PALIKTAS SU KARU, ATĖJĘS SU MARU?

Vilius Puronas

Kas tas KA­RA­VY­KAS? Tai – kry­žius su dviem kryž­mo­mis. Mums, lie­tu­viams, tai – Vy­čio kry­žiaus at­mai­na, vy­riš­ku­mo, lie­tu­vy­bės sim­bo­lis. Ir pa­va­di­ni­mas skam­bus – vy­riš­kas, so­li­dus, ne­fal­šy­vas.

PA­LIK­TAS SU KA­RU, ATĖ­JĘS SU MA­RU?

KA­RAS – bai­siai bai­sus da­ly­kas, mū­sų kai­ly­je įprog­ra­muo­tas, nes žmo­ni­ja be KAR­ų – tai žmo­ni­ja be is­to­ri­jos. Juk KA­Ras su­kū­rė KA­Ra­lius ir KA­Rū­nas, anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais pa­gim­dė KA­Ro­lin­gų di­nas­ti­ją su he­ral­di­nė­mis “rū­tų KARūnomis”, kaž­ko­kį Is­pa­ni­jos mies­tu­ką pa­va­di­nęs KA­Ra­va­ka. O ir vė­liau ame­ri­kas at­ra­di­nė­jo ko­lum­bai su “KARavelėmis” – ka­ro bur­lai­viais. Vi­si šie kil­nūs daik­ta­var­džiai tu­ri šak­nį KAR-, ku­rio pra­smės ar kil­mės šei­mi­nin­kai ne­ži­no, tik aš, lie­tu­vis, ži­nau... Ne­te­ko gir­dė­ti li­tua­nis­to, ku­ris bū­tų su­si­do­mė­jęs KA­Ro ling­vis­ti­ka bei to žo­džio ek­vi­lib­ris­ti­ka. Ne la­vo­nų sta­tis­ti­ka.

En­cik­lo­pe­di­jos ti­ki­na, kad KA­RA­VY­KO pa­va­di­ni­mas ki­lo nuo Is­pa­ni­jos mies­te­lio Ca­ra­va­ca, ku­ria­me gar­sė­jo kry­žius su dviem kryž­mo­mis, ste­buk­lin­gai gelbs­tin­tis nuo ma­ro. Ma­no­ma, kad jis iš Je­ru­za­lės bu­vo at­vež­tas be­ne 1229-ai­siais, Kry­žiaus žy­gių me­tu. Ši re­lik­vi­ja są­ži­nin­gai sau­go­jo mies­tą nuo sti­chi­nių ne­lai­mių, po­tvy­nių, ug­nies ir prie­šų.

Kai 1545–1563 m. Tri­den­to mies­te vy­ko gar­su­sis Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mas, 1546 m. ten ki­lo ma­ro epi­de­mi­ja. Vie­nas vys­ku­pas, su­si­rin­ki­mo da­ly­vis, pri­si­mi­nė “Ka­ra­va­kos kryžių”, sau­go­ju­sį nuo įvai­rių ne­lai­mių. Su­si­rin­ki­mo da­ly­viai per tą kry­žių krei­pė­si į Die­vą. Ka­dan­gi “karavaka” ap­sau­go­jo Tri­den­to su­si­rin­ki­mo da­ly­vius nuo ma­ro, ži­nia la­bai grei­tai pa­pli­to po Eu­ro­pą. Be­je, šis kry­žius li­tur­gi­ko­je kai ka­da va­di­na­mas šv. Za­cha­ri­jo, šv. Be­ne­dik­to ar šv. Ro­ko var­dais.

Tiks­liai ne­nus­ta­ty­ta, ka­da šis kry­žius pa­si­ro­dė LDK te­ri­to­ri­jo­je. Nuo Tris­de­šimt­me­čio ka­ro lai­kų (1618-1648) kry­žiai su dviem sker­si­niais, kaip ap­sau­gos prie­mo­nė nuo ma­ro, bu­vo sta­to­mi ir Vo­kie­ti­jo­je, ir Len­ki­jo­je, ir pas mus. Z. Glo­ge­ris En­cyk­lo­pe­dia Sta­ro­pols­ka ra­šo, kad XVI a. pa­mal­dūs žmo­nės ma­ro me­tu prie kai­mų ir mies­te­lių sta­ty­da­vo “karavakus” tam, kad li­ga ap­lenk­tų. Ki­tas bū­das sa­ve ap­sau­go­ti – ne­di­de­lį ka­ra­vy­ko kry­že­lį ne­šio­ti ant kak­lo, pri­tvir­tin­ti prie rū­bų ar prie na­mo du­rų.

Apie lie­tu­viš­kų ka­ra­vy­kų et­nog­ra­fi­nę ir li­tur­gi­nę is­to­ri­ją moks­li­nių stu­di­jų ne­gau­su (žr. Ga­bi­ja Sur­do­kai­tė-Vi­tie­nė „Kry­žius ka­ra­vy­kas Lie­tu­vo­je: kil­mė, pa­pli­ti­mas, pa­pro­čiai“). Du me­džio ka­ra­vy­kai-mil­ži­nai ma­tė­si Kry­žių kal­no 1912 me­tų nuo­trau­ko­je, o 1945 me­tais to­kį ten pa­sta­tė de­mo­bi­li­zuo­ti vy­rai, dė­ko­da­mi Die­vui už iš­sau­go­tas gy­vy­bes... Prieš ke­lerius me­tus kal­ne ir Ša­ky­no­je vėl ėmė dyg­ti ka­ra­vy­kai – pil­na­ver­čiai Lie­tu­vos pei­za­žo na­riai.

Nuot­rau­ko­je ma­to­me sto­ve­ly­je įtvir­tin­tą pa­ka­bi­na­mą “karavaką”, pirk­tą se­nų daik­tų tur­ge­ly­je Is­pa­ni­jo­je, ku­rį at­si­ve­žė Ro­mu­tė Si­dab­rie­nė, vie­šė­da­ma Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je. Pi­rė­nų pu­sia­sa­ly­je šis kry­žius ap­sau­go nuo blo­gų min­čių, su­tei­kia jė­gų prieš pa­gun­das, ap­sau­go nuo blo­gio, nu­ge­na de­mo­nus ir gry­ni­na ap­lin­ką. Kry­žiaus apa­čio­je du an­ge­lai pa­vaiz­duo­ti neat­si­tik­ti­nai. Is­pa­nai pa­sa­ko­ja, kad anuo­met vie­nas krikš­čio­nių ku­ni­gas, bū­da­mas mu­sul­mo­nų be­lais­viu, ne­ga­lė­jo lai­ky­ti šv. mi­šių, nes ne­tu­rė­jo al­to­riaus su kry­žiu­mi. Ta­čiau įvy­ko neį­ti­kė­ti­nas ste­buk­las. Dan­gu­je pa­si­ro­dė du an­ge­lai, iš Je­ru­za­lės at­ne­šę to­kį me­džio kry­žių, ku­rį nu­lei­do ant al­to­riaus, kad ga­lė­tų įvyk­ti šv. mi­šios. Ši­to ste­buk­lin­go­jo ap­si­reiš­ki­mo me­tu Sai­das ir ki­ti mu­sul­mo­nai ap­si­krikš­ti­jo.