Naujausios
Kryžių kalnas gali atsidurti bažnyčios šventoriaus patvoryje
Dangiras MAČIULIS
istorikas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, tyrinėjantis Kryžių kalno istorinę raidą
Kalbant apie Kryžių kalną ir jo vertę labai knieti retoriškai, pamokančiu balsu leptelėti: „Tai uniklus krikščioniško pasaulio reiškinys!“ Tačiau tai būtų ir mentoriškai banalu, ir atokiau nuo tiesos.
Išties Kryžių kalnas Lenkijoje turi savo „brolį“ — stačiatikių sakralia vieta laikomą Grabarką. Kas katalikams Kryžių kalnas, tas stačiatikiams — Grabarka. Daug bendro tarp jųdviejų — ir kryžių statymo tradicija užgimė veik tuo pat metu — XIX amžiuje, ir kryžių gausa jiedu lenktyniauti gali, ir lankytojų skaičiaus vienas kitam nepavydi.
Bet yra viena, kas juodu visgi esmingai skiria — užgimė jie skirtingai. Grabarkoje kryžių statymo tradicijai atsirasti padėjo ten įsikūrę stačiatikių vienuoliai, o Kryžių kalnas gimė niekieno iš bažnyčios sakyklos neparagintų, Dievo užtarimo ir paguodos ieškančių žmonių dėka.
Šis užgimimo tradicijos skirtumas ir lėmė tai, jog Kryžių kalnas tapo toks, koks yra — niekieno ir visų kartu — vietos visiems užtenka, o ekumenizmo dvasia jis ėmė gyvai liudyti anksčiau, nei apie tai prabilo Bažnyčios hierarchai. Šis niekam nepriklausymas ir sukūrė jo kultūrinį savitumą.
Kryžių kalnas visada buvo atokiau nuo oficialios Katalikų bažnyčios — nei jam Bažnyčios reikėjo, nei Bažnyčiai jo — sunkiai mat jis „instaliavosi“ į kanonines Bažnyčios normas.
Tačiau tik dėl to, jog liko atokiau nuo oficialios Bažnyčios, ir tapo tuo, kas yra. Noras prie Kryžių kalno pastatyti bažnyčią panašu į siekį visa tai paversti eiline parapija su nuosavu klebonu ir davatkomis, klebonija ir špitole, o tai netruks „nužudyti“ kalno savitumą.
Ketinantiems revizuoti Kryžių kalno detalųjį projektą norėtųsi priminti, jog jis ir buvo parengtas tam, kad būtų išsaugotas šios vietos unikalumas, jog Kalnas neatsidurtų šventoriaus patvoryje, ar kokios nors „brolių svetainės“ pavėsyje.
