
Naujausios
Kultūros pamatai? Griaunam!
Rita ŽADEIKYTĖ
Atostogos – turistų laikas. Šiaulių bulvare saulutė šviečia, darbo dienos popietė. Būrelis europietiškojo užsienio turistų išklega iš Nacionalinio lėlių muziejaus. Šnekučiuojasi, puikiai nusiteikę, aptarinėja, ką pamatę.
Jie žino, kad aplankė vienintelį Lietuvoje veikiantį Nacionalinių lėlių muziejų. Tikriausiai neįsimins šiaulietės anglų kalbos mokytojos, kraštotyrininkės, gidės Elvyros Balčiūnaitės pavardės, nes jiems ji gali būti per sunkiai tariama, bet tikrai atsimins, kad tai entuziastės pradėta kaupti pasaulio šalių lėlių kolekcija tame mieste randa pagarbią ir patrauklią vietą, kurioje yra ir jų nacionalinė lėlė!
Jie prisimins, kad kaip ir visuose Europos miestuose, taip ir Šiauliuose centrinė gatvė yra pramogų, kultūros objektų rajonas.
Bet iš Nacionalinių lėlių muziejaus Šiauliuose iš tiesų ir beliks tik prisiminimai. Po Joninių lėlės bus iškraustytos ir čia įsikurs kontora, kurio misija „padėti kurtis ir plėstis verslams“.
Prisimenu filmuką apie „Sun city“ (liet. „Saulės miestas“), kurį miesto svečiams užsieniečiams mėgstama demonstruoti Savivaldybėje. Puikus tas „Sun city“ – kiekvienas norėtų tokiame mieste gyventi, dirbti, kurti verslą! Kokios čia idealios verslui galimybės! Kaip čia modernu, patrauklu.
Tik kai nuo ekrano akis nusuki pro langą į eilinę Šiaulių gatvę, supranti, kad tai tėra tik „lipnus dirbtinis medus“ – musės prie jo skrenda, bet iš tiesų tai tik tirpintas cukrus su sintetiniais kvapikliais.
Tiek to, tą „Sun city“!..
Gal šįkart užsienio investuotojams jau bus pasiūlytas nebe tirpintas cukrus, o medus? Gal tikrai pagaliau įvyks proveržis ir investicijos į miestą bus reali galimybė? Gal tikrai viskas priklausys nuo vietos, kur įsikurs kontora „verslui pritraukti“, gal tikrai verta buvo atiduoti vieną iš labai turistų lankomų gražiausių Šiaulių vietų – pėsčiųjų bulvaro patalpose pastatyti segtuvų, kėdžių ir stalų?
Ir lankytojai bus ne kokie trumpakelniai užsižiopsoję turistai, paliekantys vos po 20 eurų mieste, o „Rolex“ rodyklėmis gyvenimą matuojantys investuotojai?
Labai nuoširdžiai to linkėčiau!
Tik vis veju mintį, ar tai kontorai tokia išskirtinė vieta parinkta ne dėl to, kad miesto valdžios komandos svarbūs lošėjai yra buvę būtent tos kontoros darbuotojais?
Bandau prisiminti, ar Šiauliuose yra buvusi nors viena miesto valdžios kadencija, išdrįsusi uždaryti muziejų? Prisimenu, kai, išsikrausčius sovietinei kariuomenei iš buvusios sovietinių kareivių ligoninės, buvo atkurtas puikus „Aušros“ muziejaus perlas – Chaimo Frenkelio vila. Prisimenu net gana nemalonų tos ligoninės buvusios virtuvės kvapą, tuos bjaurius žalius dažus, kuriais buvo išdažytos sienos.
Prisimenu Katinų muziejaus kūrimą Šiauliuose, nes jis bene vienintelis, ar vienas iš labai nedaugelio pasaulyje tokio pobūdžio muziejus.
