Mano vaikystės Kelmė...(2)

Ma­no vai­kys­tės Kel­mė...(2)

Čes­lo­vas STO­NYS

Vai­kys­tės spal­vos

Vi­sa ma­no vai­kys­tė – po­ka­rio me­tai.

Še­še­rių pra­dė­jau ei­ti į mo­kyk­lą. Jau pir­mą­ją die­ną „įsi­my­lė­jau“ į tą pa­čią kla­sę atė­ju­sią mo­ky­to­jos Rū­kie­nės duk­rą Jū­ra­tę.

Jū­ra­tė į ma­ne ne­krei­pė jo­kio dė­me­sio. Jai pa­ti­ko ma­no ne vi­sai tik­ras pusb­ro­lis Al­bi­nu­kas. Jū­ra­tė bu­vo ma­no pir­mo­ji ir, ko ge­ro, pa­ti tik­riau­sio­ji Mei­lė, nes ji bu­vo BE­VIL­TIŠ­KA MEI­LĖ.

„Aš my­liu Ta­ve taip, kaip rei­kia my­lė­ti – be­vil­tiš­kai“. Se­za­nas

Ma­no pir­mo­ji Mo­ky­to­ja – fan­tas­tiš­kas žmo­gus Lau­ga­ly­tė. Ji mo­kė ma­no Ma­mą, ma­no Tė­ve­lį, o pa­skiau ir ma­ne.

Mo­ky­to­ją Lau­ga­ly­tę my­lė­jo ir ger­bė vi­si: vai­kai, tė­vai, mo­ky­to­jai.  Ban­dau su­pras­ti, ko­dėl? Ir tu­riu vie­nin­te­lį at­sa­ky­mą – Ji bu­vo Ge­ras Žmo­gus. Ir vi­si tą jau­tė.

Iš pir­mų ke­tu­rių pra­di­nės kmokyklos la­sių ne­la­bai ką tep­ri­si­me­nu. At­min­ty iš­li­ko kaž­ko­dėl toks kla­sio­kas Ri­mas Trak­še­lis. Jis vie­nin­te­lis tu­rė­jo kaž­ko­kius ypa­tin­gus spal­vo­tus vaš­ki­nius pieš­tu­kus, kaip mes va­di­nom „spal­vas“. Di­džiau­sią nuo­sta­bą mums kė­lė tai, kad tarp vi­sos tos dau­gy­bės įvai­riau­sių spal­vų bu­vo net Bal­ta spal­va!

Ir dar Trak­še­lis mus links­mi­no, kai la­bai rim­tu vei­du vie­toj „ki­log­ra­mas“ sa­ky­da­vo „ki­liog­ra­mas“, o vie­toj „er­mi­ta­žas“ sa­ky­da­vo „eta­mi­žas“. Dar pri­si­me­nu to­kią Ma­ry­tę, ku­ri, mo­ky­to­jai pa­pra­šius pa­sa­ky­ti būd­var­dį su ga­lū­ne „ė“, iš­pyš­ki­no:

– Būd­var­dis su ga­lū­ne „ė“ – tai yra kė­dė!

Bet tai bu­vo kaž­ku­rio­je vy­res­nė­je kla­sė­je.

La­bai anks­ti ta­pau pio­nie­rium. Rau­do­ną kak­la­raiš­tį man už­ri­šo straz­da­no­ta, rau­donp­lau­kė ir dėl to la­bai gra­ži pio­nie­rių va­do­vė. Jau vien dėl jos ver­tė­jo sto­ti į pio­nie­rius!

Po dau­ge­lio me­tų mes vėl su ja su­si­ti­kom ir bu­vom ko­le­gos.

1962 me­tais, dar bū­da­mas ket­vir­to kur­so stu­den­tas, ta­pau Lie­tu­vos ra­di­jo dik­to­riu­mi. Ji taip pat dik­to­ria­vo. Apie ma­no priė­mi­mą į pio­nie­rius mes abu lyg ir „pa­mir­šom“. Kar­tu dir­bom neil­gai, nes ne­tru­kus ji iš­te­kė­jo už vy­riau­sio­jo Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos in­ži­nie­riaus Hen­ri­ko Juš­ke­vi­čiaus. Ir iš­vy­ko iš lie­tu­vos. Pra­džio­je į Mask­vą, o vė­liau į Pa­ry­žių.

Pri­si­me­nu vie­nin­te­lį su ja po­kal­bį ra­di­jo stu­di­jo­je. Jau ta­da, 22-ejų me­tų aš bu­vau vi­sai ži­las. Ir ji, ža­vin­gai šyp­so­da­ma­si, man pa­sa­kė:

– Ži­nai, Sto­ny, kol tu jau­nas ir toks pra­ži­lęs, tu at­ro­dai ir įdo­mus, ir pa­trauk­lus. Bet kai tu pa­sen­si, tu bū­si ei­li­nis, vi­sai neį­do­mus se­ne­liu­kas.

