Naujausios
Amerikos reportažai (4)
Kokia tu, Amerika?
Petras DARGIS
Žurnalistas
Neklauskit manęs, kokia Amerika. Aš ją pervažiavau įstrižai nuo pietinio jos galo į Šiaurės rytus, nuo Kalifornijos iki Niujorko, bet negaliu pasakyti, kokia jinai yra. Ar tai šiltieji kraštai, ar mūsų klimato žemė, bevaisės dykumos ar derlingi laukai?
Sakyčiau, ji ir tokia, ir tokia. Daugiausia, ką galiu pasakyti – ji vis kitokia. Kažkokia nenusakoma.
Bet štai sugrįžęs sutinku draugus, jie klausia manęs:
– Tai kokia, Petrai, Amerika?
Tiek to, mėginsiu parodyti. Ne viską, aišku, bet tai, kas mane nustebino.
Dykumų sodai
Tokioje bazėje netoli Los Andželo mūsų vilkiką pakrauna daržovėmis, „Volvos“ variklis švelniai suūžia, ir prasideda kelionė į Šiaurės rytus. Ji pasibaigs Niujorke, o dabar traukiame per Kalifornijos dykumas.
Žiūriu pro vilkiko langą ir negaliu patikėti. Bet mano bičiulis Antanas tikina:
– Taip, tai iš tiesų dykuma!
Esu buvęs Sacharoj ir žinau, kas tai – dykuma. O čia matau žydinčius sodus ir ryškaus žalumo plantacijas.
Kalifornija, aiškina draugas, tai Jungtinių Valstijų šiltnamis. Metų laikai nesikeičia, čia amžina vasara, tai visus metus auga daržovės, ir mano bičiulis Antanas visus metus turi gerai apmokamo darbo.
Darbo turi ir sutūpę plantacijų darbininkai, kurie nuo saulės slepiasi po didžiulėmis skrybėlėmis.
Nuo valdžios slėptis jiems nereikia, nors visi žino, kad tai nelegalai, Meksikos sieną kažkokiu būdu kirtę migrantai. Tai dar vienas Amerikos paradoksas: valdžia lyg ir kovoja su nelegalia migracija, stiprina pasienio apsaugą, bet Kalifornijos daržuose nelegalai jaučiasi kaip namuose.
Valdžia vis pašneka, kad reikia įvesti tvarką, prieš rinkimus patriukšmauja politikai, bet nelegalų iš plantacijų vienas nevaiko. O kas daugiau dirbs?
Antanas sako, kad vietiniai amerikonai nė už ką nesutiks šitaip kepti saulėje. Tik meksikiečiai.
Saulės yra, darbo rankų yra, betrūksta vandens. Pasirodo, dykumų žemė derlinga, tereikia vandens. Vanduo drėkinimui pumpuojamas iš ežerų ir tvenkinių. Šitaip pakeisti dykumą!
Indijo miestas, kur trumpam apsistojau, irgi dykumoj. Polo parke žiūriu į baseinus, žydinčius sodus ir negaliu patikėti, kad tai – dykumos miestas. Dabar apie dykumą mano kitoks supratimas.
Nereikalingas paplūdimys
Nuo Ramiojo vandenyno iki Atlanto. Toks mūsų kelias. Pirmą sykį gyvenime įbridau į Ramųjį. Tą dieną jis tikrai buvo ramus.
Tiesą sakant, bristi bijojau. Maniau – šaltas vanduo. Dar tik gegužės pradžia. Po bangas turškėsi tik keli žmonės. Moterys – su suknelėmis. Meksikietės kitaip nesimaudo. Kartu braidė keli kelnėti paaugliai. Ar jiems nešalta?
Ne, vanduo šiltas kaip arbata! Baltija Palangoj tokia nebūna nė rugpjūčio mėnesį.
O kur poilsiautojai? Didžiulis paplūdimys, šimtą sykių didesnis už Palangos. Smėliukas minkštas, švelnus, visai kaip mūsų kopose. Bet kodėl tuščia?
– Amerikonai jūrose nesimaudo, tik meksikiečiai, – sako Antanas. – Kai įsikūrėm Los Andžele, ir mes savaitgaliais čia atvažiuodavom. Paskui atsibodo.
Kodėl? Šiltas, švarus vanduo, smėlis puikus! Kodėl nepasiritus su bangomis?
– Et, – numojo ranka Antanas. – Yra baseinai, dušą turi kiekvienas. Mes irgi turim kieme baseiną.
Nustebęs brendu iš vandens, klampoju minkštu smėliu iki mašinos. Keista ir truputėlį nyku. Kažko negaliu suprasti.
Vairuoti čia paprasčiau
Mašinų srautas iš pradžių gąsdina. O juk galėčiau vairuoti. Ne vilkiką, bet lengvąją. Du mėnesius lietuviškos mano teisės galiotų. Paskui, jeigu pasilikčiau, turėčiau laikyti egzaminus.
