NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO

NUO AT­GI­MI­MO IKI IŠ­SI­GI­MI­MO

Vi­tas TOM­KUS, žur­na­lis­tas

Vie­ną kar­tą, o tiks­liau du kar­tus (1918 m. ir 1988 m.), se­niai se­niai, lie­tu­viai su­si­ruo­šė at­gim­ti. Taip bir­že­lio 3 die­ną pra­si­dė­jo AT­GI­MI­MAS.

Par­kuo­se ir sta­dio­nuo­se vi­sa gerk­le griau­dė­jo­me, jog tap­si­me lais­vi, lai­min­gi ir ly­gūs. Ly­gūs – ne ūgiu ar svo­riu, ne ly­ti­niais po­žy­miais ir ne šei­mos su­dė­ti­mi (vie­toj „ma­ma“ ir „tė­tė“ – „par­tne­ris A“ plius „par­tne­ris B“), ne su vie­no­do­mis nuo­mo­nė­mis ir dar vie­no­des­nė­mis ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­mis, ne nu­tau­tin­ti pa­gal Eu­ro­pos mo­de­lį ir ne­su­de­mok­ra­tin­ti pa­gal Ame­ri­ką, bet pir­miau­sia bū­si­me ly­gūs prieš įsta­ty­mus.

Ne­be­bus ly­ges­nių.

Per Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio su­va­žia­vi­mą ne­gai­les­tin­gai plie­kė­me ta­ry­bi­nius val­di­nin­kus, ku­rie – tik pa­ma­ny­kit! – be ei­lės „su­si­kom­bi­nuo­da­vo“ bu­tą mies­te, dar­žą su na­me­liu už­mies­ty­je ir net pa­sky­rą au­to­mo­bi­liui, ir iš­kil­min­gai pri­sie­kė­me Tau­tai, kad at­kur­to­je Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je ne­be­bus jo­kių pri­vi­le­gi­jų.

Nie­ka­da ne­be­bus. Bet neį­var­di­jo­me – konk­re­čiai kam?

Pa­si­ža­dė­jo­me lik­ti tik su vie­na pri­vi­le­gi­ja – bū­ti lais­vais ir oriais pi­lie­čiais. Tik­rais pa­trio­tais. Sa­vo Tau­to­je. Sa­vo vals­ty­bė­je.

Ir li­ko­me. Idio­tais. Sa­vo Tau­to­je ir sa­vo vals­ty­bė­je.

Taip, mes iš tik­rų­jų ta­da šven­tai ti­kė­jo­me, jog mū­sų jau nie­ka­da nie­kas ne­pa­že­mins. Nei ru­sas, nei len­kas, nei ame­ri­ko­nas, anei joks val­di­nin­kas.

Jo­kios spe­cia­lio­sios tar­ny­bos ne­seks ir slap­čia ne­si­klau­sys mū­sų as­me­ni­nių te­le­fo­ni­nių po­kal­bių. Ne­bi­jo­si­me vie­ni ki­tiems žvelg­ti į akis ir sa­ky­ti tie­są. (Į akis, o ne už akių.) Nes jau­si­me ne prie­šą, bet drau­gą. Prie Lie­tu­vos vals­ty­bės įstai­gų mū­sų ne­stab­dys ap­sau­ga, o Sei­mo na­riai, mū­sų iš­rink­tie­ji, ge­riau­sie­ji iš ge­riau­sių­jų, iš­klau­sys mū­sų nuo­mo­nę šiek tiek ar­čiau nei per sep­ty­nias­de­šimt met­rų.

Mū­sų mi­nist­rai ne­si­slaps­tys nuo žmo­nių. O pre­zi­den­tai ne­siun­ti­nės mū­sų ant tri­jų rai­džių ar­ba dar to­liau – pas sa­vo at­sto­vę spau­dai. Nep­ra­va­žiuos iš­di­džiai su pa­ly­da. Mus pa­lik­da­mi tik su pa­ly­do­vė­mis. Ku­rios bet ka­da, po de­šimt ar net dvi­de­šimt me­tų, tu­rės tei­sę mus ap­skųs­ti, kad per daug prie­ka­bia­vo­me ir per ma­žai su­mo­kė­jo­me.

Ti­kė­jo­me, jog vi­si drau­ge kur­si­me sa­vo ne­di­de­lę, bet to­kią bran­gią vals­ty­bę. Nie­kam ne­pa­tai­kau­si­me, ne­si­lanks­ty­si­me, ne­si­dai­ry­si­me į ša­lis. Nie­kur nee­mig­ruo­si­me.

