Naujausios
Medis – daugiau negu kuras
dr.Stasys Tumėnas,
Šiaulių universiteto docentas
Nežinau, ką apie tai galvoja Linkuvos ir Pakruojo valdininkai, bet man, Linkuvos vaikui, matant išguldytus elektropjūklais medžius miestelio kapinėse, gelia širdį.
Su medžiais taip lengvabūdiškai elgtis negalima. Medis, sodas, parkas lietuvio sąmonėje daugiau negu kuras ar augalas su kamienu ir šakomis.
Medžio simbolis – tai ištikimybė tradicijai, pagaliau tai kultūrinė atmintis, primenanti mūsų kryždirbystę, dailę (A. Krištopaitis), literatūrą (A. Baranauskas, H. Nagys, P. Širvys).
Medis, miškas visada lietuvio sąmonėje buvo UŽUOVĖJA po dvasinių, politinių, ekonominių sukrėtimų. Garsusis mūsų dainius A. Baranauskas rašė: „Miške, lietuvis, ko verkia nežino“.
Bet tai buvo seniai, carinės Rusijos laikais. Dabar medžius, miškus kertame laisvos Lietuvos piliečio rankomis. Nejaugi reikia emigruoti, išsivaikščioti, kad suprastum, ką praradai, kad suvoktum medžio svarbą savo gyvenime?
Štai JAV sutikau lietuvių išeivių, kurie savo vaikus, genami tėvynės ilgesio, pavadino Egle, Beržu, Ąžuolu. Nesinori tikėti, kad ateityje žinosime tik metaforiškus medžio įvaizdžius: lietuvybės medį, kalbų medį, savo giminės medį, pažinimo medį, puikiai aprašytą J. Marcinkevičiaus.
Istorija su medžių kirtimu Linkuvoje – ne pirma. Prieš keletą metų moderniškas Linkuvos klebonas, vėliau ištvojęs iš bažnyčios senuosius vitražus, išguldė šventoriuje visus medžius.
Linkuviai ir į Linkuvą per tradicinius Škapliernos atlaidus grįžę kraštiečiai buvo šokiruoti. Šįkart, galvoju, nueita tuo pačiu, lengviausiu keliu – kai kas pasiskundė, kad medžiuose įsikūrę paukščiai dergia kapines, po vėjo lūžta ir krinta ant paminklų šakos.
Gauta pinigų, galbūt net didelių – europinių – ir teisingumas įvykdytas – medžiai iškirsti.
Bet ar tai lengviausias kelias? Ar tai tikrai teisingumas? Ar nebuvo galima nuolat medžius prižiūrėti, juos genėti, tvarkyti, atsisakyti pavojingai susenusių? Aš taip suprantu ūkiškumą ir šeimyniškumą
Net sovietmečiu, vykdant melioracijos darbus, kai žmonės buvo genami iš savo sodybų į gyvenvietes, kolūkių pirmininkai sugebėdavo įtikinti rajono valdžią, kad reikia palikti vieną kitą gražuolį medį buvusiose sodybose. Ir dabar tokių vienišų, bet kraštovaizdį puošiančių medžių matyti važiuojant per Pakruojo, Joniškio, Pasvalio lygumas.
Priminsiu, kad Jungtinės Tautos 2011 metus buvo paskelbusios Tarptautiniais miškų metais. Metais, kada kviesta tausoti medžius. Linkuvoje kažin ar apie tokius metus buvo girdėta.
Situacija su medžių kirtimu Linkuvos kapinėse primena ir apie mūsų vertybių skalę, kelia klausimą, koks mūsų mentalitetas, ar mes dar turime asmens tapatybės, autentiškumo ženklų.
Kai prarasime visus saitus, jungiančius mus su savo kraštu, kraštovaizdžiu (Šiaurės Lietuvoje nėra daug ežerų, upių, kalnų, todėl medis čia ypač svarbus simbolis), nebegalėsime lyginti žmogaus ŠIRDIES su medžio ŠERDIMI.
Nesinori tikėti, kad linkuviai ir visi Šiaurės lietuviai nori tokio krašto, kuriame „kelios pušelės apykreivės liko“, kuriame sulygintos lomos, kalneliai, iškirsti kaimo kapinaitėse krūmokšniai, alyvos, uždarytos visos kaimo mokyklos, o per lygumas sklinda užsienio investuotojų fermų produktas – srutų kvapas. Aš tokios dykynės Šiaurės Lietuvoje nenoriu.