Mano draugai sako, kad tai – vienas juokas. Daug lengviau, negu Lietuvoj. Ir vairuoti čia daug paprasčiau. Keista, ar ne? Tokie mašinų srautai, o jie sako, kad paprasčiau!
Už miesto mašinų srautas staiga sumažėja, magistralė lieka dviejų eilių, visai kaip Kaunas – Klaipėda. Bet aš nematau ženklų. Lietuvoj – ženklas ant ženklo, o prie jų – dar papildoma nuoroda. Čia kelio ženklų beveik nematyti.
– O kam? – klausia Antanas, ramiai laikydamas vairą. – Visa Europa užgriozdinta kelio ženklais. Važiuoji, bijai ko nors nepastebėti. Argi tavęs nevargina? O čia – tik būtiniausi ženklai. Tik tie, be kurių neapsieisi. Taisyklės daug paprastesnės. Keliai – vairuotojams, o ne policijai.
Lietuvoj žada Europos nurodymu naikinti žalias rodykles prie šviesoforų, o čia tų rodyklių nė nereikia. Kai dega raudonas, privažiavai, sustojai, o jeigu nėra kliūties, paprasčiausiai suki į dešinę.
Man labiausiai patiko keturių stopų taisyklė. Jeigu šviesoforas išjungtas (tada čia mirksi raudonas), visi privažiavę sustoja prie STOP linijos. Kuris privažiavo pirmas, tas pirma ir važiuoja. Paskui – antras, trečias ir taip visi. Paprasta, saugu ir nereikia brangiai kainuojančių žiedinių sankryžų, kurios taip siutina ilgų vilkikų vairuotojus.
Užtat geriems draugams nebus brangių užsakymų statyti tas brangias žiedines!
– Bus, bus, – sako Antanas. – Bet kitoje vietoje.
Antano draugai, tai buvo du sutuoktiniai, vakarėlyje išgėrė, užkando, o bevažiuojant autostrada juos ėmė pykinti. Sustojo šalikelėj, įsijungė avarinį mirksintį signalą ir vemia abu ant žolės.
Pamatė pro šalį važiavęs policijos patrulis, sustojo, pasidomėjo, kokia problema. Girdi, ar negalim padėti? Bet pamatė problemą ir padėjo tik antrankiais.
Abu – iškart į kalėjimą, kur jie ir sulaukė teismo. Vairuoti girtam čia kriminalinis nusikaltimas. Beje, Antano draugai šiaip taip išsisuko – didžiąją alkoholio dalį jau buvo išpylę lauk, iki bausmės pritrūko promilės. Užtat advokatai gerai patuštino jų piniginę.
Mūsų vilkikas vėl privažiuoja miestą, ir magistralė vėl išplatėja. Iš dviejų eismo juostų staiga pasidaro šešios. Jeigu žinai maršrutą, trauki savo eile ir jokių problemų. O taip, galėčiau vairuoti ir aš! Juk negeriu.
Nuotr. eismas.
Prasigyvenęs elgeta
Vilkikų stotyje prie šiukšlių konteinerio privažiuoja furgonas, išlipa pagyvenęs žmogus, ima raustis po šiukšles, krauti jas į didelį plastikinį maišą. Bet krauna ne viską – tik plastiko butelius. Juos Amerikoj superka. Maišą užrišęs deda į savo furgoną. Ten jau pilna tokių maišų.
Dar niekada nebuvau matęs elgetos su automobiliu. Jie Lietuvos miestuose irgi knisa po šiukšlių konteinerius, bet savo radinius neša maišais ant nugaros arba krauna į karučius. Čia gi tikras turtuolis!..
– Matyt, kas nors padovanojo seną mašiną, – sako Antanas. – Tai jis dabar kietas.
Elgeta uždaro šiukšlių konteinerį, sėda į savo mašiną ir nuvažiuoja. Jį matė stoties darbininkai, bet nekreipė dėmesio. Kad neišbarsto šiukšlių aplink, tai niekas jo neveja iš teritorijos. Labai kultūringas elgeta.
Lietuva elgetų gėdisi, o Vilnius elgetavimą draudžia. Los Andželas – ne. Štai benamiai šlovės alėjoj pasidėjo savo turtus ant šaligatvio, susėdo tarp Holivudo žvaigždžių, ir niekas jų niekur neveja.
– Tu atsargiau su fotiku, – įspėjo mano draugai, kai nusitaikiau į elgetas.
– O kas? Jiems nepatinka fotografuotis?
– Patinka, patinka, bet reikalaus honoraro. Čia tau ne Lietuva – vienu doleriu neatsipirksi!
Autoriaus nuotr.
DARBAS: Plantacijose dirba nelegalai meksikiečiai. Vietinių amerikiečių ten nepamatysi.
ŽVAIGŽDĖS: Holivudo žvaigždžių alėjoje gerai jaučiasi benamiai.
VERSLAS: Ratuotas Amerikos vargšas surenka plastikinę tarą.
