Naujausios
„MOKAS“ IR „KRISTINIS“
Vilius Puronas
Liepos pirmąją, Tarptautinės architektų dienos proga surengtos parodos metu, tarp šešių konkurso „Kryptis – Šiaurė“ architektūrinių projektų-nugalėtojų buvo atžymėti du dizainerio Dariaus Linkevičiaus kūrybos fragmentai. Man, kaip kolegai, malonu, kad gero skonio, tuščių diskusijų ir plepalų kasdienybėje profesinė aplinka trečdalį nominacijų skyrė tyliai ir kryptingai dirbančiam Dariui. Kad nominacijas lėmė ne „ateinantys Europos pinigai, kuriuos būtina įsisavinti“, o unikalus dizaino reiškinys, kurį priskirti tiek urbanistikos, tiek architektūros sritims būtų gana nejauku, nors logiška.
Juk architektūra – statybinio dizaino atmaina.
„MOKAS“ IR „KRISTINIS“
Atžymėti: „MOKAS“, esantis prie magistralinio kelio A9 Panevėžys–Šiauliai, ir „KRISTINIS“ – prie kelio A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Karaliaučius. Šiuos pakelės infrastruktūros kompleksus teigiamai vertinti nesunku, tačiau pradėję gilintis į smulkmenas išvysime daugelį menotyrinių aspektų, net specialistams praslystančių pro kasdienybės akinius.
Dizainerio Dariaus Linkevičiaus kūryba iki šiol nebuvo plačiau menotyrininkų apdainuota, nors ji šiandien bei kasdien pro automobilio langą stebima ir pritariamai vertinama kaip lietuviškos pakelės reiškinys. Manau, kad to pobūdžio kompleksinius autoriaus kūrinius būtų galima grupuoti į dvi atmainas.
„Infrastruktūrinio pobūdžio“ – pirmoji
Tai – keli pakelės poilsio aikštelių infrastruktūriniai kompleksai su įranga, danga, planavimu. Kiekvieno komplekso dominantės – abstraktūs architektonikos kūriniai, sukomponuoti iš metalo konstrukcijų ir natūralaus granito riedulių. Čia dominuoja tiek natūralios gamtinės spalvos, tiek profesionaliai surastas kūrinio mastelis, tiek technokratinė išraiška, kvepianti „kosmopolitizmu“...
Stabtelėkime prie apdovanotųjų. Jie – saviti, skirtingi, bet to paties kūrybinio braižo.
„MOKAS“ – tai akmens šventumo įprasminimas akcente, besisiejantis su pagoniškomis tradicijomis, kuomet atskiras akmuo „mokydavo“ gentį ir buities išminties, ir individualios stiprybės. Žalčio silueto konstrukcijoje dominuoja konkretus riedulys milžinas, kažkada laimėjęs kovą su akmenskaldžių metalo pleištais. Tiek spalva, tiek stilistika, pagrindinis akcentas puikiai siejasi tiek su apšvietimo stulpais, tiek su stilizuotomis pavėsinėmis, kitais įrangos elementais.
„KRISTINIS“ – Bijotės ežero kaimynas. Tai – 48 vertikalių metalo vamzdžių rikiuotė, laikanti 12 riedulių. Statiška akcento kompozicija ir sustingusi dinamika, susijusi su Bijotės pavadinimu, nes anuomet, kai ežerai skraidė padangėmis, vaikai ėmė šaukti „Bijom, bijom!“, tokiu vardu Bijotės ežerą prisišaukę. Šaltą metalo ir akmenų kompoziciją gražiai „šildo“ keli dekoratyvūs tautodailininkų stulpai, stovintys atokiau, originalūs medžio suoliukai, informaciniai stendai, vejų geometrija.
„Meninio pobūdžio“ – antroji
Malonu, kad dažnai girdimi komplimentai spalvingiesiems kūriniams – tiek nebliaunančioms „K-e-e-e-liaujam“ avytėms link Aukštelkės, tiek plėmuotai karvučių žalmargių trijulei link Joniškio, tiek paukšteliams „Ramučiams“ ties Ramučiais...
Tai – stilizuoto, nesudėtingo piešinio dekoratyviniai erdviniai akcentai, masteliu, spalvotos emalės technologija sutampantys su pravažiuojančių automobilių kėbulais, su vaikučių bei tėvelių geromis nuotaikomis. Apsidairykime, ar rastume ką nors panašaus, analogiško tarp dabartinių LR skulptorių braižo?
Skirtinga specifika, skirtingi tikslai, skirtingos technologijos... Taigi.
Užnugaris – žinija ir vadovybė
Kiekvienas Dariaus kūrinys savyje turi autoriaus intelektualinį užtaisą: kiekvienas sprendinys vienaip ar kitaip yra surištas ne tik su technologija, masteliu ar išraiška, bet ir su konkrečios vietovės istorija, mitologija, t. y. su nematomuoju funkcinės analizės įdirbiu. Būtent tai leidžia nebepastebėti kūrėjo individo, o matyti jo kūrinio profesionalumą. Tokia, beje, pagrindinė savybė, skirianti brolį dizainerį nuo grynojo meno atstovų. Tą ne kiekvienas mirtingasis žino.
Taip pat, ne kiekvienas mirtingasis žino, kad „iš meno galerijos išėjęs menas ne visada paveikus viešoje erdvėje“ – cituoju vieną iš autoriaus minčių, gerai suprantamų šiuolaikiniam šiauliečiui.
„Mes nestatome monumentų. Mes statome kelio akcentus. Sąvoka „monumentalūs“, kuria apibūdinami pastatyti akcentai, gali būti suprantama ir kaip „vandalizmui atsparūs“, – taip mano ir P. Bakanovas, šio kūrybinio proceso globėjas, technokratas bei inteligentas, kurio dėka dizaino reiškinys tapo valstybės įmonės „Šiaulių regiono keliai“ ir gamybiniu braižu, ir firminiu stiliumi.
Šia kryptinga iniciatyva lietuviškos pakelės įgijo savitą veidą.
KRISTINIS
.jpg)
MOKAS
