Naujausios
Paslaptingi ir mistiški žaidimai Londone
Arūnas UOGINTAS
Docentas
Birželio pabaigoje mums buvo pasiūlyta surengti parodą (Reda Uogintienė „Vyriški žaidimai“) ir performansą (Arūnas Uogintas „Jungtys“) mistiškoje ir kontraversiškoje, pilnoje meninių, antropologinių ir archeologinių artefaktų Londono galerijoje „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“(https://www.facebook.com/TheLastTuesdaySociety).
Dar 1992 metais, pradėję rengti parodas ir performansus „Archeologų“ vardu Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, tai darėme su tam tikros mistifikacijos priedanga: mes iškasėme tariamą mumiją, o kiti meniniai projektai buvo tos „archeologinės” akcijos tąsa.
Simboliška, kad po tiek metų mes pakliuvome į meninę erdvę, kurioje dar ir dabar paslaptis, mistika yra pagrindinis tokios meno galerijos-muziejaus egzistavimo veiksnys.
„Matai, mielas bičiuli, aš perku drambliukus. Kasinėjimų metu sukišu juos į kapus, kuriuos mes vėl užverčiame. Gal po pusės šimto metų kiti žmonės vėl atkas tuos pačius kapus ir, radę juose tokių, tik jau nuo gulėjimo žemėje pasenusių statulėlių, veltui suks galvą... Aš mėgstu būsimoms kartoms uždavinėti mįsles; viename Angkor Vato bokšte aš, žinote, palikau labai nepadorų įrašą sanskrito kalba, dailiai užteptas jis atrodys gana senas. Ateityje koks nors juokdarys jį tikriausiai mėgins iššifruoti...“ (Iš vieno senienų supirkinėtojo pasakojimo, kurį užrašė autobiografinėje apysakoje Andrė Malro, buvęs Prancūzijos komisaras Kinijoje ir De Golio vyriausybės kultūros ministras)
Tai 1992 metų mūsų parodos katalogui pasirinktas tekstas.
1995 metais Virginijus Kinčinaitis „Lietuvos rytui” rašė: „Šie dailininkai mėgsta savo parodų atidarymų metu sukelti šurmulį, išjudinti publiką, jos turimą meno sampratą. Ankstesnius orkestrų maršus, mumijų demonstravimus šį kartą pakeitė pačių autorių ir pagalbininkų atliktas mitologinis ritualinis šokis. Be Redos kūno plastikos, įspūdingiausi buvo kostiumų projektai. Tai sėkminga konceptualių idėjų, vaizduotės šėlsmo, intymių transvestito nuojautų samplaika. Tačiau viršų paėmė barokinio vaizdingumo, noro stebinti retorika.”
Įdomu, kad visas šis tekstas tiktų kai kurioms Londono ir ne tik Anglijos galerijoms ir menininkams, į parodų atidarymus susirinkusiems žmonėms: daugelis čia ir susirenka į smagios mistikos, paslapties demonstravimą, o ne į „prasmingą” ir „reikalingą" šaliai mokslinę konferenciją.
Viktor’o Wynd’o muziejuje-galerijoje apstu egzotinių iškamšų, archeologinių iškasenų, skeletų, įvairių gyvūnų kaukolių, mistinių, ritualinių reikmenų, kaukių, pikantiškų erotinių daikčiukų ir menininkų miniatiūrų interpretacijų ir mistifikacijų.
Čia saugomi anksti mirusio ekstravagantiškojo anglų menininko ir rašytojo Sebastian Horsley daiktai. Jis tyrinėjo mirties fenomeną, rengė performansus Nukryžiavimo tema (https://www.youtube.com/watch?v=p0n_ys40CrM, prieiga per internetą: 2015 07 20 ).
Galerijos savininkas didžiuojasi savo kolekcija: viename 2013 metų „National Geographic” filme apie minimą muziejų Viktor’as Wynd’as „pusryčiauja” su egzotiška kaukole, atvirame automobilyje vežiojasi liūtės iškamšą ir pan.
Gal visai neatsitiktinai viena religinė bendruomenė liepos 19 dieną šalia galerijos šlakstė šventintą vandenį ir atliko kažkokias apeigas „šėtonui” išvaryti. „Teisuolių” pilna visur.
