Lietuviai dar tik atranda Maldyvus, o maldyviečiai – Lietuvą

Lie­tu­viai dar tik at­ran­da Mal­dy­vus, o mal­dy­vie­čiai – Lie­tu­vą

Praė­ju­sią sa­vai­tę Lie­tu­vo­je vie­šė­jo vers­li­nin­kė ir bu­vu­si Mal­dy­vų svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė Ma­ri­jam Ša­ki­la (Ma­riyam Sha­kee­la). Pir­mą kar­tą mū­sų ša­ly­je ap­si­lan­kiu­si mo­te­ris ne tik su­si­pa­ži­no su Lie­tu­va, ap­lan­kė gra­žiau­sias vie­tas, bet ir at­ra­do sri­čių, ku­rio­se bend­ra­dar­bia­vi­mas at­neš­tų tei­gia­mų po­ky­čių tiek vie­nam, tiek ki­tam kraš­tui.

- Ko­kių tu­rė­jo­te lū­kes­čių prieš ke­lio­nę į Lie­tu­vą ir ar jie pa­si­tei­si­no?

- Taip, man pa­ti­ko jū­sų ša­lis, žmo­nės, kraš­to­vaiz­dis, čia esan­ti tvar­ka. Ki­ta ver­tus, ma­no ke­lio­nės tiks­las bu­vo ne tik su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va, bet ir su­ras­ti bend­rų są­ly­čio taš­kų, su­kur­ti tar­pu­sa­vio ry­šius ir pa­dė­ti pa­grin­dus bend­ra­dar­bia­vi­mui. Ma­nau, tą pa­vy­ko įgy­ven­din­ti. Gai­la, kad dėl užim­tos die­not­var­kės ne­ga­lė­jau ap­lan­ky­ti vi­sų gra­žiau­sių jū­sų ša­lies vie­to­vių, bet ti­kiu, kad čia grį­šiu ir su­si­pa­žin­siu su Lie­tu­va dar ge­riau.

- Kal­bant apie bend­ra­dar­bia­vi­mą, kaip ma­no­te, ko­kio­se sri­ty­se ga­lė­tu­me kur­ti ry­šius?

- Ka­dan­gi dir­ba­me tiek su gė­ri­mų, tiek su tu­riz­mo sek­to­riais, vie­na iš sri­čių, su ku­ria no­rė­jo­me su­si­pa­žin­ti, bu­vo alaus in­dust­ri­ja. Eks­per­tai, at­vy­kę kar­tu ir pa­ra­ga­vę lie­tu­viš­ko alaus, bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ti. Anot jų, lie­tu­viš­kas alus yra vie­nas ge­riau­sių, ko­kį te­ko ra­gau­ti. Tai­gi vie­nas svar­biau­sių tiks­lų bu­vo pa­siek­tas.

Ki­ta sri­tis – kul­tū­ri­niai mai­nai. Ma­nau, Lie­tu­vos ir Mal­dy­vų jau­ni­mas ga­lė­tų vie­ni iš ki­tų daug ko pa­si­mo­ky­ti, ap­si­keis­ti pa­tir­ti­mi bei ži­nio­mis. Pa­vyz­džiui, jie ga­lė­tų bend­ra­dar­biau­ti to­kio­se sri­ty­se kaip ki­nas, teat­ras. Tai bū­tų la­bai įdo­mu.

Be to, pa­ste­bė­jau, kad Lie­tu­vo­je vi­si su­ža­vė­ti Mal­dy­vais, bet dau­ge­lis mū­sų kraš­tą api­bū­di­na kaip itin bran­gią ke­lio­nių kryp­tį. Taip, tai bran­gi kryp­tis, bet, jei ži­nai, kur ei­ti, ką da­ry­ti, su kuo bend­rau­ti, Mal­dy­vai taps priei­na­mi. Pa­vyz­džiui, yra poil­sio komp­lek­sų, ku­rie or­ga­ni­zuo­ja mo­ky­mus no­rin­tiems dirb­ti ap­tar­na­vi­mo sri­ty­je. Jie nė­ra bran­gūs, kai ku­rie – už sim­bo­li­nę kai­ną, bet tai yra pui­ki ga­li­my­bė Lie­tu­vos jau­ni­mui, ku­ris no­rė­tų iš­mė­gin­ti sa­ve čia.