Dar­niai kur­si­me Lie­tu­vą sa­vo vai­kams ir anū­kams. Kad šie ga­lė­tų di­džiuo­tis sa­vo pro­tė­viais, kaip ir mes šian­dien jais di­džiuo­ja­mės. Pa­vyz­džiui: gie­do­da­mi apie „Did­vy­rių Že­mę“.

Tvir­tai su­si­ki­bę ir ap­glė­bę Bal­ti­ją, šven­tai ti­kė­jo­me sa­vo vie­ny­be. Vie­ny­be ne tik tar­pu­sa­vy, bet ir su kai­my­nais. Ne tik laip­ti­nės, bet ir kai­my­ni­nė­mis ša­li­mis. Ir ne tik iš Va­ka­rų pu­sės...

Oi, ko­kie jau­ni mes bu­vo­me! O ko­kie gra­žūs! O ko­kie dur­ni! Už­tat da­bar ga­li­me drą­siai di­džiuo­tis sa­vo pa­siek­tais Nep­rik­lau­so­my­bės vai­siais.

Ma­to­me vis la­biau ne at­gims­tan­čią, bet iš­si­gims­tan­čią vals­ty­bę. Jo­je mū­sų val­džia svaigs­ta dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Ne­su­ge­ba ap­gin­ti net mū­sų vals­ty­bi­nės kal­bos. Kaip ver­šiai, pri­li­pę prie ES „lo­vio“. Kur ma­ty­ta, – lab­da­ra įtrau­kia­ma į vals­ty­bės me­ti­nį biu­dže­tą. Net­gi at­ski­ra ei­lu­te. Tau­ta pra­ran­da iš­di­du­mą, dar net ne­spė­ju­si su­si­vok­ti, jog yra Tau­ta. Nes­pė­ju­si pa­jus­ti tik­ros lais­vės sko­nio.

Kaip rea­guo­ja­ma į bet ko­kį iš­si­gi­mi­mą? Pir­mo­ji ins­tink­ty­vi min­tis – už­si­merk­ti, pa­bėg­ti, už­mirš­ti. Bėg­ti kuo to­liau. Žmo­nės bė­ga iš ten, kur ne­tei­sin­ga. Bė­ga iš ten, kur jų nie­kas ne­lau­kė, ne­ver­ti­no. Bė­ga kuo to­lyn nuo sa­vo neiš­si­pil­džiu­sio lū­kes­čio – Lie­tu­vo­je bū­ti lai­min­gu lie­tu­viu. Ne­pa­nie­kin­tu, ne­pa­že­min­tu sa­vo tau­tie­čio, ap­si­sta­čiu­sio to­kio­mis pri­vi­le­gi­jo­mis, apie ku­rias net aukš­čiau­sie­ji ko­mu­nis­tų va­dai pa­sva­jo­ti ne­drįs­da­vo: pi­lys Tur­niš­kė­se, pra­ban­giau­si li­mu­zi­nai, san­ty­kiai su of­šo­ri­nė­mis kom­pa­ni­jo­mis, už­slap­tin­ti nuo­sto­lin­gi vals­ty­bi­niai san­dė­riai. Su prie­ra­šu „Slap­tai“ ar­ba „Ko­mer­ci­nė pa­slap­tis“. Vi­si, kas ban­dė pra­skleis­ti pa­slap­ties skrais­tę, bu­vo per aki­mirks­nį su­do­ro­ti. Ir su­komp­ro­mi­tuo­ti.

Ko­kia ga­li bū­ti val­džios pa­slap­tis, kuo­met kas­dien – per of­šo­ri­nes kom­pa­ni­jas, ku­rios pa­pras­tai plau­na „juo­dus pi­ni­gus“– taš­ko­mi mū­sų mo­kes­čių mo­kė­to­jų mi­li­jo­nai?! At­sa­ky­mas pa­pras­tas: IN­DE­PEN­DEN­CE!!! Kas lie­tu­viš­kai, iš­ver­tus iš Bu­ro­ke­vi­čiaus kal­bos, reiš­kia: še­kit, sprin­kit sa­vo NEP­RIK­LAU­SO­MY­BE!

Ir nie­kam tu žmo­gus ne­be­pa­sis­kų­si, nie­kur tei­sy­bės ne­suieš­ko­si, nes Mask­va mū­sų jau ne­bep­rii­ma, o Briu­se­lis dar ne­pri­si­lei­džia. Mat men­ta­li­te­tas ne tas. So­vie­ti­nis. Kaip kaž­ka­da pa­šai­piai pa­ste­bė­jo Pran­cū­zi­jos pre­zi­den­tas Ža­kas Ši­ra­kas: pra­lei­džiam pui­kią pro­gą pa­ty­lė­ti. Po to mū­sų val­džia net neį­si­žei­dė. Ar įma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti pa­klus­nes­nius va­sa­lus?