Redos Uogintienės paroda provokuoja diskusiją ir pasakoja trumpas vyro ir moters santykių istorijas, vykstančias tam tikrose savaitgalių ar laisvadienių poilsio zonų trajektorijose, kuriose vyrui „leidžiama” atsipūsti medžioklėje ar žvejyboje, sunaikinant dalelytę gyvūnijos ir augmenijos...
Aštrūs kabliukai-muselės, lyg fetišistiniai kankinimo dalykėliai (ofortas „Vyriški žaidimai. Laisvadienis“, 2011); žvėrių tykojimo būda, lyg raganos namelis ant vištos kojų primena sovietinio lagerio ar kalėjimo priežiūros bokšto vizualias metaforas, kurios yra visai ne apie savaitgalį (ofortas „Vyriški žaidimai. Kolekcija“, 2012).
Dailininkė mėgsta tokias interpretacijas, nors estampų siužetai nėra sudėtingi: viename – sėdi sau žvejai, poledinės žūklės entuziastai, lyg juodi varnai ant Talkšos ežero ledo šalia kažkada garsaus, dabar sugriuvusio ar sugriauto Šiaulių Ch. Frenkelio fabriko neveikiančių kaminų, žmonių apleistoje urbanistinėje zonoje ir kopinėja dar nemiegančių žuvyčių ledinių ekečių korius.
O jei laimikis bus kuklus, tai vyrai galės girtis mediatyviu poilsiu krentančių snaigių platybėse, jei neišsigąs raganos šmėklos, kuri stebi visą mizansceną (ofortas „Vyriški žaidimai. Pirmadienis“, 2011).
Kituose ciklo ofortuose mistinė žiežulos figūra transformuojasi į moters torso pavidalą. Dažnai Redos grafikoje „torsiukas“ tarsi autorės autografas lydi istorijas. Jis suka fantasmagorinį intuityvų moters personažų verpetą, griauna „vyrišką“ logiką, kuri šiame atsitiktinumų kontekste negali būti vienvaldė ir vienalytė: yra vyras ir moteris arba moteris ir vyras.
Kelionė laiku: baroko ir šiuolaikinio gyvenimo fragmentų, nuotrupų sugretinimas – dar viena grafikės raiškos dimensija. Įvairiai margintos kaukolės, griaučiai, viduramžių kostiumų aksesuarai, raumeningi kultūristai ir Jorkšyro terjerai – dailininkės sukurti vaizdiniai pasakoja Redos Uogintienės tokį gyvenimą, kokį ji nori matyti, nes žino, tą teigė vienoje personalinėje parodoje „kaip pagauti skraidančią lėkštę ir nepastoti nuo ateivių“ (pavadinimas).
Oforte „Šalia ir nematai“ autorė persikelia į makroerdves, kur įsibrovėlių ar kitų, šalia mūsų esančių paralelinių pasaulių vaidmenį „kuria“ vorai ar panašūs vabzdžiai.
Įdomu, kad tuo pat metu minimoje galerijoje buvo eksponuojama anglų menininkės Tessa Farmen kūrinių kompozicija „In Fairy Land”. Londono menininkė galerijos interjeruose rodė vadinamąsias „fėjas”. Tai miniatiūriniai objektai, konstruoti iš mažų gyvūnų kauliukų, džiovintų vabzdžių elementų.
Šios nuostabios „daikčiukų” kompozicijos, tarsi sustingusio ir vos įžiūrimo pasaulio teatro mizanscenos, buvo „paslėptos” „kuriozų muziejaus” rūsyje, patariant jų ieškoti su didinamuoju stiklu: pavyzdžiui, vieno akvariumo kampe ant laumžirgio nugaros „linksminosi” trys mažutės būtybės, kitur fėja, laisvai įsitaisiusi ant eksponuojamo pompastiško Sebastian’o Horsley’aus kostiumo kaklaraiščio, „smaginosi” iš miniatiūrinės kolbos pildama kandžių mumijas (http://www.schemenkabinett.de/?p=1757, internetinė prieiga: 2015 07 20).
Sarkastiškos ir paslaptingos žinomos menininkės kompozicijos, tyrinėdamas jas užsimiršti, kad jos sukurtos iš preparuotos gyvybės elementų...
Dailininkių ekspozicijas jungia požiūris ir plastika, nors jos dirba skirtingose dimensijose. Galerijos vadovas Viktor’as Wynd’as žiūrovams būtent taip pristatė jų kūrybą.
