Kur tik to Saulės mūšio nebūta!

Vilius Puronas

Kur is­to­ri­kai nu­sta­ty­da­vo, ten ir mu­šė­me tuos bjau­ry­bes. Vėz­dais, bas­liais dau­žė­me. Mū­sų per­ga­lin­giems pro­tė­viams va­do­va­vo ir Rin­gol­tas, ir Rin­gau­das, ir Rin­gol­das, ir Rin­vy­das, ir Rim­gau­das, ir Vy­kin­tas, ir ki­ti... Net­gi tuo­me­ti­nis tris­de­šimt­še­šia­me­tis Min­dau­gas, bū­si­ma­sis Lie­tu­vos ka­ra­lius.

Ži­no­mų Lie­tu­vos ir už­sie­nio is­to­ri­kų de­šim­tu­kai, o gal net tu­zi­nai moks­li­nin­kų per XX am­žių smul­kiai iš­nag­ri­nė­jo is­to­ri­nes pe­ri­pe­ti­jas, siau­tu­sias aną at­min­ti­ną ka­la­vi­juo­čių žy­gį į Lie­tu­vą 1236 me­tais. Su­si­kau­pė ga­na gau­si is­to­riog­ra­fi­nė li­te­ra­tū­ra, kaž­ko­dėl su­ke­lian­ti žio­vu­lį vi­suo­me­nei. O tai iš­ties įdo­mi me­džia­ga. Kaip ir apa­čio­je iš­var­dy­ta Sau­lės mū­šio vie­to­vių sta­tis­ti­ka.

Kur tik to Sau­lės mū­šio ne­bū­ta!

Moks­las ne­klys­ta, tai moks­li­nin­kai klys­ta. Iš kar­to pri­si­pa­žin­siu: bū­tų la­bai ne­pa­do­ru neap­ra­šy­ti le­gen­dų, su­si­ju­sių su is­to­ri­kų triū­su. Tuo la­biau kad kraš­to­ty­ri­nin­kai dėl to ir pa­gim­dy­ti.

Pir­mo­ji Sau­lės mū­šio vie­ta – prie Sa­rių eže­ro Lat­vi­jo­je, kur upy­tė Sa­ria įte­ka į Dau­gu­vą tarp Dri­sos ir Dru­jos. Tai ne­di­de­lis eže­rė­lis, ry­čiau di­de­lio Raz­no eže­ro. M. Strij­kovs­kis, 1599 m. ei­lė­mis ir pro­za pa­ra­šęs neišs­paus­din­tą Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­lį, nu­ma­tė, kad Lie­tu­va su Li­vo­ni­ja tuo­met su­si­dū­rė piet­ry­čių Lat­ga­lo­je, į šiau­rės ry­tus nuo vė­les­nio Daug­pi­lio. To­kia, at­ro­do, bu­vo pa­ti se­niau­sia Sau­lės mū­šio vie­tos idė­ja.

Ant­ro­ji – kaž­kur Že­mai­ti­jo­je. Gar­bu­sis XVII a. vi­du­rio is­to­ri­kas A. Vi­jū­kas-Ko­je­la­vi­čius sa­vo „Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je“ mū­šį lo­ka­li­za­vo Že­mai­ti­jo­je, ta­čiau vie­tos ne­nu­ro­dė.

To­li­miau­sia Sau­lės mū­šio vie­ta – prie Kam­nos, Bal­ta­ru­si­jo­je. To­kie svars­ty­mai pra­si­dė­jo po to, kai N. Ka­ram­zi­nas „Ru­si­jos vals­ty­bės is­to­ri­jo­je“, su­gre­ti­nęs įvai­rius se­nuo­sius šal­ti­nius, Psko­vo met­raš­ty­je ap­ti­ko ži­nią apie 1237 m. lie­tu­vių per­ga­lę prieš psko­vie­čius „na Kam­ne“, pa­žy­mė­da­mas, kad Lie­tu­vo­je tik du mies­te­liai va­di­no­si „Kam­nia­mi“: vie­nas ne­to­li Bras­tos (Bres­to) – Ka­me­niec, ki­tas – Aš­me­nos pa­vie­te – Ka­me­nyj Log. Šią bal­ta­ru­siš­ką ver­si­ją to­liau po­pu­lia­ri­no M. Ba­lins­kis ir I. Da­ni­la­vi­čius, ši­taip įtei­sin­da­mi pa­čią to­li­miau­sią Sau­lės mū­šio geog­ra­fi­jos at­mai­ną.

