Pajamų nelygybė – Trojos arklys

Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė – Tro­jos ark­lys

Rū­ta Vai­nie­nė

Kaip tei­sin­gai sa­ko­ma: nau­ja – tai ge­rai už­mirš­ta se­na. Tuo mums lei­do įsi­ti­kin­ti Lie­tu­vos ban­kas, praė­ju­sią sa­vai­tę „iš nau­jo“ at­ra­dęs, kad ski­ria­si Lie­tu­vos žmo­nių pa­ja­mos. Ski­ria­si at­ski­ruo­se re­gio­nuo­se, ski­ria­si at­ski­ruo­se eko­no­mi­nės veik­los sek­to­riuo­se, ski­ria­si di­de­lė­se ir ma­žo­se įmo­nė­se, ski­ria­si tarp eks­por­tuo­jan­čių ir vi­daus rin­ko­je vei­kian­čių įmo­nių.

Dar vi­sai ne­se­niai tie skir­tu­mai bu­vo to­kie pa­tys kaip ir Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kis: penk­ta­da­lio tur­tin­giau­sių ir penk­ta­da­lio skur­džiau­sių gy­ven­to­jų pa­ja­mos sky­rė­si pen­kis kar­tus. Da­bar ski­ria­si sep­ty­nis kar­tus, ir ban­kas jau skam­bi­na pa­vo­jaus var­pais, kad to­kie pa­ja­mų skir­tu­mai yra pa­ti opiau­sia Lie­tu­vos pro­ble­ma.

Dvi Lie­tu­vas nau­jai at­ra­dęs Lie­tu­vos ban­kas ma­no, kad bė­da yra ne tiek ma­žos gy­ven­to­jų pa­ja­mos, kiek tai, kad jos yra ne­vie­no­dos. Ne­va tai pa­tys pa­ja­mų skir­tu­mai yra sa­vai­mi­nė blo­gy­bė, nes ma­žes­nes pa­ja­mas gau­nan­tys jau­čia­si ne­lai­min­gi, ma­ty­da­mi, kad ki­ti gau­na žy­miai dau­giau.

To­dėl šią pa­dė­tį rei­kia ne­del­siant tai­sy­ti. Vy­riau­sy­bės nu­ma­ty­tos skur­do ma­ži­ni­mo prie­mo­nės su­lau­kė sa­vo­tiš­kos kri­ti­kos, kad jos yra „ne­pa­kan­ka­mos“. Ko gi pri­trū­ko Lie­tu­vos ban­kui, ko­kių prie­mo­nių?

Jo­kių nau­jų prie­mo­nių, kaip ži­nia, jis ne­su­gal­vo­jo, o tik ra­do dar vie­ną pro­gą stum­ti jau se­niai ban­ko gei­džia­mą di­de­lių ir ga­na su­dė­tin­gų mo­kes­čių pla­ną.

Idė­ja jo to­kia, kad eko­no­mi­nę veik­lą siū­lo­ma vyk­dy­ti tik dviem re­ži­mais: ar­ba esi UAB, ar­ba esi sam­do­mas ar jam pri­ly­gin­tas dar­buo­to­jas. Jo­kių vers­lo liu­di­ji­mų, jo­kios in­di­vi­dua­lios veik­los mo­kes­čių re­ži­mo. Jei tap­si UAB, skai­čiuo­si pel­no mo­kes­tį, ku­ris ta­ri­fo dy­džiu nė­ra toks jau di­de­lis. Ta­čiau kad su­skai­čiuo­tum šio mo­kes­čio ba­zę, teks įsi­gi­lin­ti ne tik į įsta­ty­mą, bet ir į mo­kes­čio ko­men­ta­rą, iš­gul­dy­tą ant be­veik 600 pus­la­pių.

Plius dar ap­link­raš­čiai, išaiš­ki­ni­mai, kon­sul­ta­ci­jos ir kit­a. Plius dar vi­si ap­skai­tos bei ki­ti rei­ka­la­vi­mai, tai­ko­mi ju­ri­di­niams as­me­nims. Ka­dan­gi įdar­bi­ni ir pa­ts sa­ve, mo­kėk sau dar ir al­gą, o kar­tu su ja – ir di­de­lius mo­kes­čius.

Ki­ta pa­siū­ly­ta prie­mo­nė – sa­va­ran­kiš­ką veik­lą pri­ly­gin­ti dar­bo san­ty­kiams. Ir ap­mo­kes­tin­ti ją taip, lyg ji bū­tų ne in­di­vi­dua­li veik­la, o sam­do­mas dar­bas. Jo­kių są­nau­dų, Sod­ra pil­nu ta­ri­fu, ne­si­gi­li­nant, ar to­ji Sod­ra ka­da nors ką nors to­kiai veik­lai ga­lės pa­siū­ly­ti.

Ir dar ap­mo­kes­tin­ti tur­tą, nes tur­to yra, o mo­kes­čių – nė­ra. Vis­kas kaip iš tos pa­sa­kos: ei­si į kai­rę, ark­lį pra­ra­si, pa­suk­si į de­ši­nę – pa­ts žū­si.

Ir bus ta­da vis­kas la­bai ge­rai, bet tik tam vie­nam val­diš­kam biu­rok­ra­tui. Kam ne­pa­tiks nau­jo­ji sis­te­ma, iš­va­žiuos. Kas tik ga­lės, lįs į še­šė­lį. Vie­nas tik cent­ri­nis ban­kas gė­rė­sis idi­liš­ku vaiz­de­liu: kru­tam lė­tai, bet vie­no­dai.

Vie­no­dai lė­tai. Po vie­no­dai ma­žai tu­rė­da­mi. Toks ly­gus skur­das, ir jo­kios ne­ly­gy­bės. Lie­tu­vos ban­kas tu­ri gau­sų bū­rį pa­se­kė­jų.

„Melžk tur­tin­gą­jį“ fes­ti­va­lis jau dūz­gė ir Sei­me: iš įsta­ty­mo pro­jek­to iš­brauk­tos "Sod­ros" "lu­bos" di­des­nes pa­ja­mas gau­nan­tiems dar­buo­to­jams.

Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė, lyg tas Tro­jos ark­lys, ku­riuo ke­liau­ja­me į praei­tį. Tik ne tą, kur prieš šim­tą, o tą, ku­ri prieš pen­kias­de­šimt me­tų bu­vo. Vi­si ly­gūs, tik ban­ko no­menk­la­tū­ra ly­ges­nė už ki­tus.