PAPILĖS SUSANINAS

IŠ PO SKRYBĖLĖS

PA­PI­LĖS SU­SA­NI­NAS

Vilius PURONAS

Ne­ži­nia, ar da­bar­ti­nė kar­ta ką nors gir­dė­jo apie Iva­ną Su­sa­ni­ną, ku­rio žyg­dar­biu mus pa­trio­tiz­mo mo­kė? Prie ca­ro – Ru­si­jai mo­ti­nė­lei, so­viet­me­čiu – ta­ry­bi­nei Tė­vy­nei...

Su­sa­ni­nas Iva­nas Osi­po­vi­čius (?–1613) – ru­sų tau­tos did­vy­ris, pa­trio­tiz­mo švy­tu­rys. Vi­suo­se TSRS is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se ir en­cik­lo­pe­di­jo­se pa­sa­ko­ja­ma, kad šis drą­suo­lis pa­si­siū­lė oku­pan­tų (lie­tu­vių-len­kų) bū­rį per­ves­ti per gū­džias gi­rias. Į gū­du­mas, į tam­sias tank­mes, į pus­ny­nus įve­dė drą­suo­lis mus, tuo­me­ti­nius oku­pan­tus, ir pa­klai­di­no. Pik­tie­ji mū­sų pro­tė­viai (ir aš tarp jų), su­pra­tę esą ap­gau­ti, kar­dais su­ka­po­jo­me drą­suo­lį, bet... pa­tys žu­vo­me (tik aš rein­kar­na­vau).

Da­bar­ti­niai ru­sų is­to­ri­kai (A. Buš­ko­vas, A. Bu­rovs­kis, ki­ti), ar­chy­vuo­se ieš­ko­da­mi to žyg­dar­bio iš­ta­kų ir ap­ra­šo, nu­ste­bo – jo ne­bū­ta! XVII am­žiaus do­ku­men­tai tvir­ti­na, kad toks vals­tie­tis Iva­nas Su­sa­ni­nas iš­ties gy­ve­no Dom­ni­no kai­me ties Kost­ro­ma. Net­gi žu­vo. Nu­do­bė jį 1613 me­tais sa­vo tro­bo­je vie­tos plė­ši­kė­liai ru­sai. Nei apy­lin­kė­se, nei kai­my­ni­niuo­se ra­jo­nuo­se ne­bu­vo nė vie­no mū­sų ka­rei­vė­lio, ar­ti­miau­sias da­li­nys bu­vo už 300 ki­lo­met­rų(!). O le­gen­dą apie ru­sų mu­ži­ko did­vy­riš­ką poel­gį ca­rui su­kū­rė vie­tos dva­ri­nin­kė­lis, no­rė­jęs iš­veng­ti mo­kes­čių – kas ją be­pa­tik­rins sui­ru­tės me­tu?

Pa­pi­lės pa­mink­las Šiau­liuo­se? Li­ki­mo iro­ni­ja ir pa­ra­dok­sas – Šiau­liai, pa­si­ro­do, tu­ri du pa­mink­lus 1863 me­tų su­ki­li­mui at­min­ti. Vie­nas iš jų Su­ki­lė­lių kal­ne­ly­je – aukš­tas ir gra­ni­ti­nis, Ka­ro­lio Rei­so­no pro­jek­tuo­tas, kart­kar­tė­mis pri­žiū­ri­mas, rei­ka­lin­gas. Ant­ra­sis – už­mirš­tas ir ap­šnerkš­tas, tuš­čiais bam­ba­liais ir rie­ba­luo­tais po­pier­ga­liais api­bars­ty­tas, ve­ge­tuo­ja se­nų­jų pra­vos­la­vų ka­pi­nių ga­le. Tai – Pa­pi­lės in­dė­lis į Šiau­lių mies­to is­to­ri­ją.

Ne­sėk­min­gas mal­šin­to­jų mū­šis. 1863 me­tais Šiau­liai ta­po svar­biu stra­te­gi­niu ob­jek­tu, mies­te bu­vo su­kaup­tos ga­na stip­rios ca­ri­nės ka­riuo­me­nės jė­gos – vi­sa pės­ti­nin­kų di­vi­zi­ja, su­si­dė­ju­si iš Jo Di­de­ny­bės leibd­ra­gū­nų, Ura­lo pės­ti­nin­kų ir 44-ių ka­zo­kų pul­kų, šau­lių ir šau­lių-gre­na­die­rių leibg­var­di­jos ba­ta­lio­nų. Nors Šiau­lių apy­lin­kė­se ak­ty­viai vei­kė su­ki­lė­liai, mies­te mū­šių ne­bu­vo. Vis dėl­to ru­siš­ka­sis Šiau­lių gar­ni­zo­nas ne kar­tą bu­vo kul­tas, kai ka­da skau­džiai.