No­rė­čiau, kad bū­tų ki­taip, bet, ko blo­go, ji bu­vo tei­si. Ir nie­kur nuo to ne­pa­bėg­si. Atei­na liūd­nas lai­kas, kai tu da­rai­si vis neį­do­mes­nis, vis ne­rei­ka­lin­ges­nis ki­tiems... O dar vė­liau atei­na nuo­sta­bus lai­kas, kai tau praei­na no­ras bū­ti įdo­miam ir rei­ka­lin­gam ki­tiems, nes tie ki­ti da­ro­si vis neį­do­mes­ni ir ne­rei­ka­lin­ges­ni tau.

„Man vi­sai ne­svar­bu, ką apie ma­ne gal­vo­ja ki­ti. Man kur kas svar­biau, ką aš gal­vo­ju apie juos.“ Mar­ga­ri­ta Na­va­rie­tė.

Bet vi­sa tai aš su­vo­kiau kur kas vė­liau.

O da­bar vėl su­grįž­kim į po­ka­rio lai­kus.

Dar vi­sai vai­kas aš ma­čiau tre­mia­mus žmo­nes. Ma­čiau pa­čia­me Kel­mės cent­re į sunk­ve­ži­mį su­grūs­tus žmo­nes ir kly­kian­čią jau­ną mo­te­rį, ku­ri ban­dė kaž­kam iš prie sunk­ve­ži­mio sto­vė­ju­sių jos ar­ti­mų­jų ati­duo­ti sa­vo kū­di­kį, bet gink­luo­ti ru­sų ka­rei­viai (o gal ir lie­tu­viai stri­bai) ne­lei­do jai to pa­da­ry­ti. Ir sunk­ve­ži­mis pa­ju­dė­jo... link Lap­te­vų jū­ros, į Si­bi­rą, į Ka­zachs­ta­ną, į mir­tį...

Ma­čiau Lie­tu­vos par­ti­za­nų kū­nus, su­mes­tus ka­ri­nio ko­mi­sa­ria­to dar­ži­nėj.

Ma­čiau kul­tū­ros na­mų sa­lėj pa­šar­vo­tus ak­ty­viau­sius Kel­mės kom­jau­nuo­lius, ku­rie kar­tu su Kel­mės gar­ni­zo­ne bu­vu­siais ru­sų ka­rei­viais ka­ria­vo prieš par­ti­za­nus.

Ma­no dė­dė fel­če­ris Pra­nas Re­mei­kis nak­ti­mis bū­da­vo iš­ve­ža­mas gy­dy­ti su­žeis­tų par­ti­za­nų. Mes, ir vai­kai, ir suau­gę, tą ži­no­jom, bet tai bu­vo Pas­lap­tis. Jis nie­ka­da nie­ko ne­pa­sa­ko­jo. Mes nie­ka­da nie­ko ne­klau­si­nė­jom.

Bu­vo daug mir­čių, daug ne­ži­nios, daug bai­mės. Ir daug me­lo.

Me­lo, ku­ris daug me­tų va­di­no­si tie­sa.

Mi­ru­siems rei­kė­jo lik­ti mir­ty­je ir už­marš­ty­je. Gy­vie­siems rei­kė­jo gy­ven­ti. Tiems, ku­rie mi­rė, mir­tis bu­vo pa­sku­ti­nis iš­ban­dy­mas.

Tiems, ku­rie li­ko gy­ven­ti, gy­ve­ni­mas ta­po iš­ban­dy­mų pra­džia.

Tie, ku­rie mi­rė, am­žiams li­ko su sa­vo Di­džiuo­ju Pa­si­rin­ki­mu. Gy­vie­ji li­ko su kas­die­ni­niu iš­ban­dy­mu, kas­die­ni­niu pa­si­rin­ki­mu.

Ma­no tė­vai gy­ve­no. Gy­ve­nau ir aš. Kai man bu­vo pen­ke­ri, ma­no Ma­mai bu­vo dvi­de­šimt še­še­ri, Tė­ve­liui – tris­de­šimt vie­ne­ri.

Apie po­li­ti­ką na­muo­se kal­bų ne­bū­da­vo. Jei­gu kas iš tė­ve­lių drau­gų pra­dė­da­vo po­li­ti­kuo­ti, ki­ti to­kį tuoj pat nu­til­dy­da­vo: “Ša, apie po­li­ti­ką nė žo­džio! Ge­riau kal­bė­kit apie su­bi­nę!“

Jau kur kas vė­liau, kai ne­be­li­ko Sta­li­no, kai man bu­vo ko­kie ke­tu­rio­li­ka ar pen­kio­li­ka me­tų, Tė­ve­lis ban­dy­da­vo paaiš­kin­ti, koks bu­vo gy­ve­ni­mas prie Sme­to­nos ir koks jis prie ru­sų. Jis man aiš­ki­no, kaip ta­da bu­vo ge­rai. Aš jam aiš­ki­nau, kaip da­bar yra ge­rai, o svar­biau­sia – kaip ge­rai bus prie ko­mu­niz­mo. Aš jo neį­ti­kin­da­vau, de­ja. Jis ma­nęs, ži­no­ma, taip pat. Mū­sų karš­ta dis­ku­si­ja vi­sa­da baig­da­vo­si vie­no­dai. Ne­te­kęs kant­ry­bės tT­ve­lis trenk­da­vo kumš­čiu į sta­lą ir pa­sa­kęs:

– Kaip duo­siu į snu­kį!, – išei­da­vo iš tro­bos pa­rū­ky­ti.

