Naujausios
Ne teisinė, o teisminė valstybė
Gitana MARKOVIČIENĖ
ekonomistė
Teismai tapo ne tik Lietuvos vykdomosios valdžios, bet ir įstatymų leidybos dalimi, nors Konstitucija tokios galimybės nenumato.
Pradžią tam davė Konstitucinis Teismas, prisiėmęs Finansų ministerijos funkciją ir „išaiškinęs“, kada turi būti grąžinti į prieš krizę buvusį lygį teisėjų, valstybės politikų ir kitų „elito“ atstovų atlyginimai, nusprendęs, kad valstybė tam jau turi finansines galimybes.
Iš šio pavyzdžio greitai pasimokė Vilniaus miesto apylinkės teismas, išdavęs 5 leidimus nelietuviškas raides įrašyti į santuokos ir gimimo liudijimus, nors įstatymai to neleidžia. O remdamasis tuo Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad lietuviška asmens tapatybės kortelė turi būti išduota su raide „w“ pavardėje, nes anksčiau ją leista įrašyti į tos pačios moters santuokos liudijimą. Nors ne tik kad nėra tai leidžiančio įstatymo, bet ir Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad vardai ir pavardės Lietuvos piliečio pase ar asmens tapatybės kortelėje turi būti rašomi valstybine kalba.
Lietuvių kalbos darkymo šalininkai tvirtina, kad draudimai pavardes rašyti taip, kaip norima, pažeidžia žmogaus teises. Tačiau jiems verta žinoti: Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia, Europos Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad kiekviena valstybė turi teisę nustatyti tokią vartojimo tvarką, kad jų rašyba būtų patogi piliečių daugumai.
Kaip prieš gerą pusmetį Seime, pristatydamas beveik 70 tūkst. žmonių teikiamą projektą, kalbėjo parašų už lietuvių kalbos išsaugojimą iniciatyvinės grupės narys prof. Eugenijus Jovaiša, vardas ir pavardė nėra tik asmens nuosavybė, juos vartoja ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė, jie reikalingi asmenį įvardyti ir išskirti iš kitų.
„Vardas ir pavardė nuolat išeina iš namų, kitaip sakant, nėra tik asmenybės nuosavybės dalis, ir patenka į viešąją erdvę. Jie funkcionuoja įvairiose institucijose, iš asmens dokumentų pereina į darbotvarkių, bankų, „Sodros“, sveikatos apsaugos, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, savivaldybių, policijos dokumentus ir registrus. Todėl jų rašyba turi būti patogi piliečių daugumai“, – kalbėjo E.Jovaiša.
Ir su juo negalima nesutikti. Nes jei nelietuviškas rašmuo patektų į valstybinį registrą, tai jau būtų jo įteisinimas. Ir kalbame ne tik apie „w“, „q“ ar „x“ įteisinimą, bet ir lietuvių kalbai visiškai nebūdingų dvibalsių ar net keturbalsių: „rz“, „tsch“ ir t.t. O asmenvardžiai yra kalbos dalis, tikriniai daiktavardžiai, funkcionuojantys tiek rašytinėje, tiek sakytinėje kalboje, todėl šios kalbos būtų „užkrėstos“ svetimkūniais.
Žečpospolitos laikais ponai sulenkėjimą laikė garbe, jie gėdijosi savo lietuvybės. O ją daugiausia puoselėjo tik dvasininkai ir varguomenė. Atrodo, kad ir dabartiniais laikais „elitas“ jau nebesuvokia, kaip svarbu išsaugoti lietuviškumą, o į parašų rinkimo iniciatorius žiūrima su panieka, jų iniciatyva jau daugiau nei pusmetį guli Seime.
Tačiau blogiausiai šioje vietoje pasielgė net ne politikai, o teismai. Jie jau nusprendė, kad nelietuviškos raidės asmens dokumentuose gali būti rašomos. Jei Seimas priimtų priešingą įstatymą, tai prieštarautų teismų praktikai, nors turėtų būti atvirkščiai: teismai savo praktiką turėtų derinti prie įstatymų. Bet Temidės tarnai nusprendė perimti parlamento funkcijas. Tačiau turi būti laikomasi valdžios pasidalijimo principo. Juk turbūt nekaip atrodytų, jei, pavyzdžiui, Seimo nariai pradėtų priiminėti teismų sprendimus.