XIX a. pa­bai­go­je lie­tu­viai Kam­nos ėmė dai­ry­tis ar­čiau. Šį vie­to­var­dį ke­lis kar­tus mi­ni XX am­žiaus pra­džios lie­tu­viš­ki va­do­vė­liai. Gal­būt tai Ak­me­nės mū­šis, gal – Kar­sa­kiš­kio, vy­kęs prie Ka­men­kos eže­ro?

Prie Til­ta­ga­lių, prie Kar­sa­kiš­kio, ne­to­li Pa­ne­vė­žio. Ten šį mū­šį lo­ka­li­za­vo žy­mie­ji XIX am­žiaus is­to­ri­kai ro­man­ti­kai Teo­do­ras Nar­bu­tas ir Ju­lius Kra­ševs­kis, rem­da­mie­si to me­to is­to­ri­kų Sta­dens­kio ir Arn­to nuo­mo­nė­mis. „(Rim­gau­das) įsi­ren­gė sto­vyk­lą prie Lė­vens upės, de­ši­nia­ja­me jos kran­te, tarp vie­to­vių, da­bar va­di­na­mų Til­ta­ga­liais ar­ba Kar­sa­kiš­kiu, taip ją pa­si­rin­kęs, kad de­ši­ny­sis jo spar­nas rė­mė­si į upe­liūkš­tį, te­kan­tį iš eže­ro, anuo­met va­din­tą Ka­men­ka, per ku­rį per­si­kel­ti se­niau tu­rė­jo bū­ti di­de­lis var­gas. Kai­ry­sis spar­nas prie Kar­sa­kiš­kio bu­vo ap­sau­go­tas Lė­vens va­gos vin­gio, gau­bu­sio ir už­nu­ga­rį. To­kio­se po­zi­ci­jo­se Rim­gau­das drą­siai ga­lė­jo lauk­ti prie­šo, nea­be­jo­ti­nai tu­rin­čio gau­ses­nę ka­riau­ną“.

Prie Ak­me­nės. Šios hi­po­te­zės ša­li­nin­kai – K. Skir­man­tai­tė, poe­tas Ma­čiu­lis-Mai­ro­nis, ki­ti. „Rug­piū­čio 22 d. Rin­gau­das su sa­vo ka­rei­viais pa­sto­jo vo­kie­čiams ke­lią ar­ti Ak­me­nės. Lie­tu­vių ka­riuo­me­nė bu­vo taip di­de­lė, kad ją pa­ma­tę nar­siau­sie­ji ka­la­vi­ji­nin­kai nu­si­mi­nė, o Rin­gau­das, drą­sin­da­mas lie­tu­vius prieš mū­šį, sa­ko, taip kal­bė­jęs: „Kant­rūs Lie­tu­vos ir Že­mai­čių vy­rai! Suė­jo­te jau ne gro­bio grob­ti, bet to­je vie­to­je mir­ti ar­ba am­ži­nai ver­gau­ti tiems krau­ge­riams, ku­rie, ti­ky­ba pri­si­deng­da­mi, drįs­ta mums liuo­sy­bę plėš­ti“ <...> Tuo­jau abi pu­si su­si­rė­mu­si ir pra­si­dė­ju­si ne­re­gė­ta li­gi tol ko­va. Il­gai var­žę­si lie­tu­viai su vo­kie­čiais, bet juo il­giau pjo­vę­si, tuo di­des­nė bu­vu­si ait­ra. Pa­ga­liau vo­kie­čiai pra­dė­jo bėg­ti, o lie­tu­viai ir že­mai­čiai juos vy­da­mi me­džiais, iš ke­ro rau­tais, tal­žę, nes ra­go­ti­nės ir ki­ti gink­lai be­si­gru­miant bu­vę su­lū­žę...“  Taip Sau­lės mū­šį ap­ra­šė 1921 me­tų „Lie­tu­vos is­to­ri­jos va­do­vė­lis pra­de­da­mo­sioms mo­kyk­loms“, žr. 28 psl.

Ties Vec-Sau­le, prie Ra­he­no, Lat­vi­jo­je. Šios Sau­lės mū­šio vie­tos nu­sta­ty­to­jai bu­vo Li­vo­ni­jos vo­kie­čiai (Th. Ka­li­meye, ki­ti), vė­liau Lat­vi­jos moks­li­nin­kai (P. Drei­ma­nis, A. Šva­bė, ki­ti). Lie­tu­viai A. Alek­na ir P. Kli­mas taip pat bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad Sau­lės mū­šis įvy­ko tarp Baus­kės ir Skaist­kal­nės (Šim­ber­ko), prie Vec-Sau­lės (se­no­sios Sau­lės), prie Ne­mu­nė­lio upės, Kurš­že­mė­je. Šios hi­po­te­zės ša­li­nin­kas A. Bie­lenš­tei­nas (1886–1887) ne­tgi ke­lias su­kne­žin­tas kau­ko­les ra­do. Dar ir da­bar lat­viams ši hi­po­te­zė gy­va, nors per XX am­žių ji tu­rė­jo nu­nyk­ti kaip sen­ti­men­ta­lus is­to­riog­ra­fi­jos fak­tas.

