KODĖL ŠUNYS NEKENČIA KATINŲ?

KO­DĖL ŠU­NYS NE­KEN­ČIA KA­TI­NŲ?

Vilius Puronas

Kur­tu­vė­nuo­se ki­lu­sią nea­py­kan­tą pir­ma­sis pa­sau­ly­je ap­ra­šė vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius dar XIX am­žiaus vi­du­ry­je, kai Vol­to Dis­nė­jaus net kva­po ne­bu­vo. Į ma­no akiratį pa­te­ko „Šu­nų di­dy­bė“ kiek vė­les­nia­me, XX am­žiaus pra­džios lei­di­me (“An­ta­no tre­ti­nin­ko pa­sa­ko­ji­mas“, Vil­nius: J. Za­vadz­kio spaus­tu­vė, 1906; p.23-26). Kiek ki­to­kią, su­trum­pin­tą šuns Sa­ba­lio nu­ti­ki­mų san­trau­ką „Dlac­ze­go psy rzna kotow” (“Ko­dėl šu­nys ne­ken­čia katinų”) te­ko skai­ty­ti len­kų kal­ba Vil­niu­je ėju­sia­me svi­sa­vai­ti­nia­me laik­raš­tu­ke “Lud” (1912 10 15, Rok I, Nr. 2, p. 12.). Ja rem­da­ma­sis tal­pi­nu šią le­gen­dą.

Šio­mis die­no­mis, vyks­tant rin­ki­mams į LR Sei­mą, Šiau­lių re­gio­no gy­ven­to­jai tu­ri di­džiuo­tis, lais­va­lai­kiu į Kur­tu­vė­nus va­žiuo­ti. Tie vizi­tai bus su­si­ję ir su Sei­mu, ir su rin­ki­mais, ir su de­mok­ra­ti­jos iš­ta­ko­mis. Svar­biau­sia, kad drą­siai ga­lė­si­me pa­sau­liui skelb­ti, kad glo­ba­li, bend­ra­pa­sau­li­nė šu­nų nea­py­kan­ta ka­tėms, o ka­čių – pe­lėms, gi­mė čia, Šiau­lių kai­my­nys­tė­je.

APIE DE­PU­TA­TĄ SA­BA­LĮ IR KA­TI­NĄ SUK­ČIŲ

Tai įvy­ko anais lai­kais, kai apie Kur­tu­vė­nus ply­tė­jo ir ošė gi­rios, ku­rio­se lai­gė dau­gy­bė šu­nų. Šu­nau­jos va­das bu­vo šun­ba­jo­ris Sa­ba­lys, tu­rė­jęs tris ver­ty­bes: ba­jo­rys­tės po­pie­rius, mė­ly­ną krau­ją ir ries­tą kar­dą. Vi­sus tris sau­go­jo, la­bai tau­so­jo, vie­toj kar­do ries­tai uo­de­gą ne­šio­jo, kad vi­si jo ba­jo­rys­tę ma­ty­tų.

Sy­kį at­lė­kė gar­sas, kad jis šau­kia­mas į Sei­mą, kur tu­rės vi­sam kraš­tui at­sto­vau­ti, kaip sa­vos šu­nau­jos de­le­ga­tas. Il­gai gal­vo­jo, il­gai svars­tė, ką pa­lik­ti, ką pa­siim­ti: „Hm, kar­das bus rei­ka­lin­gas už tei­sy­bę ko­vo­ti, mė­ly­nas krau­jas-už tei­sy­bę pra­lie­ti. O ba­jo­rys­tės po­pie­riai?“ Kil­min­ga­sis šu­va ap­si­dai­rė. Jo žvilgs­nis su­sto­jo ties ka­ti­nu, ku­ris tu­rė­jo pa­do­raus žmo­gaus re­pu­ta­ci­ją. Nie­kas ne­pa­ži­no­jo jo tik­ro­jo vei­do, ka­dan­gi die­ną tas do­ro­vės siau­bū­nas, tei­suo­liu ap­si­me­tęs, dru­ny­da­vo ato­kai­to­je, apie mo­ra­lę po­stri­ngau­da­vo, po slap­tų nak­ties lai­do­kys­čių il­sė­da­vo­si. „Pa­lik man tuos do­ku­men­tus, aš pa­sau­go­siu, – su­ti­ko ka­ti­nas.

Sa­ba­lys iš­vy­ko į Sei­mą, o veid­mai­nis, su­lau­kęs va­ka­ro, pri­slė­gė bran­giuo­sius po­pie­rius la­ši­nių pal­ti­mi, o pa­ts sto­gais nu­rū­ko pa­leis­tu­vau­ti. Pe­lės, pa­ju­tu­sios lais­vę, įjun­ko la­ši­nius ės­ti, su­pu­to, su­grau­žė ir ba­jo­rys­tės do­ku­men­tus, nė sku­te­lių ne­pa­li­ko.

Praė­jo ne­ma­žas lai­ko ga­ba­las, kol par­si­ra­do mū­sų de­pu­ta­tas iš ke­lio­nės. Su­var­gęs, su­ly­sęs, no­sis iš­tį­sus. Ir mė­ly­nas krau­jas pra­lie­tas, ir kar­das pra­pul­dy­tas. Su vil­ti­mi, kad dar po­pie­riai ne­pra­žu­vę. Krei­pė­si į ka­ti­ną. Tas man­da­giai pa­pra­šė atei­ti ry­toj. Ki­tą die­ną ka­ti­nas paaiš­ki­no, kad da­bar ati­duo­ti ne­ga­lįs, bet rytoj... Kai tre­čią die­ną veid­mai­nis vėl ėmė iš­si­su­ki­nė­ti, šu­va su­grie­žė dan­ti­mis, ki­bo ka­ti­nui į pa­stur­ga­lį. Tas su­šnypš­tė, puo­lė ant tvo­ros, sto­gais, sto­gais, vos vos pa­bė­go.

Tik tuo­met žmo­ni­ja su­pra­to, koks svar­bus da­ly­kas tie po­pie­riai. Be jų esi pa­pras­tas ciuc­kis. Nes­var­bu, kas tu: žmo­gus ar šuo, šun­ba­jo­ris ar de­pu­ta­tas. Štai ko­dėl šu­nys ne­ken­čia ka­čių, o ka­tės pe­lių. Nuo tų lai­kų ta nea­py­kan­ta gy­va.

Ka­ti­nų ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir mū­sų mies­te. Ka­dan­gi Šiau­lių far­ma­ci­nin­kė po­nia Van­da Ka­va­liaus­kie­nė prieš ket­vir­tį am­žiaus Šiau­liuo­se įkū­rė gar­sų­jį Ka­ti­nų mu­zie­jų, šios te­mos ne­bep­lė­to­siu.

Iliustr. iš au­to­riaus ko­lek­ci­jos: dail. Džo Fri­čės pie­ši­nys iš „Fur Dich“ (XX a. 7 de­šimt­me­tis).