„Kol­cho­zas mus pa­lei­do uba­gais\"

„Kol­cho­zas mus pa­lei­do uba­gais"

Vla­dis­la­va POŠ­KIE­NĖ

Kel­mės ra­jo­no Kup­še­lių kai­mo gy­ven­to­ja

1918 me­tų Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ma­no tė­vų šei­ma ne­bu­vo tur­tuo­liai, bet vis­ko lyg ir už­te­ko. Ca­ri­nės oku­pa­ci­jos me­tais ma­no tė­vo se­ne­lį An­ta­ną Rim­kų paė­mė į rek­ru­tus. 20 me­tų jis tar­na­vo ca­ro ka­ri­niuo­se da­li­niuo­se. Iš Ru­si­jos grį­žo jau se­nas. Ve­dė. Bet su­si­lau­kė tik vie­no sū­naus An­ta­no, ku­rio sū­nus Vla­dis­lo­vas bu­vo mū­sų tė­vas.

Tė­vas bu­vo ama­ti­nin­kas. Jis pa­si­re­mon­ta­vo se­ne­lio pa­lik­tą tro­be­lę. Tu­rė­jo­me be­veik tris hek­ta­rus že­mės. Ži­no­ma, ne­bu­vo­me dvar­po­niai. Bet že­me­lė bu­vo ge­rai iš­dirb­ta, dar­žo­vių, duo­nos ne­trū­ko­me. Au­gi­no­me gy­vu­lius, tu­rė­jo­me mė­sos.

1923 me­tais Kup­še­lių kai­me bu­vo 13 ūkių. Gy­ve­no 86 žmo­nės. Mū­sų kai­mas bu­vo kles­tin­tis ir grei­tai au­gan­tis.

Vis­kas pa­si­kei­tė, kai užė­jus ta­ry­bų val­džiai, pra­dė­jo va­ry­ti į ko­lū­kius.

Iš pra­džių tik su­ra­šė, kas ko­kio tur­to tu­ri. Pas­kui pra­dė­jo agi­tuo­ti sto­ti į že­mės ūkio ar­te­les. At­va­žiuo­da­vo kaž­koks agi­ta­to­rius iš Ra­sei­nių. Jis ti­kin­da­vo, kad ko­lek­ty­vi­nis ūki­nin­ka­vi­mas yra pa­žan­gus. Ta­čiau mū­sų tė­ve­lis ne­no­rė­jo ko­lek­ty­vi­nio ūki­nin­ka­vi­mo. Ne­sup­ra­to jo pra­smės ir ki­ti ūki­nin­kai. Grįž­da­mi iš pri­vers­ti­nių su­si­rin­ki­mų kai­mo vy­rai juo­kau­da­vo: „Jei­gu vis­kas – bend­ra, tai gal ir žmo­nos bus bend­ros. Kas va­ka­rą iš „kul­tūr­kės“ ga­lė­si­me par­si­ves­ti vis ki­tą.“

Dau­ge­lis ūki­nin­kų vy­lė­si, jog ta­ry­bi­nė san­tvar­ka žlugs ir ne­rei­kės ati­duo­ti iš sa­vo pro­tė­vių pa­vel­dė­tos že­mės ar ki­to tur­to. Ta­čiau agi­ta­to­rius sa­ky­da­vo, jog ko­lū­kiai vis tiek bus, nes taip lie­pia Mask­va.

Ku­me­čiai ir sam­di­niai kaip ir no­rė­jo sto­ti į ar­te­les. Jie ti­kė­jo šū­kiu: „Kas bu­vo nieks, tas bus vis­kuo“. Bet bi­jo­jo par­ti­za­nų. To­dėl del­sė.

Kad pa­spar­tė­tų ko­lek­ty­vi­za­ci­ja, žem­dir­biams bu­vo už­dė­tos di­de­lės py­lia­vos ir mo­kes­čiai. Kai ku­riuos gąs­di­no trė­mi­mai į Si­bi­rą.

No­rė­da­mi iš­veng­ti trem­ties jie pra­dė­jo sto­ti į že­mės ūkio ar­te­les. Pas­kui ar­te­les pra­dė­jo jung­ti į ko­lū­kius. Iš ūki­nin­kų paė­mė di­džią­ją da­lį tur­to.

Šei­mai pa­lik­da­vo tik po kar­vę su ver­še­liu, avį su ėriu­kais, be­ko­ną ir de­šimt paukš­čių. At­ma­tuo­da­vo po 60 arų dir­ba­mos že­mės ir pu­sę hek­ta­ro ga­nyk­los.

Iš mū­sų šei­mos atė­mė vi­są der­lių, ark­lį, ki­tus gy­vu­lius, že­mės ūkio pa­dar­gus. Pa­li­ko tik kar­vę, nes tik vie­nin­te­lę pien­da­vę ir te­tu­rė­jo­me.

Mū­sų šei­mą už­klu­po ba­das ir var­gas. Tė­vu­kas iš pra­džių gin­či­jo­si, nė­jo į ko­lū­kį dirb­ti. Gy­ven­ti da­rė­si dar sun­kiau. At­si­me­nu, per Kū­čias pa­val­gė­me šu­tin­tų ko­pūs­tų su bul­vė­mis – ir vi­sa šven­tė. O ki­ti nė ko­pūs­tų ne­tu­rė­jo, dar bied­niau gy­ve­no.

Dar bai­siau bu­vo tiems, ku­riuos suė­mė ar­ba trė­mė. 1944 me­tų gruo­džio mė­ne­sį mū­sų kai­my­nus Vai­naus­kius en­ka­ve­dis­tai iš­va­rė iš na­mų dra­tais su­riš­to­mis ran­ko­mis.