Prie Ru­bi­kių eže­ro Anykš­čių ra­jo­ne. Ten nuo se­no ži­no­mas Šiau­lių so­džius, 1913 me­tais tu­rė­jęs 17 va­la­kų: jo kai­my­nys­tė­je yra trys pi­lia­kal­niai. Kaip pa­žy­mi 1938 me­tų spau­da, pro­f. E. Vol­te­ris spė­jo, kad šio­se apy­lin­kė­se įvy­ko lie­tu­vių ir ka­la­vi­juo­čių mū­šis (žr. E. Vol­te­rio „Kur ieš­ko­ti­na Sau­lė-Šiau­liai, 1236 me­tų mū­šio vie­ta?“, „Ži­di­nys“, Nr. 12, 1935 m.). Pi­lia­kal­niai, iš­ka­se­nos, Šiau­lių so­džiaus var­das, geog­ra­fi­nė pa­dė­tis ir apy­lin­kių to­pog­ra­fi­ka ga­li liu­dy­ti, kad prie Ru­bi­kių eže­ro tik­rai to­kio mū­šio bū­ta.

Prie Šiau­lė­nų, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne. At­ro­do, kad pir­ma­sis šią hi­po­te­zę iš­spaus­di­no gar­su­sis Žei­me­lio kraš­to­ty­ri­nin­kas J. Šlia­vas. Tą pa­tį tei­gia pa­da­vi­mai, iš­li­kę nuo prie­šis­to­ri­nių lai­kų. Ša­lia Šiau­lė­nų ry­mo Šiau­lės pi­lia­kal­nis, gy­ven­vie­tei su­tei­kęs pa­va­di­ni­mą. Be­je, anks­čiau Šiau­lė­nai va­di­no­si Šiau­liš­kiais. Iki mū­sų die­nų (1995) vie­ti­nių žmo­nių pa­sa­ko­ji­mai tvir­ti­no, kad gar­su­sis Sau­lės mū­šis vy­ko prie Šiau­lės kal­no. O ko­dėl gi ne? Pri­si­min­ki­me, kad sou­le, mi­ni­ma vo­kiš­ko­je kro­ni­ko­je, la­biau ati­tin­ka Šiau­lę nei že­mai­čių šau­lius. Mies­tas pa­si­gro­bė šlo­vę stip­res­nio­jo tei­se.

Prie Šiau­lių gy­ven­vie­tės ne­to­li Šir­vin­tų. Ka­dan­gi toks vie­to­var­dis yra ša­lia Vil­niaus, na­tū­ra­lu, kad at­si­ra­do kaž­koks jau­nas, daug ža­dan­tis is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas su dip­lo­mu ir šia hi­po­te­ze, apie ku­rią te­ko skai­ty­ti (1998) po­pu­lia­rio­je spau­do­je. Apie tą ty­ri­nė­to­ją nie­ko skai­ty­ti ne­te­ko.

Pa­mū­šy­je, Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Šią ži­nią pa­skel­bė laik­raš­ti­nin­kai 2005 m. lie­pą, kai vi­suo­me­ni­nės ins­ti­tu­ci­jos Ka­ra­liaus Min­dau­go ko­le­gi­jos va­do­vas V. Baš­kys su kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­riu ten pa­sta­tė at­mi­ni­mo ženk­lą. Ko­dėl gi ne? Ten ir sen­ke­lio bū­ta, ir ki­tų ar­gu­men­tų ras­tu­me, jei Li­vo­ni­jios kro­ni­ką pa­ty­ri­nė­tu­me.

