Močiute, gal motinystės draudimą?

Mo­čiu­te, gal mo­ti­nys­tės drau­di­mą?

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Su­tin­ku jau­nų ir ne to­kių jau­nų žmo­nių, ku­rie gal­vo­ja, kad „Sod­ra“ yra so­viet­me­čio pa­li­ki­mas. Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo sis­te­ma vi­sa sa­vo es­me yra to­kia so­cia­lis­ti­nė, kad nie­ko keis­ta, jog dau­ge­lis ją pri­ski­ria so­vie­ti­niam pa­vel­dui. Iš tik­ro – nie­ko pa­na­šaus.

Vals­ty­bi­nis so­cia­li­nis drau­di­mas, koks jis yra da­bar, Lie­tu­vo­je at­si­ra­do pir­mai­siais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Vė­liau daug kar­tų bu­vo keis­tas, bet taip ir li­ko mo­de­lis, ku­ris neį­tin­ka vi­siems – nei tiems, ku­rie mo­ka itin di­de­les įmo­kas, nei tiems, ku­rie gau­na itin ma­žas iš­mo­kas.

„Sod­ros“ kū­ne, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra nė vie­nos svei­kos vie­tos, kur be­si, ten – pro­ble­ma, ten – pa­ra­dok­sai. Gi­nan­tys „Sod­ros“ sis­te­mą sa­ko, kad žmo­gus iš pri­gim­ties nė­ra at­sa­kin­gas ir sa­va­no­riš­kai ne­kaups, ne­si­draus li­gai, se­nat­vei, mo­ti­nys­tei, tad bū­ti­na, kad jis tai da­ry­tų prie­var­ti­niu bū­du.

Ta­čiau „Sod­ros“ sis­te­ma to­kia, kad net ir ei­lę me­tų įmo­kas mo­kė­jęs žmo­gus ne­bū­ti­nai gaus iš­mo­ką. Pa­vyz­džiui, jei jis ne­tu­rės so­cia­li­nio drau­di­mo sta­žo, jam se­nat­vės pen­si­ja ne­bep­rik­lau­sys.

Ka­dan­gi gy­ve­ni­mas at­si­vė­rus sie­noms, išau­gus emig­ra­ci­jai, eko­no­mi­ką pe­rio­diš­kai kre­čiant kri­zėms da­ro­si ne itin „tvar­kin­gas“, to­kių pe­rio­dų, kai žmo­gus ne­gau­na pa­ja­mų ir ne­mo­ka įmo­kų, ga­li su­si­da­ry­ti ga­na ne­ma­žai. Ta­da pra­si­de­da įvai­rūs vi­so­kių lai­ko­tar­pių įskai­ty­mai į so­cia­li­nio drau­di­mo sta­žą.

Sis­te­ma dėl to­kių ma­ni­pu­lia­ci­jų gau­na­si ne tik su­dė­tin­ga, klam­pi ir neaiš­ki, bet ir ne­tei­sin­ga. Žo­dis „ne­tei­sin­ga“ la­biau­siai ir tik­tų api­bū­din­ti šiai sis­te­mai, ku­ri – pa­ra­dok­sa­lu – aso­ci­juo­ja­ma bū­tent su so­cia­li­niu tei­sin­gu­mu ir ne­va skir­ta jam už­tik­rin­ti.

Ne­se­niai už akių už­kliu­vo ži­nu­tė ži­niask­lai­do­je, kad vie­na dau­gia­bu­tį eksp­loa­tuo­jan­ti bend­ro­vė iš pir­ma­me aukš­te gy­ve­nan­čio žmo­gaus ėmė mo­kes­tį už lif­tą.

Ki­lo ne­ma­žas šar­ša­las, jis net pa­sie­kė ži­niask­lai­dą. Žmo­gaus bu­vo at­si­pra­šy­ta, jam grą­žin­ta ne­tei­sin­gai ap­skai­čiuo­ta su­ma, dau­gia­bu­tį eksp­loa­tuo­jan­ti bend­ro­vė vis vie­na li­ko po pa­di­di­na­muo­ju stik­lu. O štai „Sod­rai“ už pa­na­šius „dar­be­lius“ nie­kas jo­kios pre­ten­zi­jos ne­pa­reiš­kia, net min­tis to­kia nie­kam ne­ky­la.

„Sod­ros“ įmo­kos ta­ri­fas su­si­de­da iš ke­lių da­lių. Vie­nas jų – mo­ti­nys­tės (tė­vys­tės) ir li­gos drau­di­mas. Tai štai, mo­ti­nys­tei (tė­vys­tei) pri­vers­ti draus­tis ir tie, ku­riems pa­ti gam­ta jau ne­leis su­si­lauk­ti pa­li­kuo­nių vien dėl jų am­žiaus.

Esa­te pen­si­nin­kas ir dir­ba­te? Jūs ir­gi esa­te drau­džia­mas mo­ti­nys­tės (tė­vys­tės) drau­di­mu, darb­da­vys už jus mo­ka šio drau­di­mo įmo­kas! Už­sii­ma­te in­di­vi­dua­lia veik­la? In­di­vi­dua­lia veik­la už­sii­man­tis as­muo drau­džia­mas tik mo­ti­nys­tės (tė­vys­tės) iš­mo­koms gau­ti, bet ne­drau­džia­mas li­gos pa­šal­pai gau­ti. Jam ak­tua­liau bū­tų li­gos pa­šal­pa? „Sod­ros“ sis­te­mai nė mo­tais, kas ak­tua­lu žmo­gui. Jai ak­tua­liau, kas ak­tua­lu ir pa­ran­ku sis­te­mai.

Kad sis­te­ma ta­po svar­bes­nė nei pa­ts žmo­gus, ku­riuo ji su­kur­ta rū­pin­tis, pa­ro­dė ir pen­si­nio am­žiaus il­gi­ni­mas, ir „Sod­ros“ gel­bė­ji­mas per kri­zę ap­kar­pant per­ve­di­mus į pri­va­čius pen­si­jų fon­dus.

Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo per­tvar­ka yra to­kia su­dė­tin­ga, to­kia jaut­ri, kad po­li­ti­kai me­tų me­tais ne­si­ryž­ta sis­te­mai su­teik­ti bent sim­bo­li­nio tei­sin­gu­mo: jei jau eg­zis­tuo­ja iš­mo­kų „lu­bos“, jas įves­ti ir „Sod­ros“ įmo­koms.

Kaip ro­do įvai­rių so­cia­lis­ti­nių sis­te­mų pa­tir­tys, de­ja, bet blo­gi da­ly­kai ga­li tęs­tis la­bai il­gai. Vis dėlto spau­di­mas „Sod­rai“ dėl emig­ra­ci­jos, dėl žmo­nių se­nė­ji­mo, dėl sko­lų naš­tos jau toks di­de­lis, kad šiais me­tais iš­rink­tas nau­ja­sis Sei­mas sa­vo ka­den­ci­jo­je tik­rai tu­rės „kaž­ką da­ry­ti“. Rei­kia ti­kė­tis, bus pa­ga­liau pa­da­ry­ta žmo­gui, o ne sis­te­mai.