Naujausios
Mindauginės Šiaulių politikos kontekste
Nežinia ką, studijuodami XXI a. pradžios Šiaulių savivaldybės tarybos archyvų medžiagą, kalbės XXII a. šiauliečiai.
Galbūt žavėsis Savivaldybės administracijos fantasmagorinėmis sutartimis su AB „Specializuotas transportas“, pagal kurias Šiauliai turi blizgėti it pasakų miestas ir žiemą, ir vasarą; galbūt stebėsis keista viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės samprata ir jos vienpuse nauda, galbūt gūžčios pečiais skaitydami, kad Šiauliuose pradinukas negalėjo lankyti tos pačios mokyklos, kurią lanko jo brolis ar sesutė.
O gal nieko nekalbės, kaip šiandien nekalbame, kiek tūkstančių gentainių ir kaimynų žuvo dėl Mindaugo vykdytos politikos. Svarbu, kad Mindaugas — pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius, Lietuvos valstybės kūrėjas.
Mes, Šiaulių politikai, dirbantys Taryboje, gyvename ne Mindaugo laikais. Mums tenka didelė atsakomybė — reikia dirbti taip, kad po kiekvieno priimto Tarybos sprendimo šiauliečiui— rinkėjui būtų aišku, kodėl brangsta autobusų bilietėliai, nors blogėja aptarnavimo kokybė, kodėl bandome priimti Ostapo Benderio vertus sprendimus dėl futbolo maniežo Dainų parke, pasmerkdami ketvirtį amžiaus tapti finansiniais įkaitais mūsų vaikus ir anūkus.
Mindauginių išvakarėse į šiuos klausimus atsakyti sunkoka, todėl išvardysiu tik keletą pastebėjimų iš pirmųjų posėdžių Šiaulių taryboje.
Trūksta teisinio raštingumo
Kuo toliau, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad trūksta Savivaldybės administracijoje dirbančių specialistų kompetencijos. Susidaro įspūdis, kad Teisės skyriaus teisininkai, kaip ir kai kurie Tarybos nariai, teisės aktus leidžia sau traktuoti laisvai,o nusikaltimą pripažįsta tik tada, kai apvagiamas pilietis, išprievartaujama mergina ar dingsta automobilis.
Kai apvagiama Valstybė, Savivaldybė — tai yra norma. Dar neatėjo laikas išbraukti gyvenimo sovietinio teiginio: „Kas valstybės — tas niekieno“.
Lėtai einame į suvokimą, kad valstybė — tai mes, tai mūsų darbų dėlionė. Ar ne taip kalbėti verčia situacijos, kai Statybos skyriaus vedėjas, Tarybos narių prispirtas į kampą dėl didelių mokyklų renovacijos sąnaudų, per 3— 4 dienas sugebėjo kainą „nuderėti“ 400 tūkstančių litų.
Kiek jis būtų nuderėjęs iš tų milijonų, jei būtų statęs savo privačią mokyklą? Telieka retorinis klausimas.
O ką veikia Savivaldybės teisininkai, jei jiems neužkliuvo praeitą savaitę bandytas „prastumti“ antikonstitucinis, antiįstatyminis sprendimas “Dėl reklamos teikimo užsienio kalba“. Kadangi šis sprendimas nekvepėjo milijonais, Taryboje dirbančių kalbininkų dėka šis klausimas užbuksavo ir buvo tyliai išbrauktas iš dienotvarkės — atidėtas.
Prancūzija ginasi, o mes?
Neįrodinėsiu, kiek kartų Prancūzija didesnė už Lietuvą, kiek kartų daugiau yra pasaulyje prancūzų. Neseniai vykęs surašymas parodė, kad mūsų liko tik 3 milijonai. Ir tai — „pritempti“ skaičiai.
Suvokdama globalizacijos iššūkius ir svetimžodžių iš anglų kalbos skverbimosi pavojus ir galimus padarinius tautiniam tapatumui Prancūzija priėmė savo kalbos gynimo įstatymą, kuriam pritarė net 90 proc. prancūzų.
Prancūzams išsaugoti savo tapatybę padėjo dar 1635 m. kardinolo Rišeljė įkurta Prancūzų akademija, kurios svarbiausias uždavinys — rūpintis prancūzų kalba. Įdomu, kad ir šiandien Prancūzijoje reikalaujama, kad radijo ir televizijos programų muzikinėje dalyje ne mažiau kaip 40 proc. laiko būtų skiriama prancūzų dainoms.
Ar nepersistengia didžiulės šalies atstovai? Matyt, ne, nes jie matė kaimyninių šalių situaciją ir kalbų mirtį. Būdama demokratinė valstybė, Prancūzija toleruoja ir svetimas kalbas, bet greta privalu šalia tą patį parašyti ir prancūziškai.
Priminsiu, kad Europoje savo gimtąsias kalbas ypač saugo lenkai, danai, norvegai, islandai.
Lietuvių kalba Lietuvoje — valstybinė, todėl Šiaulių savivaldybės tarybai privalu laikytis Lietuvos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos konstitucijos, Visuomenės informavimo įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės aktų.
Natūralu, kad įstatymai nustato lietuvių kalbos vartojimo viešajame gyvenime taisykles, kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus.
Šiaulių savivaldybėje tai nėra svarbu. Praeitame posėdyje norėta „prastumti“ sprendimą, pagal kurį Šiaulių bulvare galėjo atsirasti skelbimai bet kuria kalba — angliškai, kiniškai, rusiškai.
