Kultūros pamatai? Griaunam!

Kul­tū­ros pa­ma­tai? Griau­nam!

Ri­ta ŽA­­DEI­­KY­­TĖ

rita@skrastas.lt

Atos­to­gos – tu­ris­tų lai­kas. Šiau­lių bul­va­re sau­lu­tė švie­čia, dar­bo die­nos po­pie­tė. Bū­re­lis eu­ro­pie­tiš­ko­jo už­sie­nio tu­ris­tų iš­kle­ga iš Na­cio­na­li­nio lė­lių mu­zie­jaus. Šne­ku­čiuo­ja­si, pui­kiai nu­si­tei­kę, ap­ta­ri­nė­ja, ką pa­ma­tę.

Jie ži­no, kad ap­lan­kė vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je vei­kian­tį Na­cio­na­li­nių lė­lių mu­zie­jų. Tik­riau­siai neį­si­mins šiau­lie­tės ang­lų kal­bos mo­ky­to­jos, kraš­to­ty­ri­nin­kės, gi­dės El­vy­ros Bal­čiū­nai­tės pa­var­dės, nes jiems ji ga­li bū­ti per sun­kiai ta­ria­ma, bet tik­rai at­si­mins, kad tai en­tu­zias­tės pra­dė­ta kaup­ti pa­sau­lio ša­lių lė­lių ko­lek­ci­ja ta­me mies­te ran­da pa­gar­bią ir pa­trauk­lią vie­tą, ku­rio­je yra ir jų na­cio­na­li­nė lė­lė!

Jie pri­si­mins, kad kaip ir vi­suo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se, taip ir Šiau­liuo­se cent­ri­nė gat­vė yra pra­mo­gų, kul­tū­ros ob­jek­tų ra­jo­nas.

Bet iš Na­cio­na­li­nių lė­lių mu­zie­jaus Šiau­liuo­se iš tie­sų ir be­liks tik pri­si­mi­ni­mai. Po Jo­ni­nių lė­lės bus iš­kraus­ty­tos ir čia įsi­kurs kon­to­ra, ku­rio mi­si­ja „pa­dė­ti kur­tis ir plės­tis vers­lams“.

Pri­si­me­nu fil­mu­ką apie „Sun ci­ty“ (liet. „Sau­lės mies­tas“), ku­rį mies­to sve­čiams už­sie­nie­čiams mėgs­ta­ma de­monst­ruo­ti Sa­vi­val­dy­bė­je. Pui­kus tas „Sun ci­ty“ – kiek­vie­nas no­rė­tų to­kia­me mies­te gy­ven­ti, dirb­ti, kur­ti vers­lą! Ko­kios čia idea­lios vers­lui ga­li­my­bės! Kaip čia mo­der­nu, pa­trauk­lu.

Tik kai nuo ek­ra­no akis nu­su­ki pro lan­gą į ei­li­nę Šiau­lių gat­vę, su­pran­ti, kad tai tė­ra tik „lip­nus dirb­ti­nis me­dus“ – mu­sės prie jo skren­da, bet iš tie­sų tai tik tir­pin­tas cuk­rus su sin­te­ti­niais kva­pik­liais.

Tiek to, tą „Sun ci­ty“!..

Gal šį­kart už­sie­nio in­ves­tuo­to­jams jau bus pa­siū­ly­tas ne­be tir­pin­tas cuk­rus, o me­dus? Gal tik­rai pa­ga­liau įvyks pro­ver­žis ir in­ves­ti­ci­jos į mies­tą bus rea­li ga­li­my­bė? Gal tik­rai vis­kas pri­klau­sys nuo vie­tos, kur įsi­kurs kon­to­ra „vers­lui pri­trauk­ti“, gal tik­rai ver­ta bu­vo ati­duo­ti vie­ną iš la­bai tu­ris­tų lan­ko­mų gra­žiau­sių Šiau­lių vie­tų – pės­čių­jų bul­va­ro pa­tal­po­se pa­sta­ty­ti seg­tu­vų, kė­džių ir sta­lų?