„Ge­gu­žės 25 die­ną su­si­dū­ri­me ties Tryš­kiais, bu­vo nu­kau­ti du šau­liai iš Im­pe­ra­to­riš­ko­sios šei­mos ba­ta­lio­no, ku­rie bu­vo pa­lai­do­ti vie­tos pra­vos­la­vų ka­pi­nai­tė­se. Ypa­tin­gai sun­ki ne­tek­tis iš­ti­ko ru­sus lie­pos 10 die­ną ties Pa­pi­le, kai su­si­dū­ri­me su maiš­ti­nin­kų bū­riu, iš­da­vi­kas, ge­ne­ra­li­nio šta­bo ka­ri­nin­kas Jab­lo­novs­kis nu­šo­vė 3 ka­ri­nin­kus iš 17-ojo Jo Di­de­ny­bės leibg­var­di­jos ba­ta­lio­no. Ru­sų bū­rys ap­gau­lės bū­du bu­vo nu­ves­tas per klam­pią, pel­kė­tą vie­to­vę, ku­rio­je maiš­ti­nin­kai bu­vo pa­ruo­šę me­džių už­tva­ras. Vi­si žu­vu­sie­ji bu­vo at­vež­ti į Šiau­lius ir pa­gul­dy­ti šal­tuo­se gim­na­zi­jos rū­siuo­se, o dau­gy­bė su­žeis­tų­jų – gim­na­zi­jo­je. Ši ka­tast­ro­fa įvy­ko dėl per di­de­lio va­do­vy­bės pa­tik­lu­mo ir pa­ly­do­vo iš­da­vys­tės, ku­ris lais­va­no­riš­kai pa­siū­lė pa­ro­dy­ti maiš­ti­nin­kų bū­rį. Žu­vu­sių­jų ka­ri­nin­kų ir ka­rei­vių lai­do­tu­vės bu­vo la­bai iš­kil­min­gos. Da­ly­va­vo 3 ge­ne­ro­lai ir 40 šta­bo ir vy­res­nių­jų ka­ri­nin­kų“.

Taip ap­ra­šo mus do­mi­nan­čius įvy­kius K. P. Gu­kovs­kis ir I. Ptaš­ki­nas 1903 me­tais Kau­ne iš­leis­to­je kny­ge­lė­je „Ujezd­nyj go­rod Šav­li“, 12–14 psl. Šia­me „bro­lių ka­pe“, kaip pa­žy­mė­ta kny­ge­lė­je, pa­lai­do­tas 21 ru­sų ka­riš­kis, kri­tęs ties Pa­pi­le. Be­je, iš ki­tų šal­ti­nių ži­no­me, kad ta­me pa­čia­me su­si­dū­ri­me žu­vo ir ke­le­tas su­ki­lė­lių.

Ru­si­jos ka­ro ar­chy­vuo­se dul­ka 1863 07 10 ka­ri­nės ope­ra­ci­jos ties Pa­pi­le ata­skai­ta. Tuo­se pa­čiuo­se ar­chy­vuo­se, ma­nau, bus iš­li­ku­si pa­var­dė ir mū­sų „lie­tu­viš­ko Su­sa­ni­no“, įve­du­sio oku­pan­tų-mal­šin­to­jų bū­rį į pa­sa­lą.

TAI BENT! Žyg­dar­bis tas pa­ts, tik oku­pan­tai ir did­vy­ris pa­si­kei­tė vaid­me­ni­mis.

Gar­su­sis ru­sų Iva­nas Su­sa­ni­nas – iš­mis­las, o „Pa­pi­lės Su­sa­ni­nas“ – rea­li as­me­ny­bė. Tuš­čiai pa­spė­lio­ki­me. Ne­jau­gi lie­tu­vis, įkvėp­tas ru­sų pa­trio­ti­nės le­gen­dos, ją ėmė ir įgy­ven­di­no? O gal tai ne pla­gia­tas, o sa­va­ran­kiš­kas žyg­dar­bis žmo­gaus, nie­ko ne­ži­no­ju­sio apie le­gen­di­nį pirm­ta­ką? O gal tai – ko­lek­ty­vi­nė su­ki­lė­lių ak­ci­ja, iš anks­to su­pla­nuo­ta ir įvyk­dy­ta? Kas da­bar pa­sa­kys? Vie­na aiš­ku – mū­siš­kis „Su­sa­ni­nas“ pri­ver­tė ru­sų oku­pan­tams pa­tiems pa­si­sta­ty­ti pa­mink­lą Šiau­liuo­se, įam­ži­nant sėk­min­gą su­ki­lė­lių mū­šį ir tik­rą, ne le­gen­di­nį žyg­dar­bį ir pa­siau­ko­ji­mą.

Ope­ros lib­re­to? Pa­pi­lės mū­šis ne ma­žiau, o gal ir dau­giau int­ri­guo­jan­tis, kaip Iva­no Su­sa­ni­no li­ki­mas N. A. Rims­kio-Kor­sa­ko­vo ope­ro­je. Tur­būt jį gar­su­sis ru­sų kom­po­zi­to­rius ir iš­gar­si­no įžy­mio­jo­je ope­ro­je „Iva­nas Su­sa­ni­nas“, ku­rią gar­bin­go­ji pub­li­ka iš­vy­do 1881 me­tais pa­va­di­ni­mu „Žyznj za ca­ria“? Tą ope­rą la­bai mė­go ir ca­ras Ni­ko­la­jus II, ir di­dy­sis Sta­li­nas. Ypač var­pų gau­de­sį...

O sli­bi­ną vi­si Jur­giai dū­rė. Ir te­be­du­ria. Ir Mask­vos her­be, ir Var­nių, ir Prie­nų, ir Ma­ri­jam­po­lės. Ir Kro­ku­vo­je, ir „Sma­ko“ užei­go­je link Kuršėnų... Be­je, Jur­gio var­dą net Gru­zi­ja (Geor­gi­ja) pa­si­sa­vi­no, bet kuo var­du bu­vo jo žir­gas – is­to­ri­kai ne­ži­no.

O svar­biau­sia tai, kad nie­kas neuž­jau­čia na­ba­go sli­bi­no.

JUK JAM VARG­ŠUI SKAU­DA!

Re­dak­ci­jos prie­ra­šas.

„Šiau­lių kraš­te“ (2016 05 12) ra­šy­ta, kad Pa­pi­lė­je (Ak­me­nės r.) ruo­šia­ma­si sta­ty­ti Šv. Jur­gio, nu­ga­lin­čio dra­ko­ną, skulp­tū­rą.

Dail. Š. KO­BY­LINS­KIS