gai kren­ta į ba­lą.

Tie­sa, ta ba­la tu­ri įstai­gų pa­va­di­ni­mus ir žmo­nių pa­var­des, bet vis tiek – ba­la. Nes kiek ten me­si pi­ni­gų, tiek su­kris, tik nau­dos jo­kios. Nei Lie­tu­va pa­trauk­les­nė, nei emig­ran­tai ne­grįž­ta. Bent jau to­kiais bū­riais, ko­kiais iš­va­žiuo­ja.

Klau­si­mas, ko­dėl tų pi­ni­gų ne­pa­nau­do­jus sa­vų pi­lie­čių vers­lui ska­ti­nti ar dar­bo vie­toms kur­ti, pa­kim­ba ore. Nes iš tie­sų tie pi­ni­gai ku­ria dar­bo vie­tas. Ne­di­de­liam žmo­nių kie­kiui sos­ti­nė­je, stra­te­gams ir tak­ti­kams, iš ku­rių re­zul­ta­to ne­pap­ra­šo net tie, ku­rie tuos pi­ni­gus duo­da. Pa­tei­kė at­lik­tų dar­bų ata­skai­tą, ir vis­kas, o kad re­zul­ta­te šnipš­tas, tai... Na, ne­vei­kia. Bu­du­liai emig­ran­tai ne­sup­ran­ta verž­lios ir šiuo­lai­kiš­kos Lie­tu­vos idė­jos. Pa­tys kal­ti. Stra­te­gai ir įvaiz­džio kū­rė­jai bu­vo su­kū­rę ge­rai.

Vie­ši skai­čiai ro­do, kad mū­sų pi­lie­čiai už­sie­ny­je, lie­tu­viai emig­ran­tai, men­kai bal­suo­ja. Vos ke­li pro­cen­tai jau­čia pa­rei­gą iš­reikš­ti sa­vo va­lią. Ki­tiems jau „vie­no­dai“. Nes val­džiai ir­gi bu­vo „vie­no­dai“ jų var­gai ir bė­dos, kol jie gy­ve­no Lie­tu­voj. Abe­jin­gu­mas už abe­jin­gu­mą.

Štai ir gal­vo­ju: ko­dėl da­bar tiek daug su­si­rū­pi­nu­sių vei­dų ir teks­tų?

At­sa­ky­mas pa­pras­tas iki grau­du­mo: ru­de­nį rin­ki­mai. To­dėl nai­viai ti­ki­ma, kad kuo di­des­nį rū­pes­tį emig­ran­tais iš­dek­la­ruos, tuo, ti­kė­ti­na, dau­giau jų bal­suo­ti ateis už tą, Lie­tu­voj į val­džią ei­nan­tį „rū­pin­to­jė­lį“.

Nai­vūs tie mū­sų po­li­ti­kai ir jų įvaiz­džio, stra­te­gi­jos bei teks­tų kū­rė­jai. Žmo­nės, bent me­tus pra­gy­ve­nę se­nas tra­di­ci­jas tu­rin­čio­je ša­ly­je, ypač, jei to­se tra­di­ci­jo­se už­prog­ra­muo­ta pa­gar­ba dir­ban­čiam žmo­gui bei pa­rei­ga mo­kė­ti jam už at­lik­tą dar­bą de­ra­mą al­gą, jau ne­be­kim­ba ant sal­daus žo­džio ma­sa­lo.

Gal­vo­kit, žy­gei­viai į val­džią, gal­vo­kit. Gal­vo­kit drą­siai, nes bi­jo­ti nė­ra ko: dau­gu­ma emig­ran­tų iš UK ne­grįš į Lie­tu­vą. Nak­tį sap­nuos vai­kys­tės kie­mą, sap­ne lie­tu­viš­kai kal­bės, už sta­lo lie­tu­viš­kai dai­nuos, bet į Lie­tu­vą ne­grįš. Nes la­bai ge­rai su­pran­ta, kas ir kaip čia jų lau­kia.

To­dėl drau­giš­kai pa­ta­riu: pa­li­kit emig­ran­tus Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ra­my­bėj. Jie tu­rės pa­kan­ka­mai lai­ko ir ga­li­my­bių sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, kas ten beat­si­tik­tų. Jie jau įpra­tę taip elg­tis. Rū­pin­ki­tės čia esan­čiais. Sa­vo vals­ty­be rū­pin­ki­tės. Bet rū­pin­ki­tės taip, kad tas rū­pes­tis bū­tų tik­ras, ap­čiuo­pia­mas ir aki­vaiz­dus. Dek­la­ra­ty­vus rū­pes­tis žmo­nių ne­be­vei­kia.