Ir lan­ky­to­jai bus ne ko­kie trum­pa­kel­niai už­si­žiop­so­ję tu­ris­tai, pa­lie­kan­tys vos po 20 eu­rų mies­te, o „Ro­lex“ ro­dyk­lė­mis gy­ve­ni­mą ma­tuo­jan­tys in­ves­tuo­to­jai?

La­bai nuo­šir­džiai to lin­kė­čiau!

Tik vis ve­ju min­tį, ar tai kon­to­rai to­kia iš­skir­ti­nė vie­ta pa­rink­ta ne dėl to, kad mies­to val­džios ko­man­dos svar­būs lo­šė­jai yra bu­vę bū­tent tos kon­to­ros dar­buo­to­jais?

Ban­dau pri­si­min­ti, ar Šiau­liuo­se yra bu­vu­si nors vie­na mies­to val­džios ka­den­ci­ja, iš­drį­su­si už­da­ry­ti mu­zie­jų? Pri­si­me­nu, kai, iš­si­kraus­čius so­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei iš bu­vu­sios so­vie­ti­nių ka­rei­vių li­go­ni­nės, bu­vo at­kur­tas pui­kus „Auš­ros“ mu­zie­jaus per­las – Chai­mo Fren­ke­lio vi­la. Pri­si­me­nu net ga­na ne­ma­lo­nų tos li­go­ni­nės bu­vu­sios vir­tu­vės kva­pą, tuos bjau­rius ža­lius da­žus, ku­riais bu­vo iš­da­žy­tos sie­nos.

Pri­si­me­nu Ka­ti­nų mu­zie­jaus kū­ri­mą Šiau­liuo­se, nes jis be­ne vie­nin­te­lis, ar vie­nas iš la­bai ne­dau­ge­lio pa­sau­ly­je to­kio po­bū­džio mu­zie­jus.

Pri­si­me­nu, kaip Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja – tuo­me­ti­niai Pa­ro­dų rū­mai – bu­vo Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus pa­da­li­niu, ten bu­vo sau­go­ma mu­zie­jaus me­no kū­ri­nių ko­lek­ci­ja. Mu­zie­jus tie­siog trans­for­ma­vo­si, bet iš­li­ko svar­bia ir so­li­džia mies­to kul­tū­ros erd­ve.

Už­da­ry­to mu­zie­jaus ne­pri­si­me­nu.

Nep­ri­si­me­nu ir to, kad ku­ris nors bu­vęs at­kur­tos Lie­tu­vos Šiau­lių me­ras bū­tų kal­bė­jęs vie­šai, kad „Šiau­liai ne­tu­ri kul­tū­ri­nių pa­grin­dų“... ar­ba, kad švie­žiai su­ži­no­tų, jog Šiau­lių J. Ja­no­nio (bu­vu­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ja) yra išug­džiu­si net ke­tu­ris 1918 me­tų Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rus.

Tie­sa, pri­si­me­nu Šiau­liuo­se nai­kin­tus, pa­vog­tus, iš­mes­tus mies­to erd­vių me­no kū­ri­nius. Tai kaip ty­čia su­ta­po su pir­mų­jų mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų-ply­tų (dar su ne­šio­ja­mąja sto­te­le) at­si­ra­di­mu Šiau­liuo­se ir pir­mai­siais BMW ir „Fer­ra­ri“ mies­to gat­vė­se ir „ba­chū­rų pa­niat­kėm“. Ta­da bu­vo toks ly­gis. Bet jis, ma­niau, praė­jo.

Da­bar su­lau­kė­me lai­kų, kai mies­te ne­sta­to­ma skulp­tū­ra, nes ją pa­siū­lė „ne tas“ kū­rė­jas?

