Nuobodulys ir primityvas gali nužudyti bet ką

Kur­šė­nai +

Kur­šė­nai – vie­nin­te­lis Šiau­lių ra­jo­no mies­tas ir ant­ras pa­gal dy­dį Šiau­lių ap­skri­ties mies­tas. „Šiau­lių kraš­tas“ tę­sia dis­ku­si­jų rub­ri­ką „Kur­šė­nai plius“, ku­rio­je kal­bi­na­me kur­šė­niš­kius, nea­be­jin­gus mies­to da­bar­čiai ir atei­čiai žmo­nes. Kaip jau­čia­si kur­šė­niš­kiai, ko­kia­me mies­te jie gy­ve­na ir ko­kį jį no­rė­tų ma­ty­ti?

Nuo­bo­du­lys ir pri­mi­ty­vas ga­li nu­žu­dy­ti bet ką

Pet­ras RAKŠ­TI­KAS, dai­li­nin­kas, skulp­to­rius, poe­tas, pro­zi­nin­kas, Kur­šė­nų me­no mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­jas, Lie­tu­vos dai­li­nin­kų są­jun­gos, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rys.

– Gi­męs, au­gęs ir dir­bęs Šiau­liuo­se, prieš ke­lio­li­ka me­tų, jau bū­da­mas pri­pa­žin­tu me­ni­nin­ku, per­si­kė­lė­te gy­ven­ti į Kur­šė­nus. Kur­šė­nų gy­ve­ni­mą ga­li­te ver­tin­ti ir iš ša­lies, ir iš vi­daus. Koks tai mies­tas jums, tu­rin­čiam iro­niš­ką, taik­lų žvilgs­nį, ne­mėgs­tan­čiam nie­kam pa­tai­kau­ti?

– Mies­to išo­rė la­bai spar­čiai gra­žė­jan­ti! Bet tai šū­vis į dan­gų, nes ne­la­bai kas po tuos iš­gra­žin­tus pu­šy­nus vaikš­to. Pak­lau­si­nė­jau kai­my­nų, sa­ko, kad dau­ge­lis net nė­ra bu­vę Dau­gė­lių pu­šy­ne, ku­rį kas­dien ma­to pro sa­vo bu­to lan­gą. Nė­ra vaikš­čio­ję ir nau­jai nu­ties­tais pės­čių­jų ta­kais Ši­le­ly­je. Ten žmo­gaus ne­su­tik­si nei žie­mą, nei va­sa­rą, tie­sa, mei­lu­žių su mei­lu­žė­mis ten ret­kar­čiais pa­si­tai­ko.

Ko­dėl taip? Žmo­nės tie­siog gy­ve­na in­ter­ne­te ir prie te­le­vi­zo­riaus – kaip to­bu­la var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­nė. O jei­gu koks gir­tas mur­zius praei­na nau­jai su­tvar­ky­tu ta­ku pu­šy­ne, žiū­rėk, dūž­ta šiukš­lia­dė­žės.

– Gal dėl to, kad žmo­nėms nė­ra kuo už­siim­ti?

– Žmo­nės už­sii­ma pi­ni­gų da­ry­mu ir jų iš­lei­di­mu. Ne­be­tu­rė­kim jo­kių iliu­zi­jų. Vi­suo­me­nė mai­go „knop­kes“ ar­ba da­ro „bab­kes“.

Kur­šė­nus ma­tau nuo 1980 me­tų, kai mo­ky­to­ja­vau Dir­vo­nė­nuo­se. Žmo­nės nuo to lai­ko ne­la­bai pa­si­kei­tė, tik mies­to išo­rė pa­gra­žė­jo. Žmo­nių nei la­bai grei­tai, nei la­bai ryš­kiai ne­pa­kei­si.

Vie­nas ki­tas ak­ty­vus žmo­gus pa­ju­di­na ap­link sa­ve ne­di­de­lį bū­re­lį žmo­nių, bet to­liau tie at­gar­siai ne­nu­si­ri­ta.

Ta­čiau Kur­šė­nuo­se ga­li­ma at­ras­ti ir la­bai sma­gių da­ly­kų. Vie­ną jų ne­se­niai ap­ti­kau. Daž­nai brai­dau po ku­ly­nus pa­ven­čiais, kad at­ras­čiau ką fo­tog­ra­fuo­ti, ir stai­ga prie sen­ven­tės pa­ma­tau gra­žų ak­me­nį, ant ku­rio už­ra­šy­ta, kad tai bū­si­mo­jo par­ko ak­muo. Ko­kio par­ko? Kas ja­me vaikš­čios? Tiek vis­ko pri­da­ry­ta ir vis tiek nie­kam nie­ko ne­rei­kia, tik „knop­kių“ ir „bab­kių“. Nė­ra ki­tų tra­di­ci­jų.

– Kur­šė­nuo­se ra­do­te sau „po­pa­mo­ki­nės“ veik­los, or­ga­ni­zuo­da­mas dai­lės kur­sus suau­gu­siems. Ar no­riai kur­šė­niš­kiai lei­džia lais­va­lai­kį mo­ky­da­mie­si kur­ti?