- Mal­dy­vuo­se prieš ke­le­tą me­tų bu­vo­te svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė. Me­di­ci­na, svei­ka­ta ir šian­dien jums yra ar­ti­mos sri­tys. Lie­tu­vo­je svei­ka­tos ap­sau­gos sfe­ra tu­ri dau­gy­bę pro­ble­mų. Vie­na jų – mū­sų ša­lis pir­mau­ja sa­vi­žu­dy­bių skai­čiu­mi. Ko­kį spren­di­mą jūs ga­lė­tu­mė­te pa­siū­ly­ti?

- Esu įsi­trau­ku­si į vie­ną tarp­tau­ti­nę pro­gra­mą, ku­ri siū­lo išei­tį. Ją su­kū­rė dau­ge­lio ša­lių eks­per­tai, tarp ku­rių aust­ra­lai, sin­ga­pū­rie­čiai. Jie pui­kiai su­si­pa­ži­nę su šia pro­ble­ma ir ži­no, kaip ją iš­spręs­ti. Ką aš pla­nuo­ju da­ry­ti – tai pa­siū­ly­ti jiems at­vyk­ti į Lie­tu­vą, pa­bend­rau­ti su jū­sų ša­lies va­do­vais ir spręs­ti šią pro­ble­mą drau­ge.

- Te­ko gir­dė­ti, kad vos 2 pro­c. mo­te­rų Mal­dy­vuo­se dir­ba. Ką jūs apie tai ma­no­te?

- Tai ne­vi­sai tie­sa. Daug mo­te­rų Mal­dy­vuo­se dir­ba. Mū­sų val­džia su­kū­rė pui­kias ga­li­my­bes mums stu­di­juo­ti ir įgy­ti iš­si­la­vi­ni­mą. Dau­ge­lis mo­ki­nių mo­kyk­lo­je da­bar yra mer­gai­tės. Bet pro­ble­ma yra tuo­met, kai pra­de­da­me kal­bė­ti apie va­do­vų po­zi­ci­jas. Ypač tai ma­to­si par­la­men­te, ša­lies val­džio­je – čia dir­ba tik la­bai ne­di­de­lis pro­cen­tas mo­te­rų. Bet yra išei­tis. Mo­te­rys daž­nai pa­čios sa­ve ap­ri­bo­ja. Aš no­riu pa­drą­sin­ti jas siek­ti sa­vo sva­jo­nių, ne­pai­sant to, kad vi­suo­me­nė kar­tais tam prie­ši­na­si. Dau­ge­lis gal­vo­ja, kad vy­ras tą dar­bą pa­da­rys ge­riau, bet jei mo­te­ris yra stip­ri ir ran­da bū­dą, kaip ga­liau­siai pa­siek­ti sa­vo, ji už­si­tar­nau­ja di­de­lę pa­gar­bą. Bet ke­lias iki jos bū­na tik­rai ne­leng­vas.

- Bet bū­da­ma po­li­ti­ko­je jūs ga­li­te pa­keis­ti pa­sau­lį į ge­res­nę pu­sę.

- Ži­no­ma. Tie­sa, ma­no vy­ras bu­vo šo­ki­ruo­tas, kai su­ti­kau pri­siim­ti at­sa­kin­gas pa­rei­gas. Jis pa­klau­sė ma­nęs, ko­dėl aš ten ei­nu. Aš pa­sa­kiau, kad dėl to, jog ga­liu pa­da­ry­ti kaž­ką ge­ro sa­vo ša­liai. Be­je,

kal­bant apie po­li­ti­ką, džiau­giuo­si, kad ir Lie­tu­vo­je tu­rė­jo­me pro­gą su­si­tik­ti su jū­sų pre­zi­den­tu Ro­lan­du Pak­su. Tai bu­vo nuo­sta­bus su­si­ti­ki­mas. Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jis tu­ri pui­kių idė­jų.

Pa­vyz­džiui, jūs ne­tu­ri­te Mal­dy­vų am­ba­sa­dos, o mes – Lie­tu­vos. Tai vie­na iš sri­čių, kur ga­lė­tu­me bend­ra­dar­biau­ti. Ne­ži­nau nė vie­no lie­tu­vio Mal­dy­vuo­se, ku­ris čia tu­rė­tų vers­lą, bet ži­nau dau­gy­bę ki­tų Eu­ro­pos ša­lių at­sto­vų, dir­ban­čių su tu­riz­mu.

Kal­bė­jo­si Ag­nė VAI­TA­SIŪ­TĖ-KEI­ZI­KIE­NĖ