L. Klimka: adventas – puikus metas susitelkti

L. Klim­ka: ad­ven­tas – pui­kus me­tas su­si­telk­ti

Ad­ven­tas – su­si­kau­pi­mo ir ra­my­bės me­tas prieš Jė­zaus gi­mi­mą. Šie­met jis anks­ty­vas – pra­si­de­da šį sek­ma­die­nį, lapk­ri­čio 27-ąją.

Apie tai, kaip rei­kė­tų elg­tis, kuo už­siim­ti, ko­kius dar­bus dirb­ti per ad­ven­tą ir lauk­ti Ka­lė­dų, pa­sa­ko­ja et­no­lo­gas pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka.

– Ger­bia­ma­sis pro­fe­so­riau, kas yra ad­ven­tas?

– Ad­ven­tas – baž­ny­ti­nių me­tų pra­džia. Baž­ny­ti­niai me­tai pra­de­da­mi skai­čiuo­ti nuo ad­ven­to. Tai – toks lai­ko­tar­pis, kai lau­kia­ma į šį pa­sau­lį atei­nant Iš­ga­ny­to­jo. Ad­ven­tas bū­ti­nai pra­si­de­da sek­ma­die­nį ir tę­sia­si ke­tu­rias sa­vai­tes iki Ka­lė­dų, ku­rios pa­gal krikš­čio­niš­ką­ją tra­di­ci­ją lai­ko­mos kū­di­kė­lio Jė­zaus gi­mi­mo die­na. Ad­ven­tas – tai lau­ki­mo, su­si­kau­pi­mo, ra­my­bės lai­ko­tar­pis. Tik jo­kiu bū­du ne liū­de­sio, kaip kar­tais in­terp­re­tuo­ja­ma.

– Ar tai – ir blai­vy­bės me­tas?

– Ka­dan­gi ves­tu­vės ir krikš­ty­nos per ad­ven­tą ne­ren­gia­mos, ži­no­ma, tai – ir blai­vy­bės me­tas. Na, krikš­ty­nas dar ga­li­ma su­reng­ti.

Baž­ny­čia drau­džia links­min­tis per ad­ven­tą. Ji sa­ko, kad tai – rim­ties me­tas, ka­dan­gi lau­kia­ma kū­di­kė­lio gims­tant.

– Kaip rei­kė­tų pra­leis­ti ad­ven­tą?

– Tas lai­ko­tar­pis – ka­len­do­ri­nių me­tų pa­bai­ga. Me­tų ga­le su­si­kau­pia ne­baig­tų dar­bų, tai juos ir rei­kė­tų už­baig­ti, kad Ka­lė­dų šven­tės bū­tų džiaugs­min­gos ir be rū­pes­čių.

Ad­ven­tas – la­bai ge­ras me­tas bend­ruo­me­niš­ku­mui stip­rin­ti. Čia ga­li­ma pri­si­min­ti dzū­kų pa­pro­čius – kai­mo bend­ruo­me­nės iki da­bar iš­lai­kiu­sios daug gra­žių pa­pro­čių. Pa­va­ka­rot su­si­rink­da­vo žmo­nės, kar­tu pa­būt. Jie dirb­da­vo ne­sku­bius dar­bus – mo­te­rys, pus­ber­niai plunks­nas plė­šy­da­vo. Mo­te­rys ir verp­da­vo. Dai­nuo­da­vo ad­ven­to dai­nas. Jas va­di­nu gies­mė­mis, nes jos aiš­kiai tu­ri ri­tua­li­nio-apei­gi­nio po­bū­džio bruo­žų. Jos – ra­mios, gra­žios, be „ašt­raus“ rit­mo.

Tarp jų pa­si­tai­ko la­bai re­tų dai­nų, ku­rios tur­būt yra iš gi­lios se­no­vės, pa­vyz­džiui, apie el­nią de­vy­nia­ra­gį. Ta dai­na – su mi­to­lo­gi­niu at­spal­viu. Tas el­nias de­vy­nia­ra­gis tur­būt at­ne­ša sau­lę žmo­nėms. Tai – sau­lėg­rį­žos ir die­vy­bės įvaiz­dis.