– Kur­šė­nuo­se idea­lios są­ly­gos su­kur­tos suau­gu­siems mo­ky­tis dai­lės me­no mo­kyk­lo­je – ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė fi­nan­suo­ja dai­lės kur­sus! Per pen­ke­rius me­tus dai­lės Kur­šė­nų me­no mo­kyk­lo­je mo­kė­si apie 30 suau­gu­sių žmo­nių. Vie­na pe­da­go­gė jau penk­ti me­tai lan­ko dai­lės stu­di­ją – pie­šia, lip­do iš mo­lio. Bet to la­bai ne­daug kam rei­kia, nors, be­si­mo­ky­da­mi dai­lės, žmo­nės ne tik pra­moks­ta pieš­ti, lip­dy­ti iš mo­lio, bet įgy­ja la­bai svar­bios es­te­ti­nės pa­tir­ties, ku­ri pa­de­da orien­tuo­tis pa­sau­ly­je.

Pa­ban­džiau ke­lis kar­tus pa­links­min­ti žmo­nes pieš­da­mas šven­tė­se, bet su­pra­tau, kad tai – ne man. Jiems rei­kia vie­no, man – ki­to. Aš at­si­sa­kiau vi­suo­me­ni­nės veik­los, nes ji man ne­rei­ka­lin­ga.

Žmo­nėms rei­kia la­kū­no, ku­ris kly­kin­tų tau­tą kris­da­mas mir­ties kil­po­je lėk­tu­vė­liu tie­siai į pu­šy­ną. Tai, kas žmo­nėms pa­tin­ka – tą ir rei­kia jiems duo­ti.

O kad žmo­gus orien­tuo­tų­si, jį rei­kia ug­dy­ti nuo ma­žens, nes žmo­gus stai­ga vie­ną die­ną neuž­si­ma­nys va­žiuo­ti į Ope­ros ir ba­le­to teat­rą nei iš šio, nei iš to.

– Gy­ven­da­mas Kur­šė­nuo­se lip­do­te mo­lį, jū­sų švil­py­nės – pa­klau­si pre­kė ir net pre­ki­nis jū­sų ženk­las. Gal ži­no­te pa­slap­tį, ko­dėl puo­džių sos­ti­nė­je nė­ra spe­cia­li­zuo­tos ke­ra­mi­kos dir­bi­nių par­duo­tu­vės?

– Pir­ma – už­kam­pis. Ant­ra – kas ieš­ko, tas ran­da. Tre­čia – kas no­ri iš­skir­ti­nės ke­ra­mi­kos, va­žiuo­ja į Vil­niaus ar Klai­pė­dos ga­le­ri­jas.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad Kur­šė­nuo­se kaž­ka­da bu­vę ke­lias­de­šimt puo­džių. Da­bar, tie­są sa­kant, ne­pa­žįs­tu nė vie­no. Pats kal­tas – per ma­žai bend­rau­ju.

Klau­sy­kit, Šiau­liuo­se, kur apie 100 000 gy­ven­to­jų, kur dar šiek tiek vei­kia uni­ver­si­te­tas – vos iš­si­lai­ko dai­lės par­duo­tu­vės. Kur­šė­nuo­se per ma­žai žmo­nių, kad tai ap­si­mo­kė­tų da­ry­ti.

– Kuo Kur­šė­nai ga­lė­tų su­vi­lio­ti at­vyk­ti ar bent trum­pam stab­te­lė­ti žmo­nes iš ki­tų mies­tų?

– Nie­kuo. Kad ir sa­vo mies­to gy­ven­to­jų ne­la­bai kuo pri­trau­kia. Kul­tū­ros cent­ras at­lie­ka bir­by­nių funk­ci­ją. Pri­mi­ty­vas.

Pa­ro­dė­lių vie­na ki­ta pa­si­tai­ko vie­nin­te­lia­me Šiau­lių ra­jo­no mies­te, bet jos la­biau at­si­tik­ti­nės... Pa­vyz­džiui, į Du­se­tas su dviem tūks­tan­čiais vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­ro­dų žiū­rė­ti at­va­žiuo­ja dviaukš­čiais au­to­bu­sais iš Vil­niaus. Ne­tin­gi, įdo­mu, ver­ta.

Rei­kia ieš­ko­ti, nes nuo­bo­du­lys žu­do. Nuei­ni kar­tais pa­si­klau­sy­ti į ko­kią pa­ro­dė­lę, kaip rau­da mū­sų grie­ti­nė­lė, atė­ju­si pa­ti į sa­ve pa­si­žiū­rė­ti. No­ri­si tą pa­čią se­kun­dę pa­bėg­ti.

Ap­lin­ką ju­di­na ne ply­te­lės, ne sie­nos ar dar vie­nas koks nors nau­jas cent­ras skam­biu pa­va­di­ni­mu, o – as­me­ny­bės. Ir bū­ti­nai as­me­ny­bės-vi­suo­me­ni­nin­kai, nes as­me­ny­bės pa­pras­tai ne­la­bai ver­žia­si bū­ti vi­suo­me­ni­nin­kais – jiems ka­ti­nas yra ge­riau­sias pa­šne­ko­vas.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Dai­li­nin­kas, ra­šy­to­jas da­bar – ir kur­šė­niš­kis Pet­ras Rakš­ti­kas pa­si­žy­mi iro­niš­ku po­žiū­riu, jo taik­lus žodis ver­čia su­klus­ti.