Lobistai dedasi teisuoliais

Lobistai dedasi teisuoliais

Rytas STASELIS

Dvi energetikos lobistų grupės paskutinę pavasario Seimo sesijos dieną nusprendė pastumdyti dešimtis milijonų valstybės biudžeto pinigų.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas antrąsyk per kelis mėnesius viešai apkaltintas dėl, esą, komitete priimtų dokumentų klastojimo.

Praėjusįjį trečiadienį komiteto narių balsavimu priimto siūlymo Vyriausybei, kaip panaudoti už parduotus taršos leidimus gautas lėšas. Tačiau, pasak Seimo nario Arūno Valinsko, dokumentas į Vyriausybę iškeliavo gerokai pakoreguoto turinio, kuris neturįs nieko bendra su ta jo redakcija, už kurią balsavo komiteto nariai.

Panašus skandalas Seimo Aplinkos apsaugos komitete kilo prieš porą mėnesių, kada J. Šimėną savavališkai pakeitus Atsinaujinančių išteklių įstatymo projektą kaltino jo bendrapartietė iš Tėvynės Sąjungos Aurelija Stancikienė. Tada atsakomybę, už esą ne pikta valia įsivėlusią klaidą įstatyme prisiėmė komiteto referentė, ir jos nelabai įtikinamo paaiškinimo užteko Seimo Etikos ir procedūrų komisijos nariams nutraukti klausimo svarstymą.

Išėję už durų keli Etikos ir procedūrų komisijos nariai sakė, jog „visiems viskas aišku“, tačiau jie “ne policija ar STT, kad galėtų nuodugniai ištirti incidentą“. Galbūt dėl to, kad “visiems viskas buvo aišku“, sankcijų išvengė ir kaltę prisiėmusi Aplinkos apsaugos komiteto referentė. Nors, žiūrint formaliai, jos palikta “žiopklaidė“ valstybei ir energetikos vartotojams galėjo kainuoti dešimtis ar net šimtus milijonų litų.

Viešojoje erdvėje dabartinis Seimo aplinkos komiteto pirmininkas dedasi esąs atsinaujinančių energijos išteklių šalininkas. Net fundamentalistas, leidžiantis suprasti, kad alternatyviosios energetikos kelias į ekonomiką yra bekompromisinė kova, reikalaujanti ne tik valios, bet ir gudrybių.

J. Šimėno kritikai jam primena, kad dar nuo 2000-ųjų jis dirbo Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijai, o jo sūnus Liutauras ligi šiol turi biokuro (šiaudų granulių) gamybos verslą. Tuo tarpu J. Šimėno regima alternatyviosios energetikos plėtra vykdoma tomis kryptimis, kurios grindžiamos šalies viešaisiais finansais, taip pat Europos Sąjungos paramos programomis.

Kita vertus, sąmoningas ar nesąmoningas J. Šimėno nuodėmes į viešumą keliantis A. Valinskas neatstovauja nei viso Seimo šventuoliams, nei „dekalogo frakcijai“. Kur kas greičiau — statybos verslo interesams.

Į valdančiojoje koalicijoje dalyvaujančios Tautos prisikėlimo partijos deleguotas aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas tvarkyti aplinkos atėjo iš statybų verslo. Vienas jo politikos arkliukų — masinis pastatų atnaujinimas (renovavimas). Šiaip įsigilinus — milžiniškas projektas, neįmanomas be viešųjų finansų, verslo interesų ir vartotojų įsipareigojimų.

Aplinkos ministro veiklos kritikai, taisyklė, tvirtina, kad pastatų atnaujinimo procesas vartotojams menkai suprantamas, informacinė kampanija organizuota visiškai nemokšiškai (ji prasideda ir baigiasi tik efektingais atnaujintų pastatų vaizdeliais žiniasklaidoje), klausimus apie bent apytikrę daugiabučių atnaujinimo kainą keliančios bendrijos sulaukia tokių „kvalifikuotų“ atsakymų, kad joms dingsta noras ko nors imtis.

Dar viena ryškėjanti problema, apie kurią užsimena vis daugiau atsakingų pareigūnų: už daugiabučių atnaujinimo proceso ribų liko smulkios inžinierinės bendrovės, kurios siūlo kelis, daugiausiai keliolika tūkstančių litų kainuojančius projektus, kurie gali padėti sutaupyti nuo penktadalio iki trečdalio jų suvartojamos šilumos. Tačiau kas terliosis su tūkstančiais, kada yra galimybių vartyti milijonus — tatai tinka ir valdininkams, ir verslininkams.

Trečiadienį Seime kilęs antrasis šiemet „J. Šimėno detektyvas“ kilo, galima sakyti, dėl dviejų politinės jėgos centrų interesų konflikto.

Biokuro ir statybininkų lobistai susikirto dėl pinigų, kuriuos planuojama gauti pardavus ES skirtus ir Lietuvoje neišnaudotus taršos leidimus. Vartotojų interesai čia geriausiu atveju — antraeiliai.

Dar blogiau: kyla įspūdis, kad tai ir yra esminis Vyriausybės energetikos politikos pamatas. Deklaruojama daug patrauklių dalykų, tačiau viskas baigiasi taip, kad investicijos nukeliauja ne ten, kur reikalingos vartotojams, o prie viešųjų finansų ir valstybės užsakymų prisisiurbusiam stambesniam verslui. Dar mažiau grėsmės tokie pasistumdymai kelia būsimoms šildymo kainoms.

Beje, Seimo pirmininkė Irena Degutienė tarsi šia proga piktinasi, kad informacija apie būsimas metų pabaigoje šildymo kainas Lietuvos miestuose „organizuotai ir tendencingai platinama“ siekiant sutrukdyti priimti naująjį Gamtinių dujų įstatymą. Kitaip tariant — susilpninti Lietuvos pozicijas žūtbūtinėje kovoje su rusų koncernu “Gazprom“.

Nieko naujo — politikos nesėkmes Lietuvoje įprasta aiškinti sąmokslo teorijomis. Nors prieš ieškant niekadėjų gąsdintojų užtektų dirstelėti į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos interneto svetainę.