Ki­tos dai­nos – kos­mo­lo­gi­nio po­bū­džio. Pa­vyz­džiui, apie grū­še­lę, ku­ri au­ga kaž­ko­kioj sa­loj tarp neap­rė­pia­mų van­de­nų. Iš jos ša­ke­lių iš­krin­ta trys ki­birkš­tė­lės, ku­rios ku­ria vi­są li­ku­sį pa­sau­lį. Tai – mi­tas ar­ba mi­to nuo­tru­pa, užuo­mi­na apie pa­sau­lio su­tvė­ri­mą.

O dzū­kų jau­ni­mas per ad­ven­tą ei­da­vo net ra­te­lius – tai šo­kio po­bū­džio žai­di­mai.

Dzū­kų gy­ven­vie­tės – kom­pak­tiš­kos, neiš­sis­kirs­čiu­sios į vien­kie­mius, to­dėl jie ga­lė­jo iš­lai­ky­ti la­bai se­ną kul­tū­ros klo­dą. Ki­tuo­se Lie­tu­vos re­gio­nuo­se gie­do­da­vo šven­tas gies­mes.

– Ar ir da­bar kai­muo­se gie­da­mos ad­ven­to gies­mės?

– Taip. Da­bar – tam tik­ras at­si­ga­vi­mas, ir ad­ven­to va­ka­ro­nės vėl tam­pa sa­vas­ti­mi. Ten, kur kai­mo bend­ruo­me­nė stip­res­nė, kur žmo­nės la­biau su­si­bū­rę, po pa­ša­lius neiš­sis­kirs­tę, su­si­ren­ka­ma va­ka­ro­ti. Jie no­ri ir tuos se­nuo­sius pa­pro­čius pri­si­mint, ir pa­būt kar­tu. Be to, da­bar yra kul­tū­ros įstai­gų, ku­rios tai or­ga­ni­zuo­ja. Ir ma­ne kar­tais pa­kvie­čia.

– Kaip did­mies­čių gy­ven­to­jai tu­rė­tų pra­leis­ti ad­ven­tą? Juk da­bar jau­ni­mas ne­si­rinks plė­šy­ti plunks­nų, kaip po­ka­rio me­tais.

– Čia rei­kė­tų kū­ry­biš­ku­mo. Na, kad ir pa­si­mo­ky­ti tų dzū­kiš­kų dai­nų. Jos mus jun­gia net su ak­mens am­žiu­mi, – esa­me tau­ta, ku­ri kaip re­ta Eu­ro­po­je gy­ve­na­me sa­vo že­mė­je tūks­tant­me­čius. Reik­tų pri­si­min­ti tuos is­to­ri­nius da­ly­kus.

Se­niau per ad­ven­tą Lie­tu­vo­je vyk­da­vo la­bai įdo­mūs šven­ti­niai tur­gūs ir jau­ni­mas juo­se la­bai ak­ty­viai da­ly­vau­da­vo. Kai­mo žmo­gui tur­gus – pra­mo­ga. Kiek­vie­ną sa­vai­tę vyk­da­vo po vie­ną tur­gų. Ko­dėl jau­ni­mas tuo­se tur­guo­se da­ly­vau­da­vo? To­dėl, kad gau­da­vo me­tų už­dar­bį ir va­žiuo­da­vo ap­si­pirk­ti. Na, da­bar su­grįž­ta iš Nor­ve­gi­jos, Ai­ri­jos ir Lie­tu­vo­je no­ri iš­leis­ti tuos pi­ni­gė­lius.

Pir­ma­sis tur­gus – šeš­ka­tur­gis, ku­ria­me bū­da­vo pre­kiau­ja­ma šil­tais dra­bu­žiais. Pus­ber­niai nu­dob­da­vo šeš­ką, iš­džio­vin­da­vo jo kai­liu­ką, par­duo­da­vo šį tur­gu­je ir tu­rė­da­vo pi­ni­gė­lį šven­tėms. Šeš­ko kai­liu­kas – la­bai minkš­tas, juo pa­puoš­da­vo apy­kak­lę. Svar­biau­sia, kad ta­me šeš­ka­tur­gy­je bū­da­vo pre­kiau­ja­ma šil­tais dra­bu­žiais, ku­rių rei­kės žie­mą, – kai­li­niais, avi­kai­liais, ša­li­kais, megz­to­mis ir kai­li­nė­mis ke­pu­rė­mis, pirš­ti­nė­mis. Tau­to­dai­li­nin­kai ga­lė­tų reng­ti per ad­ven­tą to­kią spe­ci­fi­nę mu­gę.