Savivaldybės teisininkai, rengdami projektą, paskaitė tik įstatymo dalį, kad garsinę ar rašytinę informaciją, susijusią su užsieniečių aptarnavimu, tarpkultūriniais renginiais, galima rašyti kita kalba, bet nepaskaitė, kad tai gali būti tik 3 „tradicinės tarpkultūrinio bendravimo kalbos — anglų, vokiečių, prancūzų“.
Kova dėl pirmokų ar kokybės?
Mokyklų tinklo optimizavimas ir su tuo susijęs mokyklų mažėjimas Šiauliuose — neišvengiamas ir laukia miesto švietimo vadovų žingsnių ir politikų palaiminimo.
Kalbėsiu ne apie tai, o apie pastarąjį mėnesį virusias aistras dėl, mano nuomone, neesminio dalyko. Taryboje svarstant klausimą „Dėl priešmokyklinio ugdymo grupių ir klasių skaičiaus nustatymo bendrojo lavinimo mokyklose 2011— 2012 mokslo metais“ susitelkta į oponentų bandymą neleisti formuoti trečią pirmokų klasę Centro pradinėje mokykloje, pamirštant, kad čia ir buvo trys klasės, o mokyklos vadovybė ir tėvai visiškai neprašė formuoti papildomos klasės, o tik norėjo, kad čia išliktų trys klasės.
Tėvų motyvai žemiški ir paprasti: Centro pradinė turi gerą vardą, čia užtikrinamas vaikų saugumas, čia mokosi būsimų pirmokų broliai, sesutės. Nelabai pažeidžiamas ir teritorinis principas, beje, kvepiantis nedemokratiškumu ir vaikų varymu į getą.
Štai JAV mokykla gali būti už tvoros, bet tėvų pageidavimu geltonaisias autobusais vaikai gali būti vežami į kitą miesto galą. Man visiškai suprantamas Centro pradinės tėvų noras rinktis mokyklą, mokytojus (juk jau natūralu, kad renkamės gydytoją).
Tikrai nesmagu buvo Tarybos posėdyje matyti tribūnoje tokį susijaudinusį direktorių Edmundą Valucką, kaltintą nebūtomis nuodėmėmis. Pavyzdžiui, tokiomis, primenančiomis sovietinių laikų retoriką: „nebegalime ir nebenorime toleruoti sutiacijos“, “pažeidžiamas visų kitų šiauliečių teisės į valstybės garantuojamas vienodas ir kokybiškas ugdymo sąlygas“.
Kaip visada kaltinta žiniasklaida, tarsi ji būtų kalta, kad vienų mokyklų trauka yra didesnė negu kitų, kad vienose mokyklose stiprėja mokyklos bendruomenė ir pilietiškumas, ko taip trokšta Lietuvos švietimo sistemos strategai. Aš netikiu teiginiu iš tribūnos, kad viena pradinukų klasė išgelbės net 5 mokyklas, jei jos perims iš Centro pradinės po 4— 5 vaikus.
Mokytojoms linkiu nesusipriešinti, nekaltinti vieniems kitų, o ieškoti bendrų problemos sprendimo būdų. Ir daugiau kalbėti ne apie kiekybinius, o apie kokybinius pokyčius.
Beje, ne viskas blogai ir dėl kiekybės. Diskusijos, Švietimo skyriaus išklotinės, ataskaitos sugriovė pastarąjį dešimtmetį skelbtą mitą, kad Šiauliuose mažėja gimstamumas.
2002 m. Šiauliuose gimė 1098 vaikai, 2003 — 1120, 2004 — 1155, 2007 — 1243, 2008 — 1393, 2010 — 1316 vaikų. Mažai skiriasi deklaravusių gyvenamąją vietą Šiauliuose rodikliai. Taigi akivaizdu, kad gimstamumas išaugo, turint galvoje, kad per 25 tūkstančiai pačių darbingiausių šeimų emigravo į Airiją, Ispaniją, Angliją.
Dėl tos grėsmingos emigracijos mastų, o ne dėl gimstamumo nuo 20541 mokinių 2005 m., 2011 m. Šiauliuose liko 15263 mokiniai. Taigi nesunku paskaičiuoti, kiek mokylų turėtume sumažinti dėl tų 5000 prarastų mokinių.
Vardan tų Šiaulių
Politika — kompromisų menas. Norint rasti bendrus sąlyčio taškus, būtina kalbėti ir diskutuoti. Šis pavasaris ir vasaros pradžia parodė, kad kalbėjimas ir viešumas Šiaulių savivaldybės taryboje sustabdė keletą abejotinų, neparengtų ar nuostolingų Šiauliams sprendimų.
Teko išgirsti ne iš vieno Tarybos seno politikos vilko priekaištų, kad per daug posėdžiuose kalbama, ginčijamasi. Tokius norėčiau patikinti, kad kalbėsime, išsakysime abejones, informuosime rinkėjus ir toliau, nes nepriklausomiems Tarybos nariams tai bene vienintelis kelias, o tokiems romantiškai , bet ryžtingai į Šiaulių politiką pasinėrusiems, koks yra Aurimas Nausėda, ir tikėjimas, kad miestą privalome keisti.
Teologas Bernhard Hėring sakė: „Oponentas tada nugalėtas, kai jis tampa draugu“. Tikiu, kad visi Šiaulių tarybos nariai taps draugais. Juk liepos 6-ąją — Valstybės dieną — visi kartu Prisikėlimo aikštėje giedosime Lietuvos himną, mintyse sakydami: “Vardan tų Šiaulių“.
dr.Stasys Tumėnas
Nepriklausomas Šiaulių savivaldybės tarybos narys