Prisimenant minėtą prie galerijos vykusią „šėtono” varymo procesiją, galvoji, kad ne visiems suprantami šie menininkių ir galerininko reveransai, nors sarkazmas, siurrealistinis žaidimas ir paslaptingi ar romantiški vaizdiniai galėtų būti menininko ir žiūrovo dialogu.
Galbūt šis nesusipratimas yra vienetinis reiškinys, ir apie tai net neverta diskutuoti. O gal dabar žmogaus taip paprastai nebesugundysi paslapties grožiu, o tam tikros bendruomenės galbūt net nenori vizualios diskusijos ar metaforų, o reikalauja aiškumo ar vienareikšmiškos pozicijos ir ne tik iš savo narių.
Įdomu, kad tokias gana agresyvias akcijas skatina viena ar kita religinė bendruomenė, kurios filosofija ir teiginiai visgi pagrįsti mistika ir paslaptimi...
Birželio 29 dieną parodų atidarymą papuošė publika nuostabiais aprėdais. Toną davė filmo apie garsais sinjores „Fabulous Fashionistas” (https://www.youtube.com/channel/UC3HOfMt63Mc5BDyx0utBv9w, internetinė prieiga: 2015 07 20) žvaigždė menininkė Sue Kreizman. Jos aplinkos apranga išsiskyrė kontrastingais spalvų deriniais ne tik todėl, kad Londone tomis dienomis vyko milijoninis gėjų paradas...
„The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerija garsi ne tik savo pikantiškuoju muziejumi, bet ir baru. Kažkada Šiauliuose klestėjo naktinis klubas „MAX’as”.
Po bankroto patalpos buvo apleistos, tačiau šalia visokių baro liekanų išliko kelios dėžės su kasos aparato čekių ritinėliais, kuriuos kažkas kruopščiai saugojo.
Ant tų susuktų juostelių radom užrašytas datas, barmenų pavardes, užsakymus ir sąskaitas. Atrodo, kad čia užfiksuoti keli ir mūsų kompanijos pasilinksminimai prieš kokius penkiolika metų. Kilo mintis tai panaudoti parodos atidarymui – performansu „sujungti” dvi erdves čia ir ten...
Namuose žmogaus anatomijos detalėmis ištapiau torso dalį. Jo vidinėje dalyje ant horizontalių strypų suvėriau keliasdešimt čekių ritinėlių ir per pasirodymą visa tai pasikabinau ant nugaros.
Kiekvienas atidarymo dalyvis gavo savo juostelės galą. Išėjo visai nebloga mizanscena, kai per galerijos erdvę į gatvę nuplazdėjo, šiek tiek skaičiukais išmargintos baltos juostelės, kurias už galų laikė parodos lankytojai.
Buvo visai smagu. Barmenas nostalgiškai reagavo į kasos čekius, matyt, Anglijoje šiuos popierėlius taip pat laikė revizoriams ataskaitai...
Londone pribloškia didmiesčio laisvė ir atvirumas. Kur Lietuvoje pamatysi tiek senjorų, fantastiškai pasipuošusių, atėjusių į parodą atsipalaiduoti? Čia dera mistika ir paslaptis, ir kryžius su šventintu vandeniu...
Reda ir Arūnas Uogintai „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerijoje. Londonas, 2015. Nuotrauka P. Uoginto.
Reda Uogintienė. Vyriški žaidimai. Laisvadienis. Ofortas. 25x32,5, 2011. Nuotrauka A. Uoginto.
Sue Kreizman, Viktor Wynd, Reda Uogintienė parodos „Vyriški žaidimai” atidarymo metu. Londonas, 2015. Nuotrauka A. Uoginto.
A. Uogintas. Performansas „Jungtys”. „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerija. Londonas, 2015. Nuotrauka. P. Uoginto.
Tessa Farmen, parodos fragmentas. „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerija. Londonas, 2015. Nuotrauka iš http://www.schemenkabinett.de/?p=1757 ,internetinė prieiga: 2015 07 20.
A. Uogintas. Performansas „Jungtys”, fragmentas. „The Last Tuesday Society & The Viktor Wynd Museum of Curiosities“ galerija. Londonas, 2015. Nuotrauka. P. Uoginto.
