Naujausios
Amerikos reportažai (3)
Lietuvybės ženklai
Petras DARGIS
Žurnalistas
Viena ruda degto molio plyta, o koks azartas ją rasti! Aplink – šimtai, gal tūkstantis tokių pat plytų, bet mums reikėjo šitos. LIZ MILAUSKAS. Taip ant jos parašyta. Kur nors Vilniuj ar Šiauliuose užmynęs paženklintą plytą praeičiau nė nesustojęs. Bet čia, Kalifornijoj, Indijo mieste?.. Rasti lietuvišką pavardę ir nenustebti?
Mano draugai lietuviai sako, kad tai kažkoks lietuvis daktaras, lyg ir veterinaras, turi kažkur kliniką. Na taip, skurdžius nebus, jeigu turėjo už ką įsiamžinti ant šaligatvio.
Labai greitas ir paprastas būdas po savęs palikti žymę mieste. Paaukojai jo tvarkymui sutartą sumą, gavai savo plytą garbingoj ponų alėjoj, ir niekas jos tikriausiai nebeišlups. O kiek reikia aukoti, kad būtumei taip pažymėtas?
Mano draugai trauko pečiais. Sklaidytis pinigais ir pretenduoti į miesto rėmėjus jie neturi iš ko. Bet nemažai, aišku, kad nemažai.
Visažinis internetas paaiškina, kad tas daktaras Miliauskas – tai jauna, graži veterinarijos gydytoja, savo klinikoj gydo šunis, naudodama akupunktūrą. Apie kilmę ten nieko nerašo, bet jeigu pavardė tokia lietuviška, tai tegu būna lietuvė.
Daugybė mūsų tautiečių ištirpo Amerikoj, iš jų lietuvybės liko tik pavardė, ir ta šiek tiek pakeista, kad amerikonai skaitytų labai neiškraipydami. Kažkada čia pasiliko keli mano senučio broliai. Jeigu sutikčiau jų anūkus, vargiai susikalbėtume. Aš net nežinau, kur jie yra.
Dabar užeikim į vieną ligoninę. Manęs čia laukia kažkoks siurprizas.
Ligoninė visai kaip ligoninė. Palatos – tokie maži kambariukai. Vienoje sėdi toks apkūnus dėdulė trumpai pakirptais ūsiukais. Amerikoniškai šypsosi. Pamato mus, visas sujuda invalido vežimėlyje.
– O, sveiki, labai malonu!.. – prabyla švaria lietuvių kalba be jokio akcento. Bet ne, kada gerai įsiklausai, šioks toks akcentėlis tarsi yra.
– Aš Povilas, – jis ištiesia ranką. – Jūs ką tik iš Lietuvos?
Taip, aš ką tik iš Lietuvos, dar nelabai susigaudau, kas čia ir kaip. Povilas – irgi iš Lietuvos. Bet Atvažiavo gerokai anksčiau. Tada, prieš 60 metų, kada sudundėjo frontas, ir jie būriais bėgo nuo rusų. Juos čia vadina dipukais. Dipukai – tai perkeltieji asmenys. Taip pavadinti žmonės, kurie per antrąjį pasaulinį karą arba po jo pasitraukė į Vakarus. Nieko įžeidžiančio.
– Aš mačiau Hitlerį, – pasigiria Povilas. – Savo akimis mačiau, kada jis atviru automobiliu važiavo per Klaipėdą.
Nuo tada Klaipėda vėl pasidarė Mėmelis. Vokiečiai Povilo tėvui pasiūlė pasilikti ir toliau dirbti prie geležinkelio. Bet Lietuvos patriotas nenorėjo tarnauti vokiečiams, pasitraukė kartu su šeima į Lietuvą, įsikūrė Kybartuose, dirbo toliau prie geležinkelio, tik – Lietuvos.
Užėjus vokiečiams, dirbo toliau, bet neilgai. Atėjo į namus gestapo vyrukai, išsivedė, ir Povilas tiek jį bematė. Vėliau sužinojo labai apmaudų dalyką: kai iki karo pabaigos liko viena diena, jis mirė koncentracijos stovykloje. O jei būtų ištvėręs tą vieną lemtingą dieną? Gal amerikiečiai jį būtų pastatę ant kojų?
– Mano tėvas buvo labai nagingas, pats pasidarė radijo imtuvą. Tokį paprastą, su ausinėmis. Visiems rūpėjo, kaip einasi karas. Kada pasibaigs? Tėvas įsijungdavo savo radiją, pasiklausydavo žinių iš ten ir iš ten. Jis daug ką žinojo. Tai ir pražudė. Vokiečiai draudė klausytis, tokius pasiklausymus prilygino šnipinėjimui, – pasakoja Povilas. – Taip mes palikom be tėvo.
