Naujausios
Kryžių kalnas ar Kauno stiklainis?
Jonas Minkevičius,
Architektūros profesorius
Kryžių, Jurgaičių arba Kulpės kalnas–piliakalnis įvairių priešų buvo puolamas daugybę kartų. Nuo kalavijuočių iki bolševikinės okupacijos laikų. Bet atsilaikė. Išliko. Netgi pagarsėjo visame pasaulyje savo nepakartojamu unikalumu kaip neužgesinamas katalikybės ir lietuvių tautos kultūros švyturys.
Toks jis pasaulyje yra tik vienas. Bet dabar laisvoje Lietuvoje, ko gero, nebeatsilaikys.
Daroma viskas, kad būtų neatitaisomai sugadintas, netektų savo išskirtinio unikalumo. Šiaulių rajono meras paskelbė, kad esą rajono gyventojai pritaria bažnyčios prie Kryžių kalno statybai.
Matyt, Kalnas kaip vertybinis kompleksas bus suniokotas būrio nesuvokiamai suinteresuotų asmenų, visiems kitiems abejingai žiūrint ir tylint, kai iš Lietuvos kėsinamasi atimti jos didžiausią turtą. Tarsi tai būtų tik vieno rajono vertybė ir nuosavybė.
Kalno puolimas organizuotas ilgai, gudriai ir kruopščiai. Prieitas jau paskutinis, lemiamas etapas. Reikalaujama Kryžių kalno papėdėje, būtent artumoje, ties papėde, pastatyti bažnyčią.
Jau esąs ir detalusis planas, ir netgi–ką jūs manote–pačių paminklosaugininkų pritarimas, tik su viena menkute sąlyga–kad bažnyčia neviršytų 8 metrų. O bet koks antžeminis statinys šioje vietoje yra neleistinas, nes jis esmingai pažeistų paminklo visumą, sunaikintų aplinkos unikalumą.
Supraskime teisingai–kalbama ne prieš bažnyčią kaipo tokią,–jeigu taip reikia, statykime ties Kalnu nors ir dešimt, bet taip, kad jos negadintų, nesuardytų paminklinio Kalno akcento, aplinkos, jo lietuviško kraštovaizdinio vientisumo, nesunaikintų iki šiol nors jau ir gerokai apgadintos, bet vis dar esančios jaukaus transcendentinio dvasingumo auros.
Čia yra visa esmė. Tai sudaro neliečiamą, kaip buvo pabrėžta 2000 metų tarptautinėje konferencijoje, Kalno unikalumą ir tarptautinio lygio vertę. Joje buvo reziumuota, kad antžeminiai statiniai turi būti nutolę nuo Kalno ne arčiau kaip per 2 km.
Naikindami tokį nepaprastą savo tautos turtą kartu mažintume visą valstybinį gėrio potencialą ir naikintume gėrį patys savyje. Nejaugi per daug jo turime? O gal, dvasininkų akimis, tai ne nuodėmė? Jų neveikia jokie loginiai specialistų ir daugybės kitų suprantančių žmonių argumentai.
Pažymėtina, kas pamiršo, kad prieš dešimtmetį jau buvo Šiaulių vyskupijos ir Lietuvos architektų sąjungos skelbtas Kalno bažnyčios ir aplinkos sutvarkymo projektų konkursas, jame iš 31 projekto buvo išrinktas geriausias, visiškai pritaikytas prie aplinkos, niekuo neišsišokantis iš vizualinės panoramos objektas. Bet, nelaimei, jis netiko J.E. Šiaulių vyskupui.
Nors, logiškai galvojant, bažnyčia prie Kalno apskritai yra nereikalinga, nes pats Kalnas yra kaip bažnyčia, be to, šalia jau yra vienuolyne koplyčia, pustuštė, su vos 4 vienuoliais, o jeigu kartą per metus atlaidų metu reikėtų, galima laikinai panaudoti ir didžiąsias tentines kareiviškas palapines, bet vyskupijai būtinai reikia urbanizuoti Kryžių kalną, padaryti iš jo banalų bažnytkaimį, suprantama, neišvengiant ir komercializacijos.
Jai reikia statyti greitai ir pigiai, tegul ir Kalno aplinkos unikalumo bei jo natūralaus dvasingumo akcentų ir autento sunaikinimo sąskaita. Pasirodo, tam tinka visos priemonės–nuo vietinio lygio, teisiškai nereikšmingo, vargu, ar savyje susivokiančių moterėlių ir kitų asmenų referendumo„ iki rajono valdžios ir diletantiškų paminklosaugininkų, kurie turėtų ginti viešąjį interesą, atitinkamo nuteikimo.
Betgi, sakysite, ką veikia respublikinė paminklosauga, atidavusi vadeles vien tik Šiauliams, nors Kryžių kalnas yra visos Lietuvos ir netgi pasaulio paminklas.
Kai kilo Kauno stiklainio–net ne paminklinio pastato–skandalas, nors ir pavėluotai, bet išsigandę sugebėjo sulėkti iš Vilniaus į Kauną ir pati p. D.Varnaitė, ir jos pavaldiniai, ir netgi–negirdėtas dalykas–pasiekti prokuratūrą. O čia–Kryžių kalnas nepalyginamai tūkstančius kartų vertesnis už tą apgailėtiną stiklainį„ .
Ir vis dėlto–absoliuti tyla. Kodėl? To paklausiau ir Vilniaus, ir Šiaulių paminklosaugos vadų–tik nerišlūs ir aiškiai nemotyvuoti žodžiai. Taigi į klausimą, kaip šiuo atveju mūsų samdoma tarnauja ir kur žiūri Lietuvos KPD, belieka atsakyti–ogi niekur: nuo Šiaulių iki Vilniaus, anot liaudies, varnas gaudo.
Ir kol jų bus, tol, matyt, ir gaudys–nematančiomis akimis, kol iš akių dings patys brangiausi mūsų dvasios ir kultūros paveldo objektai.
Ar ne veidmainystė–p. D.Varnaitė viešai deklaruoja: Siekiame, kad mūsų departamente dirbtų žmonės, kurie myli paveldą„ , žada šalinti valstybės tarnautojus, kurie į ją atėjo netarnauti„ (žiniasklaida, 2001 07 01). O tikrovėje kažkodėl šiurpas ima nuo tokios meilės„ ir tarnystės„ . Paskui stebimės ir piktinamės–kur eina Lietuva?