Kraš­to­ty­ri­nin­kas, di­zai­ne­ris, Šiau­lių is­to­ri­jos ži­no­vas ir gi­das Vil­nius Pu­ro­nas su­ra­do fak­tą, dėl ku­rio džiaug­tų­si ir di­des­nis, ir gar­ses­nis, ir žy­miai sėk­min­ges­nis nei Šiau­liai mies­tas. V. Pu­ro­nas iš­ka­sė is­to­ri­jos ar­chy­vuo­se, kad šį sek­ma­die­nį su­kan­ka 145 me­tai, kai Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se, 1871 me­tų bir­že­lio 12 die­ną gi­mė Vik­to­ras Ba­ra­naus­kas, pa­sau­ly­je ži­no­mas Vic­tor D. Bren­ner var­du.

Pa­sau­ly­je Vic­tor D. Bren­ner iš­gar­sė­jo kaip JAV do­le­rio vie­no JAV cen­to mo­ne­tos au­to­rius. Gar­sio­ji mo­ne­ta su­kur­ta 1909 me­tais ir vi­sa­me Že­mės ru­tu­ly­je pla­čiai te­be­ti­ra­žuo­ja­ma. Vie­nas jos eg­zemp­lio­rius nuo 2012 me­tų yra Mar­se, JAV mar­saei­gy­je.

No­ri­ma pa­sta­ty­ti 1 JAV cen­to mo­ne­tai pa­mink­lą. Net bu­vo kon­kur­sas, bet nu­tar­ta, jog „1 JAV cen­tas“ ak­cen­to idė­ja bend­ruo­me­nei yra „ne­tin­ka­ma įgy­ven­din­ti bend­ro nau­do­ji­mo te­ri­to­ri­jo­se“. Pa­ra­šas – Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Eduar­do Bi­vai­nio.

To­kios iš­va­dos da­ro­mos „va­do­vau­jan­tis vi­suo­me­nės ap­klau­sos re­zul­ta­tais“, skelb­tais net ne Sa­vi­val­dy­bės tink­la­py­je, o pri­va­čia­me po­rta­le. O re­zul­ta­tai to­kie: „virš 60 pro­c. ap­klaus­tų­jų nie­kur mies­te ne­ma­to to­kio ak­cen­to“ (kal­ba ne­tai­sy­ta – red. pa­st.).

Pas­kai­tęs to­kias „vi­suo­me­nės ap­klau­sos iš­va­das“ V. Pu­ro­nas vis tiek ku­ria. Me­ni­nio ak­cen­to „1 JAV cen­tas“ idė­ja (au­to­riai: di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas ir skulp­to­rius Vy­tau­tas Tal­lat-Kelp­ša) – tai be­ne 1,5 met­ro skers­mens bron­zi­nė mo­ne­tos ko­pi­ja su 1909 me­tų nu­miz­ma­ti­ne spe­ci­fi­ka, ant mo­bi­lios ašies įtvir­tin­ti­na de­ko­ra­ty­vi­nė­je „C“ rai­dė­je iš ne­rū­di­jan­čio plie­no.

V. Pu­ro­nas tei­gia: „To­kių ga­ba­ri­tų mo­ne­tos dar nė­ra už­re­gist­ruo­ta pa­sau­lio Gi­ne­so re­kor­dų kny­go­je. Yra vi­sos ga­li­my­bės ak­cen­tui bū­ti už­baig­tam ru­de­niop, mies­to gim­ta­die­nio šven­tei.“

Ar ja­po­nų, vo­kie­čių, da­nų ar len­kų tu­ris­tas įsi­min­tų ge­riau ir no­rė­tų pa­ma­ty­ti Šiau­lius dėl to, kad aikš­tė­je ver­kia mer­gai­tė, ar kad čia yra JAV cen­to au­to­riaus gim­ti­nė ir jo at­mi­ni­mui pa­sta­ty­ta bron­zi­nė skulp­tū­ra, prie ku­rios ver­ta nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, nes tai yra vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je to­kia vie­ta?

Gal tai Sa­vi­val­dy­bės rū­mai jau ne­betu­ri „kul­tū­ros pa­ma­tų“, o ne mies­tas?