Jų gy­vu­lius iš­šau­dė, su­si­kro­vė į ve­ži­mus. Iš­sė­mė grū­dus, su­si­kro­vė mė­są, iš­dras­kė bi­čių avi­lius, o ūki­nius pa­sta­tus pa­de­gė. Vie­nam iš Vai­naus­kių šei­mos pa­vy­ko pa­bėg­ti. Pas mū­sų tė­vus slaps­tė­si tris sa­vai­tes. Pas­kui iš­va­žia­vo į Kau­ną.

1951 me­tais į Ir­kuts­ko sri­tį iš mū­sų kai­mo iš­trė­mė Adol­fi­ną ir Bi­ru­tę Vit­kaus­kai­tes bei jų bro­lius Adol­fą ir Ed­mun­dą. Jų se­ne­lis, už­si­dir­bęs pi­ni­gų Ame­ri­ko­je, su­grį­žo į Lie­tu­vą ir nu­si­pir­ko 60 hek­ta­rų že­mės. Vit­kaus­kų ūkis kles­tė­jo. Iš jų bu­vo ga­li­ma pa­si­sam­dy­ti ja­vų kū­li­mo ma­ši­ną, iš­si­va­ly­ti grū­dus, nu­si­pirk­ti ge­ros bul­vių ir ja­vų sėk­los. De­ja, so­vie­tai ūkį su­nai­ki­no, o jo šei­mi­nin­kus iš­trė­mė. Po še­še­rių me­tų pa­leis­ti iš trem­ties jie į Kup­še­lius jau ne­beg­rį­žo.

Kai aš pa­ti iš­te­kė­jau, ir­gi il­gai skur­do­me. Ačiū Die­vui, bu­vau iš­si­mo­kiu­si siū­ti. Ama­tas kiek pa­leng­vi­no mū­sų šei­mos da­lią.

Bet pa­skui vis­ tiek bu­vau pri­vers­ta ei­ti į dar­bą ko­lū­ky­je. Dar­bin­go am­žiaus žmo­nėms bu­vo nu­sta­ty­tas mi­ni­ma­lus dar­ba­die­nių skai­čius. Vy­rai per me­tus ko­lū­kiui dirb­ti tu­rė­jo 100, mo­te­rys – 80 die­nų. Neiš­dirb­ti dar­ba­die­nių bu­vo ga­li­ma tik dėl la­bai rim­tų prie­žas­čių. Vė­liau mi­ni­ma­lus dar­ba­die­nių skai­čius bu­vo pa­di­din­tas.

Iš pra­džių už dar­bą nie­ko ne­gau­da­vo­me. Pas­kui pra­dė­jo mo­kė­ti šiek tiek pi­ni­gų. Vy­ras dir­bo bri­ga­di­nin­ku. Gau­da­vo po 40 rub­lių per mė­ne­sį. O aš – lau­ko dar­bi­nin­kė. Py­liau die­na iš die­nos. Už mė­ne­sį dar­bo gau­da­vau po 15 – 20 rub­lių.

Su­ko­mės kiek iš­ga­lė­da­mi. Na­muo­se au­gi­nau gy­vu­lius, šer­da­vau kiau­les sa­vo šei­mai ir par­da­vi­mui.

Kol­cho­zuo­se tik nuo 1965 me­tų šiek tiek pa­ge­rė­jo pa­dė­tis. Žmo­nės pra­dė­jo ge­riau už­dirb­ti.

Ta­da ir mes pra­si­gy­ve­no­me. Vy­ras nu­si­pir­ko mo­to­cik­lą. Tau­py­da­mi, pa­si­sko­lin­da­mi pa­si­sta­tė­me na­me­lį.

Nors so­cia­liz­mas gy­rė­si ly­gy­be, iš tie­sų tos ly­gy­bės ir­gi bu­vo ne per daug. At­va­žiuo­da­vo į ko­lū­kį pir­mi­nin­kai – jiems bu­din­kai ga­ta­vai pa­sta­ty­ti. Ne­rei­kia rū­pin­tis ir varg­ti tiek, kiek mes ga­la­vo­mės, kol ne­mand­rų sa­vo na­me­lį pa­si­sta­tė­me.

Kai li­kau naš­lė, rei­kė­da­vo per me­tus išei­ti 200 dar­ba­die­nių. Mėš­lus ka­bi­nau. Vy­riš­kus dar­bus dir­bau.

So­cia­liz­mo lai­kais ge­rai bu­vo tik tas, kad už vis­ką ne­rei­kė­jo tiek daug kaip da­bar mo­kė­ti, ir vi­sus rei­ka­lus bu­vo ga­li­ma grei­čiau ir pa­pras­čiau su­si­tvar­ky­ti. Pa­vyz­džiui, kai mi­rė mū­sų tė­ve­lis, už­te­ko mud­viem su se­se­ri­mi nu­va­žiuo­ti į Kra­žių apy­lin­kę. Ten pa­da­li­jo tė­ve­lio tur­tą mums abiem po ly­giai. Ga­vo­me do­ku­men­tus. Ir ne­rei­kė­jo siek­ti nei ra­jo­no cent­ro, nei mo­kė­ti di­džiu­lių pi­ni­gų kaip da­bar, kai no­ri įsi­tei­sin­ti pa­li­ki­mą. Jo­kių no­ta­rų, jo­kių teis­mų ne­rei­kė­jo.

Už­ra­šė Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