Lietuvoje dominuoja padlaižiavimas užsienio lyderiams

Lie­tu­vo­je do­mi­nuo­ja pa­dlai­žia­vi­mas už­sie­nio ly­de­riams

Jus­ti­na GA­FU­RO­VA

Re­gis, gy­ve­na­me de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je, ta­čiau pra­kti­ka ro­do, kad de­mok­ra­ti­niai at­ri­bu­tai, to­kie kaip žo­džio lais­vė ir nuo­mo­nių įvai­ro­vė, taip ir li­ko tik iliu­zi­ja. Prie­šin­gai, kuo to­liau, tuo daž­niau lais­vė reikš­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus at­si­rūgs­ta. Bau­džia­mi eu­ros­kep­ti­kai, sa­vos že­mės ir kal­bos my­lė­to­jai pa­ver­čia­mi mar­gi­na­lais ir ne­su­sip­ra­tė­liais. To­kia – žo­džio lais­vės kai­na.

– Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 25 straips­nis sa­ko, kad žmo­gus tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ir juos lais­vai reikšti. Bet šian­dien Lie­tu­vo­je tai li­ko tik teo­ri­ja, o pra­kti­ko­je už ki­to­kią nuo­mo­nę ga­li tek­ti skau­džiai su­mo­kė­ti? – „Va­ka­ro ži­nios“ pa­klau­sė fi­lo­so­fo, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro Kres­cen­ci­jaus STOŠ­KAUS.

– Tai ro­do, kad šian­dien žo­dis „lais­vė“ ir yra tik žo­dis. Mes no­rė­tu­me, kad už šio žo­džio sly­pė­tų ir koks nors va­lios ak­tas. Bet šian­dien po­li­ti­nis eli­tas taip su­ski­lęs, kad nuo­lat kei­čia sa­vo pa­žiū­ras. Nors pir­miau­sia, no­rint keis­ti, rei­kia jas tu­rė­ti. Ga­li­mas daik­tas, kad jų tie­siog ir nė­ra. Yra tik se­ki­mas iš pa­skos tam po­li­ti­niam ko­rek­tiš­ku­mui. To­dėl su­si­for­ma­vęs tik vie­nas kal­bė­ji­mas ir vie­na nuo­mo­nė. Nuo­mo­nių įvai­ro­vę at­spin­di tik pa­vie­niai žo­džiai. Ta­čiau jie daž­nai pyks­ta­si su veiks­mais. Pri­me­na vi­du­ram­žiš­ką lai­ky­se­ną: ne­žiū­rė­ki­te, ką da­rau, tik klau­sy­ki­te to, ką sa­kau. To­kia lai­ky­se­na per­ne­lyg po­pu­lia­rė­ja Lie­tu­vo­je. Ir tai vi­si ma­to. Ma­tyt, to­kie spren­di­mus prii­mi­nė­jan­tys žmo­nės ne­gal­vo­ja apie sa­vo to­li­mes­nę kar­je­rą. Tie­siog gy­ve­na čia ir da­bar.

– Už val­džios kri­ti­ka­vi­mą vie­šai pra­dė­tas per­se­kio­ti pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Radž­vi­las, už ki­to­kią nuo­mo­nę at­vi­rai gra­sin­ta fi­lo­so­fui Vy­tau­tui Ru­ba­vi­čiui. Iš­kė­lęs ne vi­siems pa­tin­kan­čią dis­ku­si­ją iš po­sto iš­pra­šy­tas eti­kos kont­ro­lie­rius Vi­gi­li­jus Sa­daus­kas. Ko­kią ži­nu­tę tai siun­čia pa­pras­tiems pi­lie­čiams?