Įskundė kas nors? Gestapas pamatė anteną?
– Jeigu sužinai ką nors, kam nors ir pasakai. Pats vienas žinių galvoje nesinešioji, – svarsto Povilas. – Šnipų buvo visur.
Tėvą pražudė vokiečiai, o jie dar bėgo nuo rusų. Dvi girnos malė jų kartą. Bet Povilas išsikapstė. Per Kanadą pasiekė Jungtines Valstijas, o čia – nuo juodžiausių darbų iki auditoriaus.
Dabar jisai – viskuo apsirūpinęs pensininkas. Ne invalidas, bet sušlubavo sveikata, ir jis sėdi ligoninės vežimėlyje. Viskas gerai, tiesiog puiku, kaip ir visiems amerikonams.
Rasi amerikoną ligoninėje visą subintuotą nuo galvos iki kojų, paklausi, kaip reikalai, o jis, jei dar galės pašnekėti, būtinai atsakys, kad viskas o'kei. Taip naujieji amerikonai šaiposi iš savo pirmtakų, iš tų, kurie seniai suamerikonėjo.
Kiek suamerikonėjo Povilas? Gimtosios kalbos jis nepamiršo, bet trūksta lietuviškų naujadarų. Sutikęs „gyvą“ lietuvį, jis klausia, kaip tas arba tas vadinasi. Ar tinka sakyti „krautuvė“, kaip jie Lietuvoj sakė anksčiau, ar būtinai reikia sakyti „parduotuvė“? Tinka, Povilai, tinka! Tie žodžiai, kuriais kalbėjot tada Klaipėdoj arba Kybartuose, neišbraukti iš žodynų.
Kaip jie susipažino? Povilas viename laikraštyje pamatė mano draugų skelbimą, ir jam pro akis nepraslydo lietuviškos pavardės. Paskambino, sako, būtų labai įdomu susitikti.
Pakalbėti savo tikrąja kalba visada taip malonu! Ne tik jauniems emigrantams, bet ir jiems, seniams, kurie jau pritapo Amerikoj, būtinai reikia lietuvių. Jeigu užaugai lietuvis, tai niekur nedingsi. Prigimtis išlieka kažkaip natūraliai, jos netgi nereikia saugoti. Ar reikia saugoti savo odos spalvą, jeigu atsiduri tarp juodaodžių?
Dar daugiau lietuvybės ženklų kitą dieną suradom Los Andžele. Nuo Indijo miestelio iki jo visai netoli, vos pora šimtų kilometrų. Tas jų „visai netoli“ mane varo iš proto. Kelios valandos kelio jiems yra „visai čia pat“. O Indijo miestas jiems yra mažas miestelis, nes jame – nė milijono gyventojų.
Koks tada Vilnius jų masteliu? Žinau, kad nereikia lyginti, bet negaliu susilaikyti. Važiuoju, mylias vis versdamas kilometrais. Visi atstumai, visi greičio ribojimai – myliomis. O man taip reikia kilometrų! Viena mylia – 1,6 kilometro. Kiek kilometrų 115 mylių?.. Žinot, tai vargina. Pamatau medį mėlynais žiedais, imu lyginti, į ką panašus. Tikra alyva! Bet ne, visai ne, jokių alyvų dykumų krašte nėra ir nebus. Ir tie paukščiai visai ne špokai, geriau Kalifornijoj neieškoti jokių špokų ir alyvų, nevarginti savo galvos ir nesidairyti lietuviško vaizdo.
Mano draugai sako, kad tai ilgainiui praeina. Man per vieną mėnesį tikrai nepraeis. O jiems per dvidešimt metų negi praėjo visai? Buvau su jais nusitrenkęs į Šiaurės Rytus, ten prie Niujorko jau visi keturi metų laikai, krūmų priaugę miškai, kitur – mažyčiai miškeliai, žalios, ką tik nušienautos kalvelės, į baltus ritinius susukta presuota žolė...
- Žiūrėk, Petrai, visai kaip Lietuvoj! – sušuko vienas.
Holivudo žvaigždžių alėjoje pasileidome ieškoti lietuviškos pavardės. Žinome, kad yra, bet būk gudrus ir surask! Čia tų žvaigždžių – kaip danguje. Eina minios ir trypia.
