Naujausios
Migrantų integracija: padėk man tave suprasti
Italijoje apsigyvenęs siras Samer Al Maani turi Italijos pilietybę, laisvai kalba itališkai, čia sukūrė šeimą, dirba italų-arabų kompanijoje. Nepaisant patogaus gyvenimo, jis kasdien ilgisi savo tėvynės. Gyvenimą vyras dalija tarp Sirijos ir Italijos. Migrantų integracija sudėtinga tiek jiems, tiek visuomenei.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Dveji siro namai
Samer gyveno Sirijos sostinėje Damaske, dirbo dizaineriu. Prieš ketverius metus su sužadėtine laikinai atvyko į Italiją, tačiau po metų Sirijoje prasidėjo karas, jis nebegalėjo sugrįžti, nes būtų tekę prisijungti prie armijos. Nuo to laiko jis nematė tėvų ir kitų artimųjų.
„Skambinu jiems kasdien. Mane ramina: nesijaudink, viskas mums gerai, valgome, miegame, kasdien aplink sproginėja fejerverkų festivalis... Jiems tai lyg įprastas gyvenimas, bet tai girdėti labai sunku“, – kalba Samer.
Labiausiai jis išgyvena dėl Sirijoje likusio jaunesniojo dvidešimtmečio brolio, kuris tarnauja armijoje. Anksčiau brolis dirbo fotografu, o dabar rūpinasi, kaip išgyventi ir pabėgti nuo karo.
„Nors gyvenu Italijoje, mano širdis visada Sirijoje. Visą laiką galvoju apie ten likusius žmones. Krikščionis, musulmonas ar tikintis kitais dievais – niekas nenori žudyti kito. Sirai nori taikos“, – emocingai kalba S. Al Maani.
Jis viliasi, kad gimtojoje šalyje kada nors pasirodys šviesa – karas baigsis. Dabar šviesą matyti sunku: daugybė suinteresuotų grupių, šalių, karas virsta ne vidiniu, o tarptautiniu.
„Italija dabar yra mano namai, bet jei galėčiau – sugrįžčiau. Sirijoje liko draugai, vaikystės prisiminimai. Dabar ISIS naikina ne tik mano prisiminimus, bet visų sirų istoriją – susprogdino nuostabų senovinį vienuolyną Palmiroje, kitas šventyklas. Žuvo daug mano draugų, kurie norėjo išvykti iš Damasko į kitus miestus“, – skausmingai pasakoja Samer.
Išmokęs kalbą vyras integravosi labai gerai – kartais jaučiasi net labiau italu nei siru. Draugams dėl patogumo jį vadinant Samueliu, Sario ar Samos vardais, kartais susimąsto, jog praranda net tėvų duotą vardą.
Tyrė gyventojų požiūrį
Su pabėgėliais ir migrantais aktyviai dirbančios nevyriaustybinės organizacijos „Arci Catania“ savanorė Ana Duque atliko dvejus metus trukusį tyrimą, kuris analizavo Mineo miestelio, prie kurio įsikūrusi pabėgėlių stovykla CARA de Mineo, gyventojų bendruomenės požiūrį į kaimynystę.
Pask A. Duque, pabėgėlių stovyklos įkūrimas miestelio gyventojams tapo tarsi ekstremalia situacija – nebuvo aiškaus atsakymo, kas vyksta šalia. Pradžioje žmonės džiaugėsi supratę, kad didelė institucija suteiks daug darbo vietų. Vėliau sekė nepasitenkinimas.
Stovyklos gyventojai atvykdavo į miestelį be pinigų, bet su praktiniais poreikiais: išgerti kavos, alaus, paskambinti artimiesiems ir pan.
Norėdami gauti pinigų jie pardavinėdavo daiktus, kuriuos gaudavo stovykloje, pavyzdžiui, cigaretes. Vietiniai parduotuvių savininkai natūraliai buvo nepatenkinti čia pat atsiradusia papildoma nelegalia konkurencija.
Visuomenės tyrimą atliekant darbo biržoje, vietiniai gyventojai piktinosi, kad nuo šiol visi darbai bus skirti tik imigrantams.
„Iš tiesų tai netiesa. Keletas projektų įtraukia migrantus į veiklas, mokymosi procesus, tačiau tai nėra darbas. Tačiau žmonės įtikėję netikslia informacija, kuri sukuria pavojaus signalus visuomenėje“, – pažymi A. Duque.
Teatras padeda atsiskleisti
„Arci Catania“ savanoriai yra sukūrę interaktyvų su imigracija susijusi "Forumo" teatrą. Tai bene labiausiai paplitusi socialinio teatro forma, kai žiūrovai tampa režisieriais, personažų kūrėjais, jų sirgaliais, vertintojais.
Profesionalūs aktoriai vaidina konfliktiškas gyvenimiškas situacijas, o žiūrovai, įsijungę į spektaklį, suvaidina, kaip į jas reaguotų. Daugiausia nutarta dirbti su Mineo miestelio bendruomene. Realias gyvenimiškas situacijas sudėlioti buvo pakankamai sudėtinga, išlaviruojant tarp abiejų pusių požiūrių.
Vienoje situacijų vaidinama, kad į vietinį barą užsuka du migrantai. Paprašo pasinaudoti tualetu, vėliau užsisako alaus. Atėjus laikui susimokėti paaiškėja, kad jie neturi pakankamai pinigų, trūksta keliolikos centų, barmenas ima garsiai piktintis.