Ki­tas tur­gus – skais­ta­tur­gis. Skais­tus – tai reiš­kia gra­žus. Tai – do­va­nų tur­gus. Ja­me bū­da­vo pre­kiau­ja­ma pa­puo­ša­lais ir kos­me­ti­ka. Lie­tu­vo­je jau po­bau­džia­vi­niais lai­kais kos­me­ti­ką mer­gi­nos nau­do­jo. Ji bu­vo na­tū­ra­li. Tar­ki­me, plau­kus švie­sin­da­vo ra­mu­nė­lė­mis. Ka­dan­gi sam­di­niai tu­rė­da­vo pi­ni­gė­lių ki­še­nė­je, tur­gu­je pirk­da­vo ka­lė­di­nių do­va­nų. Pir­miau­sia – sa­vo nu­si­žiū­rė­tai mer­gi­nai, pa­skui – ir ma­mai, ir tė­čiui ką nors šven­čių pro­ga.

Tre­čia­sis tur­gus – sal­da­tur­gis, jis bū­da­vo prieš pat Ka­lė­das. Tai – mais­to tur­gus. Juk trūks­ta ko nors Kū­čioms, rei­kia kuo nors paį­vai­rin­ti Ka­lė­dų sta­lą. Kas ne­tu­ri me­daus, kas – aguo­nų, gry­bų, kam rei­kia ka­lė­di­nės žą­sies. Ir žmo­nės lėk­da­vo į tur­gų tų pro­duk­tų pirk­ti.

– Siū­lo­te jau­ni­mui per ad­ven­tą reng­ti tuos tur­ge­lius ir juo­se par­da­vi­nė­ti sa­vo ga­mi­nius?

– Taip, reng­ti tur­ge­lius, ku­riuo­se bū­tų pre­kiau­ja­ma tau­to­dai­lės dir­bi­niais. Kai kur, pa­vyz­džiui, Jo­niš­ky­je ši­ta tra­di­ci­ja yra at­gai­vin­ta. Bet ten vyks­ta ne trys tur­gūs, o vie­nas.

– Kaip ad­ven­tas tu­rė­tų bū­ti pra­lei­džia­mas šei­mo­je?

– Ad­ven­tas – pui­kus me­tas bend­ruo­me­nėms su­si­bur­ti. Ly­giai taip ir šei­ma ga­li su­stip­rin­ti sa­vo sai­tus. Tam yra skir­tas ad­ven­to vai­ni­kas. Jis pi­na­mas iš įvai­rių sau­sų gė­lių, ša­ke­lių – tai Va­ka­rų Lie­tu­vo­je ži­no­mas pa­pro­tys. Te­gul su­si­ren­ka vi­sa šei­ma ir pi­na tą vai­ni­ką. Svar­bu ad­ven­to sek­ma­die­nį jį tu­rė­ti ir pa­gal lie­tu­viš­ką tra­di­ci­ją pa­dė­ti ant sta­lo. Į vai­ni­ką ga­li­ma įdė­ti ke­tu­rias sto­ro­kas ad­ven­to žva­kes. Ke­tu­rias to­dėl, nes ad­ven­tas trun­ka ke­tu­rias sa­vai­tes. Pir­mą­ją žva­kę rei­kia už­deg­ti pir­mą­jį ad­ven­to sek­ma­die­nį, kai su­si­renka prie pie­tų sta­lo vi­sa šei­ma. De­gin­ti žva­kę, ku­rio­je su­žy­mė­tos ad­ven­to die­nos, – ne lie­tu­viš­kas pa­pro­tys.

Vis dėl­to tik­ra­sis ad­ven­to lau­ki­mas pa­gal lie­tu­vių pa­pro­čius pra­si­de­da nuo šven­to­sios Liu­ci­jos die­nos – Švie­sos die­nos, gruo­džio 13-osios. Die­na ne­bet­rum­pė­ja, sau­lė lei­džia­si tuo pa­čiu me­tu. Pra­si­de­da tik­ra­sis sau­lės su­grį­ži­mo lau­ki­mas. Lie­ka ly­giai 12 die­nų iki sau­lėg­rį­žos. Lie­tu­viai nuo šv. Liu­ci­jos spė­da­vo atei­nan­čių me­tų orus – tas 12 die­nų ati­tin­ka 12 bū­si­mų­jų mė­ne­sių. Ir tie spė­ji­mai be­veik pa­si­tvir­tin­da­vo.