Pavargo akys, dėmesys pradėjo atbukti. Ir štai, pagaliau! RUTA LEE. Ne Švarcnegeris, žinoma, bet jos žvaigždė ant šaligatvio yra tokio pat didumo. Suvaidino pagrindinius vaidmenis trijuose filmuose, iš viso sukūrė apie 100 epizodinių vaidmenų. Kaip rašo žinynai, lietuvių kilmės amerikiečių aktorė. Ne emigrantė, bet emigrantų vaikas. Gal ir ji, kaip tas Povilas, norėtų su mumis paplepėti lietuviškai? Visai gali būti! Lietuvių laikraščiai rašo, kad ji laiko save lietuve ir palaiko ryšius su Lietuva. Tai būtų siurprizas!
Dabar sekmadienis, nueikime į bažnyčią. Daugiausia siurprizų ten.
Pamatyti žvaigždę ar plytą su lietuviška pavarde, išgirsti gatvėj ar oro uoste lietuvišką šneką –-jau naujiena. O čia, nelabai didelėje bažnyčioje baltomis sienomis, visi kalba lietuviškai!
Vieni – su baisiausiu akcentu, kiti – ir visai be jo. Kaip kas moka, taip mėgina tarti lietuvišką žodį. Pamato viens kitą, apsikabina. Tuos žmones jungia ne tik tikėjimas. Kunigas prieina prie mikrofono, sako ir jis lietuviškai:
– Mano brangieji!..
Visi jo brangieji kalba viena kalba. Sakoma, kad Los Andžele gyvena beveik septyni tūkstančiai lietuvių. Per didžiąsias šventes visi nelabai telpa į nedidelę savo bažnyčią. Mano bičiulis Antanas nėra labai didelis maldininkas, bet atvažiavęs Amerikon į lietuvių bažnyčią pradėjo eiti ir jis. Per didžiąsias šventes – būtinai. Kur jis daugiau pasijus savas tarp tokių pat?
Mano dėdė Petras prieš 20 metų irgi atėjo čia. Mėginu įsivaizduoti, kaip tai atsitiko. Sėdi jis klaupkoje, klausosi pagyvenusio kunigo, o ilgainiui ima atrodyti, kad kunigo veidas matytas.
Svetimoj vietoj taip atsitinka – nepažįstami žmonės ima atrodyti tarsi pažįstami. Smegenys amžinai ieško savų, kartais už savą jie pakiša visai nepažįstamą žmogų. Bet kunigas dėdei Petrui matytas tikrai! Ar tik ne Šilalėj?
Taip, Šilalės bažnyčioj! Ir dar gimnazijoj. Jonas Kučingis prieš karą dirbo Šilalės progimnazijos kapelionu. Keisčiausia, kad ir buvęs kapelionas atpažino savo buvusį gimnazistą. Netgi priglaudė – apgyvendino parapijos bute, įdarbino bažnyčios zakristijonu.
Tas pareigas dėdė ėjo iki mirties. Jis taip greitai apsiprato su savo nauja vieta, kad parvažiavęs į Lietuvą nekantravo grįžti atgal į Los Andželą.
– Dabar viskas ten, – sakė jis man, sėsdamas į mašiną ir visam laikui palikdamas gimtuosius Kaltinėnus. – Ten mano namai, mano draugai, visas mano gyvenimas!
O juk taip nenorėjo važiuoti į jokias Amerikas!
Dabar man irgi atrodo, kad neištverčiau tarp svetimų. Be savo Kaltinėnų, be prakaituotų savo kaimynų, kurie taip sunkiai knisa kalvotas dirvas. Bet jeigu taip atsitiktų, kad atsidurčiau Amerikoj, tikriausiai pradėčiau nuo čia. Savas lietuvis visada ranką išties.
– Žiūrėk, kad nebūtų kaip mano draugui Dariui, – juokiasi Antanas. – Jis irgi puolė į glėbį visiems sutiktiems lietuviams.
– Ir kas atsitiko?
– Užtaikė ant verslininko.
– Ir?..
– Pusę metų dirbo už dyką ir vos nepakratė kojų. Bet tai – jau kita kalba. Važiuojam, parodysiu vandenyną.
Autoriaus nuotraukos
PARAPIJA: Los Andželo lietuvių parapijos namai – tarsi koks Lietuvos kampelis su savo koplytstulpiais.
LIETUVIS: Povilas šypsosi kaip tikras amerikonas, bet prabyla gryna lietuvių kalba.
ŽVAIGŽDĖ: Holivudo žvaigždžių alėjoj viena žvaigždė lietuviška.
ATRADIMAS: Lietuviška pavardė vienoje Indijo miesto gatvėje.