Prisimenu, kaip Šiaulių dailės galerija – tuometiniai Parodų rūmai – buvo Šiaulių „Aušros“ muziejaus padaliniu, ten buvo saugoma muziejaus meno kūrinių kolekcija. Muziejus tiesiog transformavosi, bet išliko svarbia ir solidžia miesto kultūros erdve.
Uždaryto muziejaus neprisimenu.
Neprisimenu ir to, kad kuris nors buvęs atkurtos Lietuvos Šiaulių meras būtų kalbėjęs viešai, kad „Šiauliai neturi kultūrinių pagrindų“... arba, kad šviežiai sužinotų, jog Šiaulių J. Janonio (buvusi Šiaulių berniukų gimnazija) yra išugdžiusi net keturis 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarus.
Tiesa, prisimenu Šiauliuose naikintus, pavogtus, išmestus miesto erdvių meno kūrinius. Tai kaip tyčia sutapo su pirmųjų mobiliųjų telefonų-plytų (dar su nešiojamąja stotele) atsiradimu Šiauliuose ir pirmaisiais BMW ir „Ferrari“ miesto gatvėse ir „bachūrų paniatkėm“. Tada buvo toks lygis. Bet jis, maniau, praėjo.
Dabar sulaukėme laikų, kai mieste nestatoma skulptūra, nes ją pasiūlė „ne tas“ kūrėjas?
Kraštotyrininkas, dizaineris, Šiaulių istorijos žinovas ir gidas Vilnius Puronas surado faktą, dėl kurio džiaugtųsi ir didesnis, ir garsesnis, ir žymiai sėkmingesnis nei Šiauliai miestas. V. Puronas iškasė istorijos archyvuose, kad šį sekmadienį sukanka 145 metai, kai Lietuvoje, Šiauliuose, 1871 metų birželio 12 dieną gimė Viktoras Baranauskas, pasaulyje žinomas Victor D. Brenner vardu.
Pasaulyje Victor D. Brenner išgarsėjo kaip JAV dolerio vieno JAV cento monetos autorius. Garsioji moneta sukurta 1909 metais ir visame Žemės rutulyje plačiai tebetiražuojama. Vienas jos egzempliorius nuo 2012 metų yra Marse, JAV marsaeigyje.
Norima pastatyti 1 JAV cento monetai paminklą. Net buvo konkursas, bet nutarta, jog „1 JAV centas“ akcento idėja bendruomenei yra „netinkama įgyvendinti bendro naudojimo teritorijose“. Parašas – Savivaldybės administracijos direktoriaus Eduardo Bivainio.
Tokios išvados daromos „vadovaujantis visuomenės apklausos rezultatais“, skelbtais net ne Savivaldybės tinklapyje, o privačiame portale. O rezultatai tokie: „virš 60 proc. apklaustųjų niekur mieste nemato tokio akcento“ (kalba netaisyta – red. past.).
Paskaitęs tokias „visuomenės apklausos išvadas“ V. Puronas vis tiek kuria. Meninio akcento „1 JAV centas“ idėja (autoriai: dizaineris Vilius Puronas ir skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša) – tai bene 1,5 metro skersmens bronzinė monetos kopija su 1909 metų numizmatine specifika, ant mobilios ašies įtvirtintina dekoratyvinėje „C“ raidėje iš nerūdijančio plieno.
V. Puronas teigia: „Tokių gabaritų monetos dar nėra užregistruota pasaulio Gineso rekordų knygoje. Yra visos galimybės akcentui būti užbaigtam rudeniop, miesto gimtadienio šventei.“
Ar japonų, vokiečių, danų ar lenkų turistas įsimintų geriau ir norėtų pamatyti Šiaulius dėl to, kad aikštėje verkia mergaitė, ar kad čia yra JAV cento autoriaus gimtinė ir jo atminimui pastatyta bronzinė skulptūra, prie kurios verta nusifotografuoti, nes tai yra vienintelė pasaulyje tokia vieta?
Gal tai Savivaldybės rūmai jau nebeturi „kultūros pamatų“, o ne miestas?