O gal ministrai turi kvotas?

O gal mi­nist­rai tu­ri kvo­tas?

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Tuoj Lie­tu­vo­je ne­liks ak­mens ant ak­mens. Pra­džio­je tuo bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti. Bu­vo­me įpra­tę, kad iš­rink­tie­ji po­li­ti­kai, atė­ję į val­džią, pa­mirš­ta sa­vo re­vo­liu­cin­gus pa­ža­dus.

Su­si­dū­rę su fi­nan­si­nė­mis rea­li­jo­mis, in­te­re­sų gru­pių ar­gu­men­tais ir įta­ka, biu­rok­ra­ti­jos ru­ti­na ir pa­si­prie­ši­ni­mu, nau­jie­ji po­li­ti­kai pa­pras­tai stip­riai su­ma­žin­da­vo sa­vo am­bi­ci­jas. Gau­da­vo rea­ly­bės at­sa­ką į kak­tą, ir tuo vis­kas pa­si­baig­da­vo. Ir gy­ve­ni­mas to­liau ei­da­vo sa­vo va­ga. Ne­to­bu­las, bet įpras­tas. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ap­si­ri­bo­da­vo tuo, kad ir „vėl nie­ko nau­jo“.

Kas no­rė­jo ma­žiau val­džios, de­ja­vo, kad jos per daug, kad mo­kes­čiai per di­de­li, kad re­gu­lia­vi­mai per griež­ti.

Kas no­rė­jo dau­giau val­džios tė­viš­ko rū­pes­čio – skun­dė­si, kad jais ne­si­rū­pi­na­ma, ir vais­tai bran­gūs, ir vai­ko pi­ni­gų nė­ra, ir pre­ky­bi­nin­kai plė­ši­kau­ja, val­džia, gel­bėk.

Tai štai, pa­na­šu – pri­si­pra­šė­me. Pri­si­šau­kė­me to­kius po­ky­čių šauk­lius, ko­kių dar ne­bu­vo. Pa­na­šu, už­mo­jais ap­lenks net nak­ti­nius mo­kes­čių re­for­ma­to­rius.

Po­ky­čių vy­riau­sy­bė tuoj pa­rū­pins tiek po­ky­čių vi­so­se sri­ty­se, ne tik mo­kes­čių – kad ne­spė­si­me gu­zų skai­čiuo­ti.

Po­ky­čiai jau įgau­na kon­tū­rus, kai vie­nas po ki­to skel­bia­mi pla­nai: kaip jungs aukš­tą­sias mo­kyk­las, kaip ma­žins al­ko­ho­lio priei­na­mu­mą, kaip ma­žins vais­tų kai­nas, kaip ma­žins še­šė­lį, kaip vi­sus ap­mo­kes­tins be jo­kių leng­va­tų, kaip to­liau nai­kins pen­si­jų kau­pi­mą ir taip to­liau. Dau­gu­mą šių pa­siū­ly­mų vie­ni­jan­tis bruo­žas – šū­viai pro ša­lį, ne­pa­tai­kant į pro­ble­mą.

Vais­tų kai­nų ma­ži­ni­mo pla­nai ne ma­žins vi­sų vais­tų kai­nas, o su­kurs kai ku­rių vais­tų de­fi­ci­tą. Mo­kes­čių re­for­ma ne su­kurs pa­lan­kias są­ly­gas už­dirb­ti – o di­de­les pa­ska­tas slėp­ti mo­kes­čius. Še­šė­lio ma­ži­ni­mas per gry­nų­jų ri­bo­ji­mą nu­si­tai­ko ne į še­šė­lio did­me­ną, o iš pa­tran­kų šau­do į žvirb­lius.

Al­ko­ho­lio priei­na­mu­mo ri­bo­ji­mas vi­sa sa­vo ap­rėp­ti­mi nu­si­tai­ko į sai­kin­gus var­to­to­jus. O ser­gan­čių žmo­nių pro­ble­ma­ti­ka – ir to­liau už­ri­by­je – fil­muo­ki­te juos ne­fil­ma­vę, vi­sas 24 va­lan­das. Per­len­ki­mai nu­stel­bia bet ko­kias ge­ras ini­cia­ty­vas, ku­rių tik­rai yra, ir vi­sa veik­la bus ver­ti­na­ma ne pa­gal jas.

Ži­niask­lai­da, so­cia­li­niai tink­lai ūžia kri­ti­ka, pa­si­pik­ti­ni­mu – ir kal­ba ne ko­kie mi­ne­do per­so­na­žai ar gar­siau­si Lie­tu­vos be­dar­biai. Ku­rian­ti, dir­ban­ti vi­suo­me­nės da­lis, daug žmo­nių at­vi­rai sa­ko – tai ri­ba, už jos – tik emig­ra­ci­ja. Ne­bū­ti­nai to­ji, ku­ri pi­gio­mis oro li­ni­jo­mis. Vie­nam – vers­lo per­kė­li­mas, ant­ram – ap­si­pir­ki­mo, tre­čiam – lais­va­lai­kio, o daž­nam – tie­siog dva­si­nis at­si­ri­bo­ji­mas nuo to, kas vyks­ta čia ir da­bar. Pa­ti bai­siau­sia emig­ra­ci­ja į sa­ve. Ir tai nė­ra vien pa­gąs­di­ni­mas, pa­grū­mo­ji­mas. Ir jau nė­ra taip, kad šuo ka­ria­mas pri­pras.

Nor­ma­lūs mi­nist­rai ir ki­ti po­li­ti­kai iki to­kio vi­suo­ti­nio de­mo­ty­va­ci­jos ly­gio ne­nu­si­ris­tų. O jei nu­si­ris­tų – kaip ga­lė­da­mi grei­čiau tai­sy­tų sa­vo klai­das, tiek da­ly­ki­nes, tiek – ko­mu­ni­ka­ci­jos. Bet šie mi­nist­rai, o ir kai ku­rie Sei­mo na­riai, bent jau kol kas ne­rea­guo­ja į ap­lin­ką. Ir tai – ne at­kak­lu­mas, tai – jau tam tik­ro ly­gio fa­na­tiz­mas. Nes prie­mo­nės tai ne­pa­tei­si­na tiks­lo. O gal tiks­las yra ki­toks?

Pa­gal tai, koks grei­čiau­siai bus re­zul­ta­tas, su­si­da­ro įspū­dis, kad mi­nist­rai tu­ri ko­kias ne­skel­bia­mas kvo­tas, kiek dar žmo­nių jie pa­stū­mės iš Lie­tu­vos? Ir sten­gia­si iš­si­juo­sę. Ir jiems – se­ka­si.