Naujausios
Kuriasi benamių komuna
Dubijos gatvėje, prie slėptuvės, kurioje žiemą glaudžiasi benamiai, išdygo palapinė. Ji atstoja namus Rimai ir Sigitui. Ant kalnelio jau gyvena mažiausiai šešiolika žmonių.
Agnė DAUDORAVIČIŪTĖ
redakcija@skrastas.lt
Kalnelio gyventojai
Rytas. Už kalnelio sėdėjo penkių vyrų kompanija. Aplinkui mėtėsi tušti cigarečių pakeliai, tuščia degtinės dėžė, maisto likučiai, skudurai ir šiukšlės. Tvyrojo aitrus tvaikas: nešvarių drabužių kvapas, sumišęs su išmatomis.
Moteris ir vyras, gyvenantys palapinėje, prisistatė Rima ir Sigitu. Rima pasakojo, kad kalnelyje gyvena šešiolika žmonių. Iš jų — trys moterys. Jauniausiajam gyventojui — dvidešimt trys, vyriausiajam — šešiasdešimt aštuoneri. Dalis patalus atsinešę tiesiog ant kalnelio.
Rimai — keturiasdešimt aštuoneri, jos sugyventiniui, kaip Rima vadina, Sigiui, keturiasdešimt devyneri metai. Abu šiauliečiai. Rima sakė baigusi Juliaus Janonio mokyklą, paskui profesinėje mokykloje įgijo siuvėjos specialybę. Sigis Vilniuje kalėjime baigė vienuolika klasių. Ten atsidūrė „per draugus“ — už valdiško turto grobstymą, o paskui — už chuliganizmą vis grįždavo. Sėdėdamas kalėjime susirgo tuberkulioze. Pradėjęs gyventi su Rima, į kalėjimą nebegrįžo.
Sugyventiniai pasakojo, kad anksčiau jie glaudėsi kalnelyje esančioje slėptuvėje, tačiau vasarą ją užrakino. Kai kažkas pavogė slėptuvės duris, dalis benamių vėl ten įsikūrė. „Savi pavogė“, — sakė moteris.
„Palapinę, radom,— šypsosi Rima,— Teisingai, radome tris. Vieną, kaip durneliai, palikome. Sigis paslėpė vieną, bet ją pavogė tokie pat, kaip mes. O šitą pasistatėme sau. Dabar tai — mūsų privati valda. Tik įrankius išeidami visada nešamės.“ Pavyzdžiui, plaktuką televizoriams daužyti, laužtuvėlį.
Rima džiaugėsi prisiminusi: „Ir videką, ir magę, ir televizorių turėjom, kai buvo elektra. Atjungė“. Turi šunį, du katinus ir keturis kačiukus. Priglaudė.
Dviese
„Aš — našlė. Vyras žuvo. Su Sigiu mes jau septyniolika metų kartu, dvejus metus gyvename čia. Turėjome butą Trakų gatvėje. Iš pradžių Sigį, paskui mane paguldė į ligoninę. Pajamų jokių neturėjom. Butą už skolas konfiskavo, — prisiminė Rima. — Gulėdami ligoninėje susipažinome su vienu iš “chebros“. Jis čia mus ir atsivedė.
Ašara po ašaros byrėjo išėjus iš ligoninės ir čia atsikrausčius. Slėptuvėje mums davė atskirą kambarį. Su vietiniais lengvai susibendravome, padarėme prirašymą. Čia draugiški žmonės gyvena, visi urvo žiurkės.„
Kodėl nesituokia? Sigis ir Rima juokėsi: „Kam reikia tuoktis, jei kaliošus tuoj reiks į viršų atmesti. Be to, jei susituoksime, Rima negaus našlės pensijos.“
Pajamos
„Į darbą niekas nepriima. Abu esam invalidai, turim antrą grupę. Buvom nuėję į darbo biržą, į eilę nestato, — išgyvenimais dalijosi moteris. — Teisingai, turėjau darbą, tačiau šeimininkas pamatė, kad man rankos dreba ir atleido vos antrą dieną. Parėjau verkdama. O man rankos nuo septynių metų dreba, kai šuo išgąsdino. Daugiau niekur nebeėjau darbintis“.
„Gaunam invalidumą, per abu virš penkių šimtų susidaro. Dar metalo prisirenkam. Geriausiai yra aliumas ir varis, — pasakojo sugyventiniai. — Nevalgę nebūnam. Turim parduotuvę, kur gaunam maisto. Atiduoda mėsos, faršo, kulšelių. Laukia, kol ateisim ir duoda tiesiai į rankas, nemeta į konteinerį.“
Dalį parneša „chebrai“, dalį parduoda. Turi savo pirkėją. Užtenka cigaretėms ir samanei.
Paklausus, kodėl jie neina į nakvynės namus, Rima atsakė: „Buvo atėjusi darbuotoja iš socialinės rūpybos, sakė eiti ten nakvoti. Mums, bomžom, ten ne gyvenimas. Ten yra režimas: nustatytu laiku pareiti, nustatytu laiku išeiti. Mums taip netinka.“
Benamio diena
„Atsikeliame šeštą valandą ir išeiname. Mūsų rajonas — Ginkūnai. Pėsčiomis nueinam. Paskui, apie šeštą vakare einame pas draugus pavalgyti karštimo. Einame ten kasdien. Nunešame draugams produktų, o jie mums pataiso valgyti. Pas draugus einame tik dviese. Kiti mums pavydi. Kur čia nusivesi tokią “chebrą“.
„Visaip būna: kartais metalo už šimtą litų susirenkame. O kartą tik vieną bonką radom. Vos ne verkdami parėjome. Šiaip užsidirbame dviese dvidešimt-trisdešimt litų per dieną. Nakvoti į palapinę grįžtam tik pusę pirmos nakties“, — taip pora sako gyvenanti kasdien.
CITATA: Dabar tai — mūsų privati valda. Tik įrankius išeidami visada nešamės.
PARADOKSAI: Benamių horizonte — viešbutis.
ĮRANKIAI: Plaktuką televizoriams daužyti, laužtuvėlį, maišelius ir kitus darbo įrankius Rima ir Sigis išeidami visada nešasi su savimi.
GYVENTOJAI: Vyrų kompanija kalnelio papėdėje puotavo nuo pat ryto.
TVARKA: Aplinkui palapinę mėtėsi tušti cigarečių pakeliai, degtinės dėžė, maisto likučiai, nešvarūs skudurai ir šiukšlės.
VIETA: Benamiai glaudžiasi Dubijos gatvėje esančiame kalnelyje, netoli degalinės.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
