Lieporiečiai – atminties takais

Lie­po­rie­čiai – at­min­ties ta­kais

Švie­sus ir leng­vas ru­de­ni­nis kle­vo la­pas, tur­būt pa­ties an­ge­lo at­neš­tas nu­kren­ta ant mi­ru­sių­jų ant­ka­pių, tai lai­ki­ny­bės ir sy­kiu am­ži­nat­vės pra­na­šas. Lie­po­rių bend­ruo­me­nė šiais me­tais kaip ir anks­tes­niais puo­se­lė­jo, gra­ži­no ap­lin­ką, vyk­dė pro­jek­tą „Gam­ta – am­ži­na da­bar­tis“.

Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį ir ru­de­nį, ap­lan­ko­me še­še­rias ka­pi­nes, esan­čias Lie­po­rių pa­kraš­ty­je. Tvar­ky­da­mi ka­pus, so­din­da­mi gė­les ir deg­da­mi žva­ku­tes mes dar kar­tą pa­bu­vo­ja­me su čia pa­lai­do­tais, už­de­ga­me lai­ko vė­jų neuž­pu­čia­mą at­mi­ni­mo bei pa­gar­bos žva­ku­tę sa­vo sie­lo­se.

Ke­liau­da­mi at­min­ties ta­ku, lan­ky­da­mi ka­pus ap­mąs­to­me sa­vo tra­pu­mą, su­si­mąs­to­me apie že­miš­ko­jo gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mą. Prie vi­sų ka­pi­nių bu­vo pri­si­min­ta jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją, skai­to­mos ei­lės, gie­da­ma.

Pir­miau­siai su­sto­ja­me Ka­ra­liau­čiaus gat­vė­je prie I pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių ka­rei­vių ka­pi­nių (tai tik ke­li li­kę kry­žiai). Jie žu­vo ne­ti­kė­tai, gal­būt ne­su­ge­bė­jo at­si­teis­ti, to­dėl jau iš Se­no­jo Tes­ta­men­to ži­no­ma, kad už to­kius bu­vo au­ko­ja­mos tam tik­ros au­kos. Mū­sų ap­si­lan­ky­mas ir yra au­ka jiems.

Lie­po­rių sen­ka­pis su vie­nu pri­žiū­ri­mu ka­pu ir ke­liais su­kry­pu­siais ge­le­ži­niais kal­vių dar­bo kry­žiais, kiek­vie­nais me­tais ap­si­pi­lan­tis erš­kėt­ro­žė­mis. Ant Ge­gu­žių (Ma­ja­ko) kal­no ap­lan­ko­me lat­vių ka­rio ka­pą. Ka­pą pri­žiū­ri vie­nas mū­sų bend­ruo­me­nės cent­ro na­rys Iman­tas Štei­ner­tas, ka­pu do­mi­si ir lat­viai.

Ver­du­liu­kų ka­pi­nės, at­si­ra­du­sios la­bai ne­ti­kė­tai, da­bar yra vei­kian­čios, la­bai tvar­kin­gos ir va­di­na­mos – „Gi­mi­nių ka­pe­liais“. Ant Barz­dos, ar­ba Mor­kū­no, kal­no – Ver­du­lių kai­mo ka­pi­nės. Ver­du­lie­čiai tei­gia, kad šios ka­pi­nės čia esan­čios nuo ma­ro lai­kų, kar­tais čia lai­do­da­vo ne­krikš­tus ar­ba sa­vi­žu­džius. Bu­vę trys li­kę me­di­niai kry­žiai da­bar pa­keis­ti gra­žes­niais tvir­tes­niais.

Šiau­lių prie­mies­ty­je ant Ka­ral­barz­džio kal­ne­lio ka­ro be­lais­vių ir ci­vi­lių gy­ven­to­jų pa­lai­do­ji­mų vie­ta. Ma­no­ma, kad čia ga­li bū­ti pa­lai­do­ta apie 25 tūks­tan­čius be­lais­vių.

Ap­lan­kę ka­pi­nes, at­vyks­ta­me į Lie­po­rių bib­lio­te­ką. Čia pri­si­me­na­me išė­ju­sius ana­pi­lin ben­duo­me­nės na­rius, bib­lio­te­kos lan­ky­to­jus, sa­vo ar­ti­muo­sius, už­de­ga­me jiems žva­ke­les.

Bib­lio­te­kos ve­dė­ja Re­gi­na Ver­te­lie­nė mus su­pa­žin­di­na su vė­li­nių kil­me. Vė­li­nių pa­va­di­ni­mas at­si­ra­do tik XVII a., ankš­čiau tą šven­tę va­di­no Il­gė­mis. Il­gės skir­tin­guo­se et­nog­ra­fi­niuo­se ra­jo­nuo­se bu­vo šven­čia­mos la­bai skir­tin­gai: že­mai­čiai nu­mi­rė­lius iš ka­pų kvies­da­vo į pir­tis vai­šėms, dzū­kai mels­da­vo­si prie val­giais nu­krau­to sta­lo, ant ku­rio bū­da­vo pa­dė­ta sė­tu­vė su už­deg­ta žva­ke, duo­nos ke­pa­liu­ku ir ki­tu mais­tu, ku­rį vė­liau iš­da­ly­da­vo el­ge­toms.

Se­no­ji lie­tu­viš­ko­ji kul­tū­ra ir ža­vi tuo, kad tai iš­lie­ka kaip slė­pi­nys, ir mes ga­li­me kal­bė­ti tik kaip apie tam tik­rus mat­me­nis, dė­me­nis, nes tas šven­tu­mo po­jū­tis, vė­lių ir gy­vų­jų ar­tu­mas yra se­na, ar­cha­jiš­ka, la­bai tik­ra ir la­bai tvir­ta. Svar­bu, kad mes ne tik­tai kad už­deg­tu­me žva­ku­tes, su­tvar­ky­tu­me ka­pi­nes, bet su­ras­tu­me lai­ko ke­lias mi­nu­tes pa­bū­ti ty­lo­je ir min­ti­mis pa­bend­rau­ti su mi­ru­siais.

Vė­lų ru­de­nį mirš­ta me­džiai, gė­lės. Gam­ta pa­si­ren­gia, kad ją per­gy­ve­nu­si, vėl at­gim­tų. Žmo­nės pa­na­šūs į gam­tą: gims­ta užau­ga, pa­sens­ta ir mirš­ta, to­dėl pra­smin­ga, kad Vė­li­nės šven­čia­mos vė­lų ru­de­nį.

Jad­vy­ga Ur­bo­nie­nė

Lie­po­rių bend­ruo­me­nės cent­ro na­rė