Spektaklio metu niekada nežinai, ko gali tikėtis iš publikos. Viena įsimintiniausių publikos reakcijų A. Duque buvo, kuomet vyresnio amžiaus moteris spektaklyje pakeitė barmeną. Paėmusi butelį ji pradėjo agresyviai mosuoti prieš imigrantą vaidinusį aktorių. Moteris taip įsijautė, kad užsimiršusi nebeatskyrė aktoriaus nuo jo vadmens.
Po pasirodymo organizatoriai dar keletą valandų bendravo su moterimi, ji skundėsi, kad realiai išgyveno panašią situaciją, scenoje sukilo prisiminimai. „Vis vien būčiau pakartojui tą patį“, – piktinosi žiūrovė.
A. Duque svarsto, jog "Forumo" teatras yra procesas, todėl rezultatai, besikeičiantis žmonių požiūris, pasimato ne iš karto.
„Pati esu imigrantė, kilusi iš Portugalijos, gyvenu Italijoje, tačiau neturiu jokių problemų, nes priklausau europinei bendruomenei. Dirbant su "Forumo" teatru man emociškai sunku – kuo daugiau informacijos sukaupiu, tuo labiau pykstu viduje, kad situacija pasaulyje labai neteisinga, sistema neveikia“, – sakė A. Duque.
Bendravimo tarpininkas – menas
2013 metų spalio 3-ioji socialiniam pedagogui, menininkui Alfio Caruso buvo neeilinė diena. Tądien prie Lampedūzos salos sudužo migrantų laivas – žuvo daugiau nei 360 žmonių, buvo išgelbėti 155. A. Caruso sulaukė skambučio, kad tarp išgelbėtųjų yra 30 nepilnamečių, kuriems reikia pagalbos.
Vyras mėnesį praleido kartu su vaikais, naudodamas neformalaus ugdymo metodus bandė jiems padėti įveikti psichologines traumas. Kartu su jais gyveno, leido laiką, žvalgė, žaidė futbolą, piešė. Piešiniuose vaikai pavaizdavo savo išgyvenimus, kurie vėliau tapo po Italiją keliaujančia paroda.
Bandydamas padėti nelengvų patirčių turintiems paaugliams socialinis pedagogas dažnai pasitelkia meną, muziką. Kaip vieną iš priemonių padedančių bendrauti, tąkart pedagogas naudojo teatrą, drauge su migrantais pakvietė vaidinti vietinės bendruomenės vaikus.
A. Caruso sako niekada nemanęs dirbti būtent su migrantais. Jis nepritaria daugeliui Europos Sąjungos teisinių reguliavimų, pavyzdžiui, Dublino konvencijai, pagal kurią pabėgėliai sprendimo dėl savo ateities turi laukti toje šalyje, per kurią pateko į ES. Nors laikosi atokiai nuo imigracijos temos, esant reikalui jį nuolat pakviečia padėti.
„Nereikia sienų, nes kiekvienas žmogus turi teisę laisvai keliauti, pasiekti kokias tik nori vietas, kuriose gali jaustis saugus. Dabar aplink matau tik ksenofobiją, rasizmą“, – apgailestauja A. Caruso.
Mokė naudotis tualetu
Paklaustas, kodėl padeda migrantams, A. Caruso pasakoja istoriją apie urvą uoloje, vienoje Sicilijos dalyje. Urvas daugelį metų apsaugo žvejus nuo audrų Viduržemio jūroje. Joje pietinės dalies salos gyventojai įprastai palieka kažkiek maisto, rankšluosčių, apklotų, nes žino, kad urvas – saugi vieta žmonėms.
Kartą į maisto paketą gyventojai įdėjo kiaulienos. Kitą dieną rado raštelį: „Atleiskite, bet mes, musulmonai, nevalgome kiaulienos“. Tuomet gyventojai, supratę, kad uoloje apsigyveno migrantai, tiesiog pakeitė maisto racioną.
„Visi esame žmonės, nesvarbu, migrantai, ar ne, todėl pagalba kitam natūrali. Norėčiau, kad atsidūrus kitose šalyse su manimi elgtųsi lygiai taip pat pagarbiai“, – sakė A. Caruso.
Pasak jo, migrantų integracija į visuomenę sudėtinga, ji labai priklauso nuo individualaus žmogaus, aplinkinių bendravimo ir požiūrio.
„Prisimenu kultūrinių skirtumų momentą. Jie nesinaudoja tualetu, eina gamtinių reikalų atlikti į lauką, valosi lapais. Kartą atradau tai darantį vieną paauglį už namo. Turi galvoti, kaip jam paaiškinti. Žodžiais papasakoti sunku, reikia konkrečiai parodyti, išaiškinti, kad jei nešvaru, turi išvalyti. Jie paaugliai, šlapinasi visur, rašo fekalijomis ant sienų. Tai irgi dalis edukacijos, ji nėra lengva. Tačiau jei tai darai geranoriškai, su šypsena, poveikis yra“, – neabejoja A. Caruso.
Socialinio pedagogo manymu, jei žmogų matysi tik kaip nelaimėlį, kuriam žūtbūt reikia padėti, jis tiesiog užsivers savyje.
„Aš juos padrąsinu, bet ne padedu, – pažymi A. Caruso. – Kai kalba pasisuka apie pagalbą, aš tiesiog sakau: „Padėk man tave suprasti, nes aš nesuprantu“.
Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.
NAMAI: Ketverius metus Italijoje gyvenantis siras Samer Al Maani jaučiasi kaip namuose, tačiau kasdien ilgisi savo tėvynės ir esant galimybei į ją iškart sugrįžtų.
ŽMOGIŠKUMAS: „Visi esame žmonės, nesvarbu, migrantai, ar ne, todėl pagalba kitam natūrali“, – pabrėžia socialinis pedagogas Alfio Caruso.