Pa­ne­vė­žy­je, Elekt­ros gat­vė­je. Pa­ne­vė­žie­tis in­ži­nie­rius O. L. Pal­ta­na­vi­čius drą­siai už­gin­či­jo is­to­ri­kų pro­fe­sio­na­lų hi­po­te­zes ir pa­tei­kė ori­gi­na­lią bei sa­vi­tą se­no­sios is­to­ri­jos ver­si­ją: Sau­lės mū­šis įvy­ko ne prie Šiau­lių, o Pa­ne­vė­žy­je, da­bar­ti­nė­je Elekt­ros gat­vė­je, kur pa­go­niš­kais lai­kais bu­vo al­ka­kal­nis. O svar­biau­sia, kad ta­me mū­šy­je lie­tu­viai pir­mie­ji Eu­ro­po­je pa­nau­do­jo sprog­me­nis – šis jo tei­gi­nys sie­jo­si su pran­cū­zo G. Pi­če­lio hi­po­te­ze. Sa­vo moks­li­nį at­ra­di­mą pa­ne­vė­žie­tis re­gist­ruo­tu laiš­ku nu­siun­tė pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui bei Vy­riau­sy­bei, apie tai in­for­ma­vęs ša­lies is­to­ri­kus ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją (žr. „Lie­tu­vos ry­tas“, 2007 10 16).

Prie Šiau­lių ar Šiau­liuo­se?

Vis dėl­to dau­gu­ma šį mū­šį sie­jo su mū­siš­kiais Šiau­liais.

1905 me­tais pir­ma­sis apie tai ne­drą­siai už­si­mi­nė J. To­to­rai­tis, tvir­čiau – K. Bū­ga. Net­ru­kus vis dau­giau moks­li­nin­kų ta­po šios vie­tos ša­li­nin­kais (iš pra­džių toks My­ko­lai­tis, vė­liau A. Pro­chas­ka, S. Za­jonč­kovs­kis, J. Ber­zi­nis, S. Su­žie­dė­lis, Z. lvins­kis, A. Va­si­liaus­kas, ki­ti). Čia vėl įvai­rios nuo­mo­nės, įvai­rios vie­to­vės: ties Sal­du­ve, ties Kry­žių kal­nu, kur nors ties Gin­kū­nais, prie Mū­šos, ties Meš­kui­čiais, ties Sut­kū­nais, prie Šve­dės upe­lio... Vi­sa tai skel­bė, ar­gu­men­ta­vo ir opo­na­vo rim­ti XIX a. pa­bai­gos ir XX am­žiaus moks­lo vy­rai, rem­da­mie­si ta pa­čia Li­vo­ni­jos kro­ni­ka, to­mis pa­čio­mis ei­lu­tė­mis, kol to­ji hi­po­te­zė ta­po ga­lu­ti­ne tie­sa. Štai ji: Šiau­lių (Sau­lės) mū­šis įvy­ko prie Jau­niū­nų kai­mo, Mū­šos ir Tau­ti­nio san­ta­ko­je.

Ko­dėl?

Aukš­čiau ap­ra­šy­tą moks­li­nę kū­ry­bą pri­stab­dė Vo­kie­ti­jos moks­li­nin­kas F. Be­ning­ho­fe­nas, ty­ri­nė­jęs Li­vo­ni­jos or­di­no is­to­ri­ją, iš­va­das pa­skel­bęs 1965 me­tais. Jo iš­va­doms bei ar­gu­men­tams pri­ta­ria šiuo­lai­ki­niai is­to­ri­kai R. Ba­tū­ra, A. Gu­mu­liaus­kas (ir jų stu­den­tai). Moks­li­nin­kui pa­dė­jo sak­sų ka­riuo­me­nės, mū­sų kraš­te sto­vė­ju­sios XVII a. pa­bai­go­je, kar­tog­ra­fi­ja iš Ber­ly­no cent­ri­nės bib­lio­te­kos. Tuo­me­ti­nė­se vie­to­vių sche­mo­se ma­ty­ti ypa­ty­bės, ma­žai pa­ki­tu­sios nuo Sau­lės mū­šio lai­kų: tos pa­čios pel­kės, kem­sy­nai, iš­li­ko tas pa­ts se­na­sis trak­tas, ku­riuo trau­kė ka­la­vi­juo­čiai.

De­duk­ci­nė su­ta­pi­mų ir ar­gu­men­tų lo­gi­ka lei­do nu­sta­ty­ti Sau­lės mū­šio vie­tą. Šian­dien Jo­niš­kio ra­jo­no pir­muo­siuo­se ki­lo­met­ruo­se į ją tie­siai švie­siai ro­do mė­ly­na ke­lio ro­dyk­lė ties kryž­ke­le, ve­dan­čia į Jau­niū­nų kai­mą.

Be­je, dis­ku­si­jų dar bus, ta­čiau kol moks­li­nin­kai dis­ku­tuos – ne­gaiš­ki­me, pa­mink­lą Sau­lės mū­šiui sta­ty­ki­me, ne vie­to­vei. Nes kai­nos ky­la, ne­duok Die­ve..!

Au­to­riaus iliustr.