Nuo šv. Liu­ci­jos pra­si­de­da tik­ra­sis šven­tės lau­ki­mas. Ta­da mo­kyk­lo­se vai­kai ga­li ga­min­tis eg­lu­tės žais­liu­kus, kar­na­va­lo kau­kes. Ta­da bū­na dau­gy­bė rū­pes­čių. Šven­tės lau­ki­mas kar­tais svar­biau ne­gu pa­ti šven­tė. La­bai gra­žu, kai eg­lu­tė pa­puoš­ta ran­kų dar­bo pa­puo­ša­lais. Tai ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą ir pri­me­na mū­sų tau­tos tra­di­ci­jas.

– Ži­no­mi Kū­čių nak­ties bur­tai. O ko­kie yra ad­ven­to bur­tai?

– Šv. And­rie­jaus iš­va­ka­rė­se (lapk­ri­čio 29-ąją) mer­gi­nos bur­da­vo ir su­ži­no­da­vo, kas bus jų gy­ve­ni­mo drau­gas. Tie bur­tai – mi­to­lo­giš­kai įdo­mūs, pra­smin­gi. Ap­lin­kui šu­li­nį pa­bars­ty­da­vo aguo­nų ar ka­na­pių sėk­lų, tris kar­tus jį apei­da­vo at­bu­lo­mis šnibž­dė­da­mos šven­tam And­rie­jui mal­dą, kad šis pa­ro­dy­tų jos li­ki­mą.

Pas­kui rei­kė­da­vo pa­val­gy­ti sū­rią va­ka­rie­nę, su nie­kuo ne­kal­bė­ti – tai la­bai sun­ku, ir su­sap­nuo­da­vo prie šu­li­nio at­jo­jan­tį rai­te­lį. Nu­šo­ka jis nuo žir­go, pra­šo šį pa­gir­dy­ti. Da­bar – tru­pu­tį ki­taip. At­va­žiuo­ja koks nors BMV ar „Au­di“, du­re­lėm tik trinkt. Jei­gu vis­kas tei­sin­gai pa­da­ry­ta, sap­nas bū­na spal­vo­tas.

Ir ap­skri­tai vi­sas ad­ven­to lai­ko­tar­pis su­si­jęs su bur­tais. Mąs­tant mi­to­lo­giš­kai, mū­sų pro­tė­vių vė­lės tuo lai­ko­tar­piu su­grįž­ta į na­mus. Kai der­lius su­va­žiuo­ja į aruo­dus, kai vis­kas jau po­dė­liuo­se, tos dva­se­lės taip pat į na­mus pa­rei­na. Bet tai pri­klau­so nuo to, kiek žmo­gus jas jau­čia. Lie­tu­viai su jo­mis bend­rau­ja – ne iš­ti­sus me­tus, bet per di­džią­sias šven­tes. Taip pat ir per žie­mos šven­tes.

– O ko­dėl tos dva­sios su­grįž­ta?

– To­dėl, kad šal­ta.

– Bet ta­me pa­sau­ly­je, kur jos gy­ve­na, nie­ka­da ne­šal­ta.

– Ten – dau­sos, taip. Bet sa­vo na­mus jos lan­ko. Ir bū­tent žie­mą. Ma­no­ma, kad jos iš­ti­sus me­tus pa­de­da žmo­nėms pra­gy­ven­ti ši­ta­me kraš­te, kur toks ne­leng­vas kli­ma­tas. Jos pa­de­da ru­gius užau­gint. Ir kai der­lių su­ve­ža­me į na­mus, sa­vai­me ir tos dū­še­lės pa­rei­na. Ir at­si­ly­gint rei­kia joms – jas pa­ma­lo­nint, pa­vai­šint. Per Kū­čias tai ir da­ro­me. Kū­čiu­kai – tai duo­ne­lė vė­lėms mai­tin­ti. Ta duo­ne­lė to­kia ma­žy­tė, nes vė­lės ne­tu­ri kū­no.

Kū­čios už­bai­gia ad­ven­tą.

Kal­bė­jo­si Lai­ma Že­mu­lie­nė

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

Et­no­lo­gas pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka sa­ko, kad Ad­ven­tas – pui­kus me­tas bend­ruo­me­nėms su­si­bur­ti ir šei­mai su­stip­rin­ti sa­vo sai­tus.