Karš­tu ta­ry­bi­nės san­tvar­kos gy­nė­ju aš iš­bu­vau la­bai, la­bai il­gai...

Bet apie tai gal ki­to­je vie­to­je. O da­bar vėl grįž­tu į po­ka­rį.

Vie­nas ryš­kiau­sių vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų – duo­nos pir­ki­mas. Duo­ną į krau­tu­vę at­vež­da­vo gal sep­tin­tą, gal aš­tun­tą va­lan­dą ry­to. Ei­lė­je sto­vė­da­vo koks šim­tas, o gal ir dau­giau žmo­nių. Ir vos tik pa­si­ro­dy­da­vo Slu­šins­ko (to­kia duo­ni­nin­ko pa­var­dė) ark­liu trau­kia­mas ve­ži­mas su duo­na, vi­sa ki­lo­met­ri­nė ei­lė virs­da­vo mil­ži­niš­ku pik­tų, rė­kian­čių, vie­nas ki­tą stum­dan­čių žmo­nių ka­muo­liu.

Ir vi­si vie­nas ki­tam įro­di­nė­jo, kad į ei­lę at­si­sto­jo „dar iš va­ka­ro“, kai čia nė gy­vos dva­sios ne­bu­vo, kad ši­tą ga­li pa­liu­dy­ti jo žmo­na, vy­ras ar vai­kas, ku­rie da­bar nuė­jo pa­mie­go­ti, o jis ar ji juos pa­kei­tė.

Die­va­ži­jo­si, kei­kė­si, špy­gom ba­dė­si, o pa­skiau kaž­kaip vie­ni pir­miau, ki­ti vė­liau įsi­grūs­da­vo į „Duo­ni­nės“ vi­dų ir gau­da­vo ke­pa­liu­ką for­mi­nės duo­nos.

Ir, ži­no­ma, vi­sa­da bū­da­vo to­kių, ku­riems duo­nos ne­beuž­tek­da­vo. Ir ta­da, kaž­ko­dėl, tie žmo­nės nei rėk­da­vo, nei keik­da­vo­si, nei ką nors kal­tin­da­vo. Jie ei­da­vo tuš­čiom na­mo gal­vas pa­na­ri­nę, kaip tas Slu­šins­ko ve­ži­mą trau­kian­tis ark­lys...

Mes, vai­kai, to­se grum­ty­nė­se dėl duo­nos daž­niau­siai bū­da­vom nu­ga­lė­to­jai. Gal dėl to, kad tik­rai pir­mi su­ge­bė­da­vom iš va­ka­ro at­si­sto­ti į ei­lę, o gal to­dėl, kad bu­vom ma­ži, per­ka­rę, o dėl to ir ne to­kie pa­ste­bi­mi. Pra­lįs­da­vom ir su ei­le, ir be ei­lės. Jei­gu ne­pa­si­sek­da­vo, la­bai ne­per­gy­ven­da­vom.

Ne­ma­nėm, jog nak­tis praė­jo vel­tui. Mes nak­ti­mis ne tik ei­lė­je sto­vė­da­vom, bet dar ir „po­niš­kai“ gy­ve­nan­čių kel­miš­kių braš­ky­nus, ag­ras­ty­nus, so­dus ap­lan­ky­da­vom.

Aš neat­si­me­nu, kad mes (ma­no tė­vai, ma­no se­sė Onu­tė ir aš) bū­tu­me ka­da ba­da­vę. Val­gėm tą, ką tu­rė­jom. Ir su dra­bu­žiu tas pa­ts. Ren­gė­mės tuo, ką tu­rė­jom. Ir dėl to­kių da­ly­kų nie­ka­da na­muo­se ne­bū­da­vo nei tė­vų bar­nių, nei mū­sų, vai­kų, aša­rų.

Ir džiaugs­mai bu­vo vi­sai ki­to­kie. Ne dėl duo­nos kąs­nio, ne dėl mė­sos ga­ba­lo, ne dėl „kos­tiu­mų“ ar „la­kier­kų“. Ir ren­gė­mės, ir avė­jom tuo, ką tu­rė­jom.

Bus daugiau

Asmeninė nuotr.

Mes – ketvirtokėliai su mokytoja P. Laugalyte.