Tad ko­kia ji da­bar, to­ji mū­sų val­džia? Ji ver­gau­ja vi­kin­gų ko­mer­ci­niams ban­kams. Ke­liak­lups­čiau­ja prieš už­sie­nio kom­pa­ni­jas. Ji ne­tu­ri nei no­ro, nei ga­lių pa­si­prie­šin­ti. Ji at­si­sa­kė sa­vo na­cio­na­li­nės va­liu­tos. Bai­gia at­si­sa­ky­ti sa­vo vals­ty­bi­nės kal­bos. Jau be­veik su­do­ro­jo lie­tu­viš­ką spau­dą ir iš mū­sų iž­do dos­niai do­tuo­ja tik sve­tim­ša­lių ži­niask­lai­dą. Kas ant­ras Lie­tu­vos vers­li­nin­kas įta­ria­ma­sis ir lau­kia teis­mo nuo­spren­džio, o tik­rie­ji oli­gar­chai iš už­jū­rio, ku­riems ka­rą ka­dai­se skel­bė pre­zi­den­tė, siau­tė­ja Lie­tu­vo­je ne­bau­džia­mi: ke­lia ban­kų įkai­nius, pre­kiau­ja ant­ra­rū­šiais mais­to pro­duk­tais, or­ga­ni­zuo­ja ty­či­nius bank­ro­tus, pa­lik­da­mi vie­ti­nius be at­ly­gi­ni­mų, pa­slap­čiom de­gi­na pas mus už­sie­nie­tiš­kas at­lie­kas, klai­pė­die­čiams ga­din­da­mi orą. Lie­tu­vo­je ne­be­li­ko neap­derg­tų au­to­ri­te­tų, tad tau­tie­čiams ne­bė­ra nei į ką ly­giuo­tis, nei kuo čia di­džiuo­tis. To­dėl ir bė­ga iš čia. Ma­siš­kai. Kas­met po mies­te­lį emig­ruo­ja. Kas ne­tu­ri už ką, žu­do­si tar­pu­sa­vy.

Iš­si­gi­mu­si mū­sų val­džia net ne­be­su­vo­kia sa­vo pi­lie­ty­bės svar­bos. Ji ta­pu­si ban­do­muo­ju triu­šiu. Di­die­siems ste­bint, kaip iš­tve­ria­me to­kias aukš­tas bū­ti­niau­sių pro­duk­tų, me­di­ka­men­tų kai­nas. Tai jau ne vals­ty­bė, bet silp­nų­jų kan­ky­nė. Jau­nes­niems bė­gant. Se­nes­niems, ap­si­ka­bi­nus pa­lik­tus anū­kus, grau­džiai dū­sau­jant. O silp­nes­niems, pa­si­ren­kant Am­ži­ną­ją Ka­ra­lys­tę...

Šian­dien iš At­gi­mi­mo te­li­ko nai­vi uto­pi­ja. O kas pa­si­kei­tė?

An­ta­nas Snieč­kus va­ži­nė­jo į Mask­vą, o da­bar­ties val­džios Pet­ras skrai­do į Briu­se­lį. Anks­čiau au­sis bu­vo at­suk­ta į Ry­tus, da­bar į Va­ka­rus. Ati­tin­ka­mai mū­sų už­pa­ka­liai bu­vo ro­do­mi Va­ka­rams, o da­bar Ry­tams. Re­gis, taip ir lau­kiam, kad kas nors į juos įspir­tų. O jei ne­su­lau­kiam, er­zi­nam ir ty­čio­ja­mės, skel­biam ka­rą, kad tik grei­čiau at­kreip­tu­me į sa­ve prie­šo dė­me­sį, kuo grei­čiau iš­pro­vo­kuo­tu­me konf­lik­tą. Po to lauk­tu­me, kol mums į pa­gal­bą at­sku­bės Di­dy­sis Bro­lis. (Tik ne to­kiu tem­pu, kaip po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, kuo­met ne­be­li­ko ką gin­ti.)

Ir jei­gu vis dėl­to mums pa­vyks su­kel­ti Tre­čią­jį pa­sau­li­nį – su bran­duo­li­niais fe­jer­ver­kais! – ka­rą, ir dar kas iš­liks gy­vas šio­je nuo­dė­min­go­je že­mė­je, bū­ti­nai at­min­ki­te ir per­duo­ki­te vi­siems, vi­siems, net ir tiems, ku­riems nuo ra­dia­ci­jos nu­lin­ko au­sys, svar­bią ži­nią: tai mes, lie­tu­viai, pa­da­rė­me!

Ko­dėl? Var­dan tos Lie­tu­vos. Tur­būt.