Naujausios
Miestą komentuoja ir meno „diversantai“
Doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Rugsėjį vienas po kito Šiauliuose pabiro grafičiai. Įdomu, kad pastarieji keli kūriniai yra oficialūs jaunuolių projektai, suderinti su savininku ir Savivaldybe.
Ant buvusios valgyklos pastato fasado šalia universiteto bendrabučių atsirado fotografiškas moters fragmento atvaizdas. Mėnesio pabaigoje studentas Justas Jurkevičius savo nedideliu vaizdiniu – „stencilu“ (trafaretinio grafičio pavadinimas) ant statinio, esančio visai šalia geležinkelio stoties, šiauliečius bando budinti iš sąstingio, užrašydamas – „Nemiegok“.
Meninė diversija, teplionė, vandalizmas – tai epitetai, kurie nuolat lydi gatvės dailininkų piešinius, ypač Šiauliuose. Ar susimąstome, kad taip jaunuoliai „komentuoja“ ar „iliustruoja“ mūsų pačių paliktas griuvenas, nebaigtus statyti objektus ir apskritai – nesutvarkytą aplinką? O ir pats miestas tai griūva, tai statosi. Nuolatinis kaitos procesas akivaizdus ypač kiemuose, skersgatviuose – ne fasadinėje erdvėje.
Kasdien monotoniškai krypuojant į darbą ar į parduotuvę net maža meninė diversija ant nutriušusios namo sienos su nauja „daržove“ (vienas profesionaliausiai atliktų grafičių mūsų mieste) ar cigaretę rūkančiu skeletu praskaidrina nuotaiką, veja depresiją, bet, aišku, ne visiems.
Runkeliai, daržovės – metaforos, prieš kelerius metus atsiradusios, iliustruoja šių laikų visuomenę, jos abejingumą ir susitaikymą su bet kokia esama padėtimi. Ir tas jaunas žmogus, pasirašantis „AEON“, su kiekvienu nauju ridikėliu, baklažanu ar bananu ant sienos tai nuolat mums primena. Prestižinėse miesto vietose ant sienų atsiradę dviratininko su skrybėle piešiniai – tai dar viena menine diversija (tarsi pašiepianti V. Purono „krepšininką"), iliustruojanti kažkada paleistą, o dabar absurdiškai skambantį šūkį – „Šiauliai – dviratininkų miestas“.
Pagal galiojančią tvarką pastatų savininkai, gavę įspėjimą apie sienos „vandalizmą“, turi pašalinti „tepliones“.
Visais laikais terliai, neįgyvendintų troškimų ubagai keiksmažodžiais margino sienas. Pavyzdžiui, dar prieš Kristų išrėžti tokio pobūdžio tekstai, „demaskuojantys“ romėnus, randami ant iš Vezuvijaus pelenų „išvaduotų“ Pompėjos ir Herkulano statinių sienų.
Tagas (pagal jaunimo žodyną internete – daug prasmės ir estetinės išvaizdos neturintis užrašas) yra šiuolaikinis terlionių pavadinimas, dažniausiai nieko bendro neturintis su grafičiais ar gatvės meno pavyzdžiais.
Kai valdininkai ar tiesiog neišmanėliai nori sumenkinti miesto jaunų žmonių raišką, tokiais paprastais chuliganizmo pavyzdžiais naudojasi ir visa tai vadina grafičiais. Kita vertus, teisėtvarkos atstovai smerkia ir gaudo vaikigalį vandalą, kuris, štai naujiena, sukeverzojo kažką neetiško, ir visai nepastebi tiesioginio valdininkų ir verslininko vandalizmo akto, kai miesto centre eksponuojamas begriūvantis, kartais užsidegantis pastatas, dar vadinamas „Senuoju dvaru“.
Tai gan didelis statinys bulvare, kurio pirmuosiuose aukštuose dar vystoma šiokia tokia prekyba, o buvusios „čiuožyklos“ teritorija šalia yra paversta dykyne.
Jos pakraštyje tūnantis betono rūsys – narkomanų irštva: ten mėtosi švirkštai ir kitos „pikantiškos“ atliekos. Prieš metus kitus šiame kvartale viena mergina buvo užpulta ir sužeista naudotu švirkštu. Sklando gandai apie visai netoli esančią narkotikų prekeivių landynę...
Miesto pakraščiuose ir apleistuose kvartaluose tagų ir kitų nepadorių tekstų kiekis, kaip aiškina psichologai, antropologai ar gatvės reiškinių žinovai, žymi ribinę būseną. Miestiečiams – tai tarsi koks signalas, ženklinantis pavojingą terpę. Mano aprašyta vieta atitinka tokios miesto zonos požymius: yra išmarginta purškiamųjų dažų užrašais, „papuošta“ kaukolėmis ir ciniškais tekstais.
Bet kuris save gerbiantis Europos miestas už laiku nebaigtas statybas renka dideles baudas. Susidaro įspūdis, kad Šiauliuose neveikia normalaus miesto įstatymai: gal miestas per mažas, kad būtų tikras Europos miestas, ir per didelis, kad vadintųsi miesteliu? Nei šis, nei tas, kažkokia bala ar talkša. Tiesa, juk neseniai pervadinome savo ežerą Talkša. Šalia jo kažkaip ir telkšime...
Viename studentės Simonos rašinyje apie grafičius radau aktualią mums visiems citatą: „Gal mes per daug įklimpę savo banalybių ir materialijų rate, kad net pykstame ant piešinių, kurie stengiasi mums priminti, jog turime atsibusti ir pradėti žiūrėti į pasaulį iš kito kampo?“...
Justas Jurkevičius. Grafitis „Nemiegok“. Šiauliai. 2015. Nuotrauka A. Uoginto.
