
Naujausios
Mirties nuosprendis provincijai
Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos provincija merdi. Politikai dėl to nesuka sau galvų, nekuria jokių planų, kaip toliau palaikyti jos gyvybę, o gal net ir prikelti naujam gyvenimui. Baisiausia, kad iš pačios prezidentūros nuskambėjo raginimas provincijai atlikti eutanaziją. Apie tai šalies vadovė užsiminė savo metiniame pranešime, tačiau niekam iš Seimo narių, politologų, plačiai komentavusių Dalios Grybauskaitės pranešimą, tai neužkliuvo.
„Optimizavimo planų įgyvendinimas aplenkė ir šalies gydymo įstaigas. Vis dar išlaikome 94 ligonines, nors trečdalis jų nuostolingos“, – Seime kalbėjo D.Grybauskaitė.
Tai yra tiesioginis raginimas ligoninių skaičių sumažinti dar labiau. Mat jos... nuostolingos. Įdomu, nuo kada ligoninių tikslas yra siekti pelno? Su tokiu požiūriu provincijoje jau išardėme vaikų darželių tinklą, uždarėme daugybę mokyklų, kultūros centrai rajonuose jau yra retenybė ir t. t.
Taip, mažėjant gyventojų skaičiui, natūralu, kad ir lovų ligoninėse reikia mažiau. Tačiau gal pradėkime taupyti, mažindami valstybės institucijų, valdininkų skaičių, nes jų dabar reikia tikrai daug mažiau, nes kone trečdalis Lietuvos emigravo? Ar pasaulis sugriūtų, jei uždarytume vieną kitą departamentą? Juolab kad dauguma jų įsikūrę Vilniuje, kur uždarytos įstaigos darbuotojai gana nesunkiai galėtų susirasti kitą darbą.
O ką reiškia ligoninės uždarymas kokiame nors rajono centre? Pirmiausia – paslaugų nutolimą nuo žmonių. O tai dažnai gali būti gyvybės ir mirties klausimas. Be to, ligoninės yra ir darbo vietos gydytojams, seselėms, slaugėms, laborantėms, valytojoms ir t.t.
„Nors abiturientų sumažėjo trečdaliu, Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai ES vidurkis – 5 universitetai“, – dar viena citata iš prezidentės metinio pranešimo. O ji provincijai ne mažiau pavojinga už pirmąją.
Su šalies vadove galima sutikti, kad studijų programų Lietuvoje yra per daug, tačiau kai aukštosios mokyklos verčiamos pačios užsidirbti pinigus, joms nesvarbu, kad rengia visiškai nereikalingus specialistus ir potencialius bedarbius. Į tas nereikalingas programas dažniausiai stoja tie, kurie kitur neįstotų, tačiau gali susimokėti už mokslus. Todėl aukštojo mokslo sistemos kūrėjus, o ne mokyklas ar kolegijas, reikia kaltinti dėl tokios situacijos.
Dėl aukštųjų mokyklų skaičiaus irgi gal būtų galima sutikti. Tik su vienu „bet“. Nėra nieko blogo, kad kiekviename didesniame rajono centre yra galimybė siekti aukštojo mokslo. Tik gal reikėtų, kad tai būtų ne atskiros kolegijos, kaip atskiras juridinis vienetas, o aukštųjų mokyklų filialai. Statistika pasikeis, bet niekas nuo to nenukentės. Na, nebent reikės mažiau vadovų bei buhalterių.
O išlaikyti nors vieną aukštąją mokyklą kiekviename didesniame mieste yra labai svarbu, nes tai yra didžiulis žmonių traukos centras. Paimkime kad ir Rietavą, kuriame gali nebelikti Žemaitijos kolegijos fakulteto. Juk ten dirba keliasdešimt darbuotojų, studijuoja keliskart tiek studentų. Miestui tai – papildomas gyventojų pajamų mokestis, papildomas vartojimas ir t.t. Be to, pripažinkime: jei studentas baigia mokslus tame kad ir mažame mieste, daug didesnė galimybė, kad jis ten ir pasiliks. Net vienintelė aukštoji mokykla regione suteikia galimybę jam visiškai neišnykti. O jei visą aukštąjį mokslą sieksime palikti tik didmiesčiuose, likusi Lietuvos dalis bus pasmerkta.