Pamirštieji „negavatai“

Pamirštieji „negavatai“

Rytas STASELIS

Šią savaitę Vilniuje vyko, galima sakyti, net dvi konferencijos, skirtos aptarti energetikos problemas. Paskutiniais metais Lietuvoje tai gana įprastas reiškinys. Oficialios energetikos politikos skelbėjai ir įgyvendintojai nebetelpa po vienu stogu su oponentais, vieni kitus pabrėžtinai ignoruodami.

Temos dviejuose renginiuose visiškai panašios: branduolinė energetika, dujų sektoriaus pertvarka, alternatyvūs energijos šaltiniai, infrastruktūra ir visų šių grožybių finansavimo šaltiniai (žinoma, įskaitant ES dangaus maną).

Trečiadienį ir ketvirtadienį aukščiausiame Vilniaus „Radisson BLU Lietuva“ viešbutyje Baltijos šalių energetikos ateitį svarsčiusią konferenciją surengė Londone registruota kompanija “E. E. L Events Ltd.“, kurioje buvo gausių svečių ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos, Skandinavijos ir net Rusijos (šiais laikais tai jau ryškus išskirtinumas). Ir nė vieno Lietuvos oficialios valdžios atstovo, išskyrus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigūną, kuris perskaitė pranešimą ir vėliau vykusioje diskusijoje, regis, turėjo “atsiimti“ už oficialią Lietuvos energetikos politiką.

Penktadienį to paties viešbučio konferencijų centre metinę energetikos konferenciją surengė žurnalas „Valstybė“. Čia jau susirinko Energetikos ministerijos vadovai, vyriausieji daugelio Lietuvos pagrindinių valstybės kapitalo energetikos įmonių vadybininkai. Ir nebuvo veik nė vieno iš tų, kurie skaitė pranešimus, diskutavo ar šiaip posėdžiavo toje pačioje vietoje diena-dviem anksčiau.

Labai tikėtina tokios takoskyros versija galėtų būti ta, kad Vyriausybės ir energetikos ministerijos pastangomis reformuojama šalies energetika yra grįsta aiškia taktika: stumti iš kelio ne tik tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių tai politikai priešinasi.

Politikos greideris ant kelio nepalieka net tų, kurie stabteli abejodami ar tiesiog įpratę kritiškai vertinti bet kokią politinę retoriką. Neoficialiuose pokalbiuose, taip pat net labai viešose užuominose tokia taktika paaiškinama: jeigu per dvi dešimtis politinės nepriklausomybės metų energetikos sektoriuje nieko neįvyko (t. y. energetikos sektoriaus veikėjai liko gyventi iš esmės sovietmečiu), reformas įgyvendins net ne politikai, o verslininkų ir vadybininkų patirtį turintys žmonės.

Tokia logika nėra nei idiotiška, nei kokia nors išskirtinė, lyginant energetikos sektoriaus reformas kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Kitur (o dar dažniau ne savo gimtosiose šalyse) tokie į politikų postus pakliuvusius, tačiau politinės karjeros nesiekiančius žmones ilgainiui pradeda gerbti, rečiau — net minėti geresniu žodžiu. Dabartiniai energetikos ministerijos vadovai, kai kurie Vyriausybės pareigūnai labai dažnai pabrėžia turintys tikslą: per likusius Andriaus Kubiliaus vyriausybės metus pasiekti, kad jų įgyvendinti pokyčiai taptų negrįžtami.

Pavyzdžiui, naujos branduolinės jėgainės, suskystintųjų dujų terminalo Klaipėdoje, infrastruktūros restruktūrizavimo projektai pajudėtų tiek toli, kad atšaukti juos po kurių nors rinkimų atėjusiems kitiems politikams būtų neįmanoma arba bent jau tų projektų stabdymas kainuotų brangiau, nei jų įgyvendinimas iki galo.

Oponentams, dažnai skelbiantiems, kad įgyvendinant tokius brangius, kelioms visuomenės kartoms svarbius projektus, būtinas dialogas, sutarimas (nes taip esą užtikrinamas jų tęstinumas), paprastai atsakoma, jog visuomenės konsensuso paieška Lietuvoje tegali virsti banalia diskusijų pelke.

Taigi oficialia politika abejojantiems ar jai prieštaraujantiems nelieka nieko kita, kaip tik pakeisti veiklos sritį arba, dar dažniau, burtis į bendresnes gretas. Energetikų klanas veik in corpore renkasi pagodoti pas pramoninkus (anksčiau didelės meilės tarp šių dviejų cechų lyg ir nebuvo), ir net šėlsta iš pasitenkinimo vietoje bendrinio keiksmo iš tribūnos išgirdęs energetikos ministro pavardę.

Žiūrim, ką turim: šiandien tarp energetikos politikos vykdytojų ir oponentų Lietuvoje yra iškastas tokio gylio griovys, per kurį sueiti krūvon nebeįmanoma. Tikėtis, kad kažkas per metus iki Seimo rinkimų pasikeis, neįmanoma.

Tačiau, kadangi abi nebesueinančios pusės viešojon erdvėn kaskart skelbia skaičius, argumentus, kurie paneigia oponentų skelbiamas analizes, tyrimus ir spalvingas prezentacijas. Bene svarbiausia problema, kuri iš esmės nėra svarstoma yra energijos „negavatai“.

Jeigu Lietuva įvairiais duomenimis (dėl kurių oponentai nediskutuoja!) energijos vienetui pasigaminti sunaudoja dvigubai ar trigubai (skirtinguose sektoriuose) energijos išteklių, kitaip tariant, dosniai šildo lauką ir dangų, ko verta diduma pateikiamų skaičių, kuriais grindžiami argumentai statyti branduolinę jėgainę, pertvarkyti dujų sektorių, gamtines dujas pakeisti biokuru, tam tikrą kiekį energijos pasigaminti „vėjo malūnais“. Buvęs ES energetikos komisaras Andris Piebalgas “negavatais“ vadino neefektyvaus energijos naudojimą.

Kyla įspūdis, kad „negavatų“ poreikiu šiandien yra grindžiamos ir oficialios energetikos strategijos, ir jos oponentų godos.

Faktas: energijos vartojimo Lietuvoje naudingumo koeficientui žymiau pasislinkus arčiau Europos vidurkio, kai kurie dabar seilėmis besitaškančių oponentų pateikiami skaičiavimai atrodytų komiškai. O gal kaip tik nuo naudingumo koeficiento didinimo ir „negavatų mažinimo“ verta pradėti?