Naujausios
Pasmerkti lietuvybei
Amerikos reportažai (8)
Petras DARGIS
Kai jau grįžau į Lietuvą, paskambino tokia mergaitė iš vienos radijo stoties, sako, gal norite pakalbėti apie patriotizmą? Ne apie meilę valdžiai, valstybei ir jos institucijoms, tokioms kaip teismai, kalėjimai ir visokios inspekcijos, ne visai ne!
Jaunoji kolegė siūlo pakalbėti apie meilę tėvynei, savo gimtajam kraštui, savo gimtajai kalbai ir savo žmonėms. Kas turi ugdyti tą meilę, kad žmonės išliktų savo šaly, kad neišsilakstytų, kad išsaugotų kalbą ir nenutautėtų?
Žodžiu, žmonės palieka gimtuosius namus dėl to, kad niekas neugdo jų meilės, o paskui jie nesugrįžta todėl, kad nutautėja, jų lietuvybė išblunka kaip kilimas, ir jie pasidaro kitais žmonėmis. Tikriausiai ir jūs girdėjot šitą keistą legendą?
Verčiau pabūkim su jais kartu ir pažiūrėkim.
Ta vieta man pasirodė kaip parkas. Asfaltuotas keliukas kyla į žalią kalvą, medžiai auga retai, bet jų labai daug.
– Petrai, kur tu esi? – šelmiškai šypsosi mano draugai.
Būtų parkas, bet nematau žmonių...
– Petrai, tai kapinės! Tu juk sakei, kad prieš išvykdamas norėtum aplankyti giminių kapus.
Kapinės? Jokio paminklo, jokio antkapio?.. Žalia, trumpai nupjauta veja ir nieko daugiau. Priėjęs arčiau pamatai antkapinę akmens plokštę. Vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Tokios plokštės išdėliotos ir ant kitos kalvelės, ir toliau dar ant kitų kalvų. Kur kapinių riba, net nematyti. Juk Los Andželas. Čia dideli masteliai.
Giminių kapo neieškom. Einame tiesiai į mauzoliejų. Jų pelenai mažytėje urnoje ant aukštos sienos. Daugybė tokių absoliučiai vienodų urnų. Lentelė vardui, pavardei, gimimo, mirties datai. Kiek nedaug lieka iš žmogaus! Tokia mažytė urna.
Ar būtų kada mano dėdė pagalvojęs, kad jo pelenai atsidurs už tūkstančių kilometrų, priešingoj žemės pusėj? Jis gi taip nenorėjo važiuoti į jokias Amerikas! O štai teta nuo pat jaunumės apie tai ir svajojo. Nedaug trūko, kad po karo būtų čia atsidūrę. Jau ruošėsi sprukti su tėvais nuo fronto, vežime sudėti buvo visi svarbiausi daiktai. Mama išėjo atsisveikinti su giminėm, užtruko pas juos, per visą dieną negrįžo, o vakare į Kaltinėnus įvažiavo rusų kareiviai.
Tėvą už kažką sušaudė, o ji pati susidėjo su pogrindžiu ir pamatė Vorkutos kalėjimus. Vorkutą pamatė ir dėdė – slapti ryšiai su partizanų būriais jam kainavo 10 metų kalėjimo.
Į Ameriką jie išvyko naujaisiais laikais, kai griuvo geležinė uždanga, o Lietuva sulaukė taip išsvajotos laisvės. Tada daug kas pradėjo važiuoti iš Lietuvos.
Aš nežinau, kiek jie įsijautė į naują gyvenimą ir kiek mintimis klaidžiojo tarp čia ir gimtinės. Bet prieš mirtį mano teta vis atsidurdavo savo gimtuosiuose Kaltinėnuose. Pramerkia akis, pašoka lovoje:
– Vaikai, bėkim į Kaltinėnus – krautuvę tuoj uždarys!
Kokią krautuvę, kokius Kaltinėnus? Močiutė žiūri nustebusi. Ak taip, juk Los Andželas...
Daugelis emigravusių lietuvių moterų Amerikoje dirba senelių prižiūrėtojomis ir pasakoja labai panašias istorijas.
Šilališkė Albina prižiūri vieną moterį, kuri kilo iš Rokiškio. Jos globotinė gimė ir augo Rokiškyje, o paskui visas gyvenimas prabėgo Niu Džersyje. Kai baigiantis karui kartu su tėvais nuo bolševikų spruko į Vakarus, ji buvo ką tik baigusi gimnaziją. Visas gyvenimas čia, Amerikoj, bet Rokiškis liko jai lyg žiburys. Kažkokia moters dalis dar vis gyvena Rokiškyje.
