MOTERS DIENĄ MES JAUČIAMĖS VYRAIS

MO­TERS DIE­NĄ MES JAU­ČIA­MĖS VY­RAIS

Vilius PURONAS

Žmo­ni­ja – dvi­ly­tis pa­da­ras. Mes ne­ga­li­me vie­nas be ki­to. Mus ri­ša ne tik mei­lė, ku­rią tik jos su­pran­ta, mus ri­ša ir šei­ma, jos tei­sės bei pa­rei­gos. Vi­nį įkal­ti į sie­ną, šiukš­les iš­neš­ti – jos tei­sė, o ma­no – pa­rei­ga. Vai­ku­tį už­niū­niuo­ti, ki­sie­liaus iš­vir­ti – jos pa­rei­ga, o ma­no – tei­sė. Tai­gi...

Gi vie­šu­mo­je da­bar mo­te­riai be­li­ko tik kaž­ka­da kaž­kie­no iš­ko­vo­to­sios tei­sės, nors anks­čiau tu­rė­jo ir pri­vi­le­gi­jų: pro du­ris pra­leis­da­vo­me, vie­tą au­to­bu­se už­leis­da­vo­me, komp­li­men­tu pa­puoš­da­vo­me, ži­no­da­mi, kad „le­di – ne džen­tel­me­nas“. Ne­sup­ran­ta­me, ko­dėl mo­te­rys dar rei­ka­lau­ja to, ką tu­ri­me mes, vy­rai. Juk jos ir mus vy­rus tu­ri taip pat. Kal­tos ko­vo­to­jos už mo­te­rų tei­ses. Tai – daž­niau­siai ne­pat­rauk­lios, kon­ku­ren­čių už­gož­tos kūt­vė­los.

Juk vi­sos mo­te­rys vie­no­dos tuo, kad kiek­vie­na – ne­pa­kar­to­ja­ma. Iš jų gims­ta ma­no­ji tau­ta, mo­ky­ta-mo­ko­ma sve­ti­mų atė­jū­nų ir sa­vų do­ro­vės siau­bū­nų, pil­nų vi­so­kių ko­mu­niz­mų bei gen­de­riz­mų, hu­ma­niz­mų bei ne­be­dar­vi­niz­mų, su ver­ty­bė­mis, ku­rias to­le­ruo­ja gė­jai, to­le­ran­tai, lai­žo­mos les­bie­tės ir dau­žo­mi vai­ku­čiai. Ko­vai prieš ką, už ką ir ko­dėl..?

............................................................................................................

At­si­tik­ti­nai, tvar­ky­da­mas sa­vo ar­chy­vą, ra­dau šias ei­lu­tes, be­ne prieš de­šimt me­tų ra­šy­tas bend­ra­dar­bėms. Pers­kai­čiau ir nu­ste­bau – nors jos ne­be­ma­din­gos, ta­čiau nei­šė­ję iš ma­dos. Šios ei­lu­tės teš­ne­ka tik su to­mis, ku­rios su­pran­ta, kad jos – su­pran­ta­mos, sa­vos ir my­li­mos mū­sų.

PA­SA­KY­KIT – NE­SUP­RAN­TAM

Pa­sa­ky­kit, kaip įžie­biat

Ši­lu­mą aky­se,

Pa­sa­ky­kit, kam pul­suo­jat

Nuo­la­tos šir­dy­se?

Pa­sa­ky­kit, jei su­pran­tat,

Ko mums spin­di akys?

Pa­sa­ky­kit, ne­suk­ram­tom,

Ko­dėl mes apa­kę?

Jūs mums – pa­slap­tys dvi­ko­jės

Su da­žy­tom lū­pom,

Jus pa­ma­čius at­si­sto­jam,

At­si­ran­da ūpas...

Jūs – ir pra­ga­rai, ir ro­jus,

Tė­viš­kės jau­ku­mas,

Be­ga­ly­bė jus su­kū­rė

Dva­sio­mis ir kū­nais...

Ne­sup­ran­tam – juk jūs minkš­tos,

O šir­dy­se kie­tos:

Jūs už šyps­nį vis­ką duo­dat,

Už bank­no­tus – nie­ko!

Kiek­vie­na jū­sų – žy­din­ti puokš­tė. Ar ži­no­te ko­kiu bū­du di­zai­ne­ris Die­vas su­kū­rė to­kią nuo­sta­bią bū­ty­bę – mo­te­rį? Iš­duo­siu pro­fe­si­nę pa­slap­tį – Ado­mas bu­vo tik es­ki­zas. O kaip tik­rą to­bu­ly­bę su­kur­ti be es­ki­zo? Štai ko­dėl Ie­va bu­vo su­kur­ta ant­ro­ji...