– Tai rea­lūs fak­tai, už ku­rių sto­vi ne tik mi­nė­tas po­li­ti­nis eli­tas, bet ir tam tik­ra ži­niask­lai­da. Daž­niau­siai uo­liai ap­tar­nau­jan­ti val­džią, ti­kin­ti glo­ba­lios Lie­tu­vos dokt­ri­na. Bet vien šio­je idė­jo­je už­prog­ra­muo­ta tik­ra dvi­vei­dys­tė. Da­bar tik kal­ba­ma, kad ne­rei­kia bai­min­tis iš­va­žiuo­jan­čių žmo­nių. Bet kas bus su lo­ka­lią­ja Lie­tu­va, taip ir ne­pa­sa­ko­ma. At­ro­do, kad ne vi­siems tai svar­bu. Bet ar­gi tik­rai rei­kia la­biau­siai rū­pin­tis te­ri­to­ri­jo­mis, kur mū­sų nė­ra ir kur jo­kių rea­lių spren­di­mų nu­lem­ti mes ne­ga­li­me.

– Ne tik pi­lie­čiai, bet ir val­džia sa­vo­je ša­ly­je ne­tu­ri tei­sės iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę?

– Vie­nin­te­lis mū­sų val­džios in­te­re­sas – po­li­ti­nis ko­rek­tiš­ku­mas. Tai pri­pra­ti­mas įsi­ki­bus į uo­de­gą sek­ti ten, kur ei­na pa­sau­lio ly­de­riai. Ir vi­sai ne­su­kant sau gal­vos, kas bus su mu­mis. At­ro­do, kad vi­sai apie tai gal­vo­ti ne­rei­kia, nes mus kaž­kas ve­da. Taip įsi­tvir­ti­nęs ban­dos jaus­mas iš­stu­mia at­sa­ko­my­bės jaus­mą. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip pa­to­gu val­džiai, kai ne­rei­kia pa­tiems priim­ti spren­di­mų, nes vis­ką pa­sa­ko Eu­ro­pa.

Štai da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė vi­saip iš­si­su­ki­nė­ja, kad tik ne­bū­tų jo­kių prio­ri­te­tų. Iš pra­džių pro­gra­mo­je jų bu­vo per 80, o iš­gir­dę kri­ti­ką, vi­są vals­ty­bės po­li­ti­ką pa­da­li­jo į 4 blo­kus. Štai mū­sų prio­ri­te­tai. Tai ko­kie čia prio­ri­te­tai? Kur tas tai­ki­nys, ku­ris yra skau­džiau­sia Lie­tu­vos vie­ta? Juk tai, kas yra di­džiau­sia Lie­tu­vos pro­ble­ma ir grės­mė, tu­rė­tų bū­ti mū­sų vi­sų prio­ri­te­tas. Bet nie­kas ne­no­ri tų grės­mių. To­dėl po­li­ti­ka li­ko be kryp­ties ir prio­ri­te­tų. Net­gi pa­mirš­tant apie jau už­prog­ra­muo­tus pro­ce­sus, ve­dan­čius į ak­li­gat­vį. Eu­ro­pa pa­si­da­li­jo į dvi da­lis: tie, ku­rie ve­da, prii­ma ir nu­lei­džia spren­di­mus, bei tie, ku­rie bė­ga iš pa­skos įsi­ki­bę.

– Se­kant glo­ba­lis­tų idė­jas pa­trio­tiš­kos tau­tiš­ku­mo ini­cia­ty­vos tam­pa ne­pa­gei­dau­ja­mos vals­ty­bė­je?

– Taip. Apie ko­kius ta­da vals­ty­bės prio­ri­te­tus ga­li kal­bė­ti sa­vo ša­ly­je, jei­gu rei­kia iš pa­skos di­džių­jų sek­ti. Vi­siš­kai nu­ra­šo­mi tau­tos in­te­re­sai ir kas­die­niai rū­pes­čiai. Ir tai pa­ju­to vals­ty­bės. Ku­ria­si ini­cia­ty­vos ir ju­dė­ji­mai, no­rin­tys dau­giau kal­bė­ti apie tau­tos li­ki­mą.

– Bet gau­na per na­gus nuo sa­vos val­džios?

– Kol kas dar gau­na. Rei­kia ti­kė­tis, kad ta po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo ideo­lo­gi­ja jau tu­rės ka­pi­tu­liuo­ti. Ste­bi­me, kad ir kai ku­rie gar­sie­ji žur­na­lis­tai, su­pra­tę si­tua­ci­ją, jau su­ka uo­de­gas į ki­tą pu­sę.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį „Va­ka­ro ži­nios“