– O, kaip prasigyveno mano rokiškėnai! – apsidžiaugia ji, išėjusi į Niu Džersio gatvę. – Pasižiūrėk, Albina, jie visi prisipirko mašinų!
Kartais ji ima stebėtis kokiu aukštesniu Niu Džersio pastatu:
– Pažiūrėk, kokia graži Rokiškio bažnyčia!
Į Ameriką nuvykusios lietuvės moterys nesunkiai suranda tokių globotinių, nes senos lietuvės nori, kad jas prižiūrėtų lietuvės. Kad ir nepažįstama, kad ir ne iš gimtojo miesto, bet visgi – sava. Vis šiokia tokia žinia iš gimtojo krašto.
Ir taip – ne tik su močiutėmis. Su kuo bendrauja Amerikoj įsikūrę mano draugai? Sakyčiau, ratas nelabai didelis. Žmona, vaikai, keli draugai lietuviai, dar keli draugai rusai, keli armėnai... Tai žmonės, kurie atvyko iš labai panašios aplinkos ir gyvena labai panašiais rūpesčiais.
– Mes jau nebūsime amerikonai, – sako mano bičiulis Darius. – Pramokau angliškai, bet dar ne tiek, kad galėčiau su senais amerikiečiais plepėti apie bet ką. Man neužtektų žodžių.
– Darius kuklinasi, – sako jo draugas Povilas (vardas pakeistas – aut. past.). – Visur mes puikiai susikalbam angliškai ir galim bendrauti su bet kuo.
O su kuo dar bendrauja Povilas, jeigu atmesim jo namiškius, draugus lietuvius ir keletą vadybininkų, su kuriais telefonu aptaria verslo reikalus? Vienoje degalinėje jis sutiko kažkokį armėną, apsikabino abu tarsi seniai nesimatę broliai.
– O, ara! – šaukė Povilas, o ara – tai draugas.
– Draugas! – džiaugėsi ir armėnas, visai nesunkiai tardamas lietuvišką žodį. – Kauno „Žalgiris!“
Jie prisimena mūsų „Žalgirį“, o mes prisimenam jų „Araratą“. Dabar galima pakalbėti ir apie reikalus. Ar verta armėnui pirkti nuosavą vilkiką, ar geriau dirbti firmoje? Jeigu pirkti, tai kokį – naują ar padėvėtą?..
Vienoje vilkikų stotyje prie mūsų pribėga toks paišinas jaunas vairuotojas, Adzius iš Šiaulių. Jau keleri metai jis vairuoja vilkiką, pirktų nuosavą, bet vis problemos su žmonomis – kai tik su jomis išsiskiria, turi mokėti visokias kompensacijas, tai pinigų nelieka didesniam daiktui. Ketvirtoji būtinai bus JAV pilietė ir padės jam legalizuotis.
Adzius dar vis nelegalas, o neseniai išgirdo, kad nelegalai su visokiais lietuviškais ir kitokiais svetimais pasais nebegalės turėti amerikoniškų vairuotojo teisių.
Adzius kažkada gavo vizą, atvažiavo pas draugą ir pasiliko gyventi nelegaliai. Dabar jam vienintelis būdas legalizuotis – vesti JAV pilietę. Nesvarbu, lietuvę ar rusę – juk ne dėl meilės, bet dėl legalumo. Su meilėmis jis ir taip per daug susipainiojo.
Adzius malė taip greitai, kad nespėjau visko suprasti. Maniau – Povilo draugas.
– Pirmą sykį matau, – traukė pečiais Povilas.
Matyt, vaikinas pamatė ant mūsų vilkiko durų lietuvišką įmonės pavadinimą ir uždusęs atlėkė pasidalinti savo gyvenimu. Toks jausmas, kad jis jau seniai neturėjo progos pakalbėti lietuviškai.
Lietuviški žodžiai, kuriuos išmokai nuo mažo, niekur nedingsta. Jie krebžda kažkur giliai galvoje ir veržiasi į paviršių.
Dariaus brolis Povilas dar pradinukas atvyko čia, čia baigė mokyklą, be akcento kalba angliškai, o ir lietuviškai kalba be akcento.
Aš čia bendravau su žmonėmis, kurie atsikėlė prieš 10 – 20 metų, bet akcento neišgirdau. Iš lietuvių akcentą išgirdau tik Vilniaus oro uoste, kai mus pasitiko saviškiai.
– Kaip kialianė? – išgirdau laužytą kalbą prie durų. Tai kažkokia jauna vilnietė pasitiko savo draugą ar brolį ir skubėjo parodyti, kad ir ji moka akcentą. Galimas daiktas, ji kokią savaitę irgi yra buvusi kur nors Airijoje.
– Idiotai! – pyksta mano draugai. Jie per 20 metų neįgavo akcento, o tie per kelias savaites atprato kalbėti lietuviškai? Juk akcentas neatsiranda savaime, savo kalbos jau niekada nepamirši, nebent apsimestum kvailiu ir bėgtumei pats nuo savęs.
O kur tu pabėgsi? Vaikystės takai bėgs kartu su tavimi. Iš trobos kamino kylantys dūmai, kai mama užkūrė ugnį ir užkaitė cepelinus, niekur neišsisklaidė. Kažkuriam sapne jie pasirodys. O prieš mirtį motinos veidas gali palinkti prie tavo lovos.
Kada netoli Niujorko pradėjau matyti žemaitišką vaizdą, tokias žalias kalveles ir per lauką važiuojančius traktorius, pradėjau suprasti, kad laikas namo. Ten buvo net kolūkio ferma su keliais šienainio bokštais – visai tokia pat, kokią statėm jaunystėj su klasės draugais. Aš dar tik mėnuo klajoju po svetimą kraštą, o akys jau pačios ieško seniai matytų vaizdų. Ar tai nesibaigtų, jeigu čia gyvenčiau 10 – 20 metų?
Darius sako, kad tai nesibaigs niekada. Aš taip ir likčiau kely tarp čia ir Lietuvos.
– Mes žmonės be vietos, – sako Darius. – Amerikonais nebūsim, į Lietuvą kelio nėra.
Jis dar svajoja įsikurti Lietuvoje ir kur nors Biržuose atsidaryti krautuvę. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lengva. Sakot, yra pinigų – gali gyventi bet kur? O vaikai, o broliai, draugai liks čia? Kaip jie bendraus – internetu?
Per atostogas Darius nulekia kur nors į Japoniją, Afriką, Australiją, dabar svajoja į Antarktidą. O į Lietuvą važiuoti vengia. Nulekia per metus po kelis kartus, juk mama gyvena Kaune, bet vis tiek sako, kad vengia. Yra dvi priežastys, dėl kurių jam sunku.
Gyvendamas čia, Darius priprato prie amerikoniško etiketo, kuris daug švelnesnis, negu Lietuvoj. Čia niekas nei gatvėj, nei krautuvėj niekada tavęs nepastums ir net nepralįs pro tarpą, jeigu sustoję gatvėje šnekatės su daugu.
Vairavimo stilius irgi kitoks – Amerikoj niekas tau nepypins ir nerodys pirštu į smilkinį, jeigu padarei klaidą, padės persirikiuoti, jeigu laiku nespėjai, kartais netgi praleis iš šalutinės gatvės, jeigu beviltiškai užstrigai. Grįžus į Lietuvą, jam kaunietiškas vairavimo stilius atrodo grubus, agresyvus ir visai nepriimtinas.
Bet ne tai didžiausia bėda.
– Man sunkiausia, kai reikia skristi atgal, – prisipažįsta Darius. – Nemoku pasakyti, kaip tai sunku.
O priprasti negalima?..
– Ne, – purto galvą Darius. – Nebuvo nė karto, kad skristi atgal iš Lietuvos nebūtų labai sunku.
Ar nebūtų lengviau mesti lauk iš galvos tą Kauną, tuos Biržus, nusivežti Amerikon mamą ir gyventi visai be Lietuvos?
Darius dėl to nesiginčija. Taip, aišku, būtų lengviau.
Bet juk neįmanoma!
Autoriaus nuotraukos
Sudie, Amerika! Tai nuostabi, turtinga šalis, bet nieko nėra geriau už mažą taškelį pasaulio centre, kuris vadinasi Kaltinėnai. Niekas iš jų dar nepabėgo.
Los Andželo kapinės. Prisipažinsiu, mane jos labiausiai nustebino. Ne Holivudo šlovės alėja, bet ši nuostabi vieta.
Mauzoliejaus siena su urnomis. Likimas čia atnešė ir mano dviejų giminaičių, Lietuvos patriotų, pelenus.
