Lubio laimės

Lubio laimės

Rytas STASELIS

Esu beveik tikras: jeigu liūdną progą aptarti ir prisiminti prieš savaitę Anapilin išėjusio Bronislovo Lubio palikimą likimas būtų suteikęs prieš kokį dešimtmetį, daug daugiau žmonių arba suvis patylėtų, arba tiesiog tyliai pabambėtų apie paskutinę „sukčiaus ir prichvatizatoriaus“ kelionę. Netikintys tokia prielaida galėtų ginčyti ne ją, o tiesiog atsiversti amžių sandūros laikų ar dar labiau pageltusius laikraščius.

Apvaizda p. Lubiui buvo akivaizdžiai maloninga, suteikusi jam beveik dvidešimt metų gyvenimo po skausmingo turto padalijimo, perdalijimo ar pasisavinimo šioje šalyje proceso. Laiką atskleisti savo sovietmečiu užkonservuotas gyslas, gebėjimus ir talentą. Yra su kuo palyginti ir pasitikrinti: Garbės kuopos kariškių atlydėtas velionio karstas buvo pašarvotas Mokslų akademijos salėje, kai kurie jo bičiuliai ir bendražygiai jį viešai gretino su pernai iš šio pasaulio pasitraukusiu Algirdu Branzausku ir šiemet iš tos pačios salės palydėtu poetu Justinu Marcinkevičiumi. Ir jei jau niekas viešai jų netildė it paskutinių šventvagių — tatai reiškė didžią p. Lubio laimę: jis pasitraukė kaip gerbiamas, vertinamas žmogus.

Abejojantys, ar tokia laimė egzistuoja kaip kategorija, galėtų pasiklausinėti giminiečius tų Lietuvos piliečių, kurie paskutinį praėjusiojo amžiaus dešimtmetį veik netikėtai iš gamyklų direktorių ar tiesiog iš paprastų žmonių tapo verslininkais. Tačiau iš aukščiau negavo vieno kito gyvenimo dešimtmečio, pasitraukę iš gyvenimo neišlaikę įtampos, prispausti skolų, nesėkmių ar tiesiog pakirsti banditų kulkų (tasai šalies laikotarpis tarsi pasimiršta).

Prieš beveik du dešimtmečius p. Lubys buvo ne tik sovietinis Jonavos „Azoto“ direktorius ir net vienas iš atkurtos Lietuvos premjerų. Tai buvo naujasis savininkas, kuris, kaip tada buvo kandžiai juokaujama, privatizavo trąšų gamyklą už 25 mln. litų, nors per metus ji uždirbo 25 mln. tuometinių dolerių. Be to privatizavimo čekį turėjo apmokėti per trejus ar penkerius metus.

Vėliau dar buvo jūros krovinių krovos kompanija „Klasco“... Dabar tai nelabai svarbu, tačiau, mažiausiai du trečdaliai lietuvių anuomet įsivaizdavo tokiom sąlygom būtų galėję tapti ne tik tokiais, bet ir dar geresniais pramonininkais, savininkais, verslininkais.

Ko gero, ne. Tai, kad šiandien „Achema“ pavirtęs buvęs “Azotas“ tebegyvuoja ir tebėra neištąsytas po plytą į skirtingas šalis, tarsi paneigia “prichvatizavimo neteisybės“ sukeltas didumos lietuvių godas.

Kiti sakytų, kad tai greičiau stebuklas. Nuo tada, švelniai tariant, technologiškai senstelėjusi trąšų gamykla perėjo ugnį ir vandenį. Kada to reikėjo, p. Lubys godžiuosius „EBSW“ bernužėlius, sugebėjusius susiaubti Kauno ir Klaipėdos pramonę, pasitikdavo iki dantų ginkluota apsauga.

Kada to reikėjo, Europos teismuose iki pažaliavimo galynėjosi su dempingo bylas keliančiais Vakarų kapitalistais, kuriems stipraus konkurento „į chebrą“ reikėjo mažiausiai. Ir be galo investavo.

Todėl galima pasakyti, kad tokiam žmogui tą gamyklą galima buvo atiduoti ir veltui. Už iki šiol išsaugotas darbo vietas, per du dešimtmečius sumokėtus mokesčius ir daug kitų dalykų. Lietuvoje būta ir daug „teisingesnių“ privatizavimo čekių. Tačiau ne visi jie liudija panašias kaip Jonavoje pasekmes.

Kad ir ką būtų rašę seni laikraščiai, p. Lubys išėjo Lietuvai neskolingas. Nei už „Azotą“, nei už “Klasco“. Visuomeniškai aktyviam žmogui — tai dar viena laimė.

Jo palikimo prieštarų ieškoti greičiausiai reiktų kitur. Pasiklausius 1992-1995 m. reformoms vadovavusių estų politikų, galima išgirsti, esą iš dalies didesnę nei Lietuvoje jų šalyje įvykusių permainų sėkmę lėmė tai, kad Estijoje tais laikais nebuvo „nei Brazausko, nei Lubio“.

Kitaip tariant, nei politine švytuokle po dviejų nepriklausomybės metų valdžios sugrįžusių buvusių komunistų, nei naujųjų „tautinio verslo“ interesų idėją politikon stūmusių naujųjų oligarchų. Dėl to tatai Estija tapo ne tokios provincialios politikos ir atviresnės ekonomikos šalimi.

Tačiau tatai greičiau pasekmių simboliai, o ne priežastys. Brazauskas politikoje ir Lubys versle, manding, neblogai atitiko lietuvių visuomenės mentalitetą. Todėl jie tokie buvo. O dabar akivaizdu, kad Brazausko era politikoje baigėsi pernai. Ko gero, baigiasi ir Lubio era Lietuvos versle su visais jos baltai-pilkai-juodais tonais ir pustoniais.

Anaiptol tai nereiškia, kad naujosios pradžia bus kokybiškai geresnė. Kaip „Delfi“ interneto portale svarsto daug geriau už mane p. Lubį pažinojęs buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko padėjėjas Ramūnas Bogdanas, moralė versle slidus dalykas. Todėl visai gali būti, kad “po Lubio“ Lietuvos verslo bendruomenė taps tik labiau ciniškesnė.

Jeigu gerai prisimenu, prieš dešimtmetį iš svarbiausių „Achemos“ kabinetų sklido sentencijos apie tai, kad “verslas yra žiaurus užsiėmimas“. Apie tai, manau, tiksliau prisimins p. Lubio bendražygiai. Aibė menininkų, mokslininkų ir kitų sunkiais permainų laikais driskiais tapusių inteligentų “Achemos“ bosą geru žodžiu prisimins kaip mecenatą.

O aš būsiu dėkingas, kad kažkada, nors palyginti neilgam, „pas Lubį“ gavau darbą. Gal taip tik sutapo, tačiau darbas “pas Lubį“ suteikė galimybę 1999-aisiais iki Lietuvos atvilnijusios Rusijos krizės metu būti tik įvykius fiksuojančiu metraštininku ir išvengti jos socialinių pasekmių. Vertindamas tą patirtį šių laikų žvilgsniu, greičiausiai galėčiau pasakyti, kad taip pat buvau laimingas žmogus.