Po diržų veržimo — į TVF?

Po diržų veržimo — į TVF?

Rytas STASELIS

Jeigu jau šaukiamasi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbos rankelės — kodėl dabar, o ne prieš trejus metus?

Gal dabar jos iš tikrųjų reikia, tačiau tokiu atveju Vyriausybė turėtų labai aiškiai pasakyti savo piliečiams, kurių galų ji 2008-ųjų pabaigoje-2009-ųjų pradžioje lietuviams surengė trimetį politinio-ekonominio mazochizmo seansą.

Kada kuo puikiausiai galėjo kreiptis į TVF kreditų finansų padėčiai stabilizuoti podraug su Latvija ir iš fondo pasiskolinti pigiau, nei skolinosi tarptautiniame finansų turguje pernai ir užpernai.

Tada premjeras Andrius Kubilius, jo komanda ir veik visas valdančiosios koalicijos choras pūtė hipnozę, esą Lietuva turinti nepulti purvan it kokia Latvija, parodyti savo solidarų ryžtą bent jau savo viešuosius finansus sutvarkyti savarankiškai.

Kitaip tariant, kad visi kartu galėtume įrodyti pirmiausiai sau, kad esame valstybė. Taip buvo įtikinėjami mažesnes pensijas gaunantys pensininkai, biudžetinių įstaigų tarnautojai ir darbo privačiame sektoriuje dažniausiai suvis netenkantys žmonės.

Kada bent dalis jų visų ėmė ir patikėjo diržą veržęsi dėl aukštesnio — visuomenės ir valstybės — tikslo, premjero ekonomikos patarėjas Mykolas Majauskas ramia sąžine prabyla: „Jeigu nesugebėsime susitvarkyti, teks skolintis iš TVF“.

Pritariant Seimo biudežto ir finansų komiteto pirmininkui Kęstučiui Glaveckui, kuris ta proga improvizuoja, esą kreiptis į TVF galima „varpais arba skambučiu“.

Esą Latvija „skambindama varpais“ prie fondo durų 2008-aisiais stojo būdama viena koja žengusi finansų katastrofos prarajon. O Lenkija — norėdama papildomų savo finansų sistemos garantijų. Ir viena, ir kita šalis prašytas paskolas gavo.

O Lietuvos politikai piliečių sąskaita patenkino savo ambicijas? Tarsi žaisdami alaviniais kareivėliais.

Toks klausimas yra visiškai teisėtas. Viena vertus, galima darsyk įtarti, kad Lietuvos politikai pliurpia, kas nieži ant liežuvio visiškai nesusimąstydami apie pasekmes.

Pirmiausiai dėl to, kad jų plepėjimas (K. Glaveckas: „Mums reikėtų iš TVF 3-4 mlrd. Lt, ...tačiau tai nėra (!) viešo svarstymo objektas“) šiaip tarškesys vaikiškoje smėlio dėžėje — tai yra politiniai signalai toms pačioms finansų rinkoms.

Kita vertus, jeigu iš tikrųjų po trejus metus trukusios diržų veržimosi politikos Lietuvai vos po kelių mėnesių rinkose „nešviečia“ mažesnės nei 10 proc. skolinimosi palūkanos, peršasi išvada, tai reiškia, kad skausmingos Vyriausybės inicijuotos pastangos patyrė fiasco.

Galima iki pažaliavimo skaityti paskaitas apie Graikiją, Italiją ir visą euro zoną. Faktai kaip blynai: lyginant su 2008-aisiais Lietuva nuo globalios finansų sveikatos priklauso nei daugiau, nei mažiau — vis taip pat.

TVF rankelės prilaikomos Latvijos viešųjų finansų rizikos dabar vertinamos kaip mažesnės nei Lietuvos. O Lietuva, per dvejus praėjusius metus savarankiškai tarptautinėse finansų rinkose pasiskolino taip brangiai, kad nesugeba refinansuoti anksčiau paimtų paskolų. Mat nesugebėjo įvertinti JAV viešųjų finansų ir ties katastrofos slenksčiu atsidūrusios euro zonos problemų — vadinamosios antrosios bangos.

Kas ten iš mūsų politikų keletą paskutiniųjų metų įdėmiai skaitė „Financial Times“ ir “The Economist“?

O jeigu iš tikrųjų skaitė — tai kