
Naujausios
Kuršėnai +
Kuršėnai – vienintelis Šiaulių rajono miestas ir antras pagal dydį Šiaulių apskrities miestas. „Šiaulių kraštas“ tęsia diskusijų rubriką „Kuršėnai plius“, kurioje kalbiname kuršėniškius, neabejingus miesto dabarčiai ir ateičiai žmones. Kaip jaučiasi kuršėniškiai, kokiame mieste jie gyvena ir kokį jį norėtų matyti?
Nuobodulys ir primityvas gali nužudyti bet ką
Petras RAKŠTIKAS, dailininkas, skulptorius, poetas, prozininkas, Kuršėnų meno mokyklos dailės mokytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
– Gimęs, augęs ir dirbęs Šiauliuose, prieš keliolika metų, jau būdamas pripažintu menininku, persikėlėte gyventi į Kuršėnus. Kuršėnų gyvenimą galite vertinti ir iš šalies, ir iš vidaus. Koks tai miestas jums, turinčiam ironišką, taiklų žvilgsnį, nemėgstančiam niekam pataikauti?
– Miesto išorė labai sparčiai gražėjanti! Bet tai šūvis į dangų, nes nelabai kas po tuos išgražintus pušynus vaikšto. Paklausinėjau kaimynų, sako, kad daugelis net nėra buvę Daugėlių pušyne, kurį kasdien mato pro savo buto langą. Nėra vaikščioję ir naujai nutiestais pėsčiųjų takais Šilelyje. Ten žmogaus nesutiksi nei žiemą, nei vasarą, tiesa, meilužių su meilužėmis ten retkarčiais pasitaiko.
Kodėl taip? Žmonės tiesiog gyvena internete ir prie televizoriaus – kaip tobula vartotojiška visuomenė. O jeigu koks girtas murzius praeina naujai sutvarkytu taku pušyne, žiūrėk, dūžta šiukšliadėžės.
– Gal dėl to, kad žmonėms nėra kuo užsiimti?
– Žmonės užsiima pinigų darymu ir jų išleidimu. Nebeturėkim jokių iliuzijų. Visuomenė maigo „knopkes“ arba daro „babkes“.
Kuršėnus matau nuo 1980 metų, kai mokytojavau Dirvonėnuose. Žmonės nuo to laiko nelabai pasikeitė, tik miesto išorė pagražėjo. Žmonių nei labai greitai, nei labai ryškiai nepakeisi.
Vienas kitas aktyvus žmogus pajudina aplink save nedidelį būrelį žmonių, bet toliau tie atgarsiai nenusirita.
Tačiau Kuršėnuose galima atrasti ir labai smagių dalykų. Vieną jų neseniai aptikau. Dažnai braidau po kulynus pavenčiais, kad atrasčiau ką fotografuoti, ir staiga prie senventės pamatau gražų akmenį, ant kurio užrašyta, kad tai būsimojo parko akmuo. Kokio parko? Kas jame vaikščios? Tiek visko pridaryta ir vis tiek niekam nieko nereikia, tik „knopkių“ ir „babkių“. Nėra kitų tradicijų.
– Kuršėnuose radote sau „popamokinės“ veiklos, organizuodamas dailės kursus suaugusiems. Ar noriai kuršėniškiai leidžia laisvalaikį mokydamiesi kurti?
– Kuršėnuose idealios sąlygos sukurtos suaugusiems mokytis dailės meno mokykloje – rajono Savivaldybė finansuoja dailės kursus! Per penkerius metus dailės Kuršėnų meno mokykloje mokėsi apie 30 suaugusių žmonių. Viena pedagogė jau penkti metai lanko dailės studiją – piešia, lipdo iš molio. Bet to labai nedaug kam reikia, nors, besimokydami dailės, žmonės ne tik pramoksta piešti, lipdyti iš molio, bet įgyja labai svarbios estetinės patirties, kuri padeda orientuotis pasaulyje.
Pabandžiau kelis kartus palinksminti žmones piešdamas šventėse, bet supratau, kad tai – ne man. Jiems reikia vieno, man – kito. Aš atsisakiau visuomeninės veiklos, nes ji man nereikalinga.
Žmonėms reikia lakūno, kuris klykintų tautą krisdamas mirties kilpoje lėktuvėliu tiesiai į pušyną. Tai, kas žmonėms patinka – tą ir reikia jiems duoti.
O kad žmogus orientuotųsi, jį reikia ugdyti nuo mažens, nes žmogus staiga vieną dieną neužsimanys važiuoti į Operos ir baleto teatrą nei iš šio, nei iš to.
– Gyvendamas Kuršėnuose lipdote molį, jūsų švilpynės – paklausi prekė ir net prekinis jūsų ženklas. Gal žinote paslaptį, kodėl puodžių sostinėje nėra specializuotos keramikos dirbinių parduotuvės?
– Pirma – užkampis. Antra – kas ieško, tas randa. Trečia – kas nori išskirtinės keramikos, važiuoja į Vilniaus ar Klaipėdos galerijas.
Pasakojama, kad Kuršėnuose kažkada buvę keliasdešimt puodžių. Dabar, tiesą sakant, nepažįstu nė vieno. Pats kaltas – per mažai bendrauju.
Klausykit, Šiauliuose, kur apie 100 000 gyventojų, kur dar šiek tiek veikia universitetas – vos išsilaiko dailės parduotuvės. Kuršėnuose per mažai žmonių, kad tai apsimokėtų daryti.
– Kuo Kuršėnai galėtų suvilioti atvykti ar bent trumpam stabtelėti žmones iš kitų miestų?
– Niekuo. Kad ir savo miesto gyventojų nelabai kuo pritraukia. Kultūros centras atlieka birbynių funkciją. Primityvas.
Parodėlių viena kita pasitaiko vieninteliame Šiaulių rajono mieste, bet jos labiau atsitiktinės... Pavyzdžiui, į Dusetas su dviem tūkstančiais vietinių gyventojų parodų žiūrėti atvažiuoja dviaukščiais autobusais iš Vilniaus. Netingi, įdomu, verta.
Reikia ieškoti, nes nuobodulys žudo. Nueini kartais pasiklausyti į kokią parodėlę, kaip rauda mūsų grietinėlė, atėjusi pati į save pasižiūrėti. Norisi tą pačią sekundę pabėgti.
Aplinką judina ne plytelės, ne sienos ar dar vienas koks nors naujas centras skambiu pavadinimu, o – asmenybės. Ir būtinai asmenybės-visuomenininkai, nes asmenybės paprastai nelabai veržiasi būti visuomenininkais – jiems katinas yra geriausias pašnekovas.
Redakcijos archyvo nuotr.
Dailininkas, rašytojas dabar – ir kuršėniškis Petras Rakštikas pasižymi ironišku požiūriu, jo taiklus žodis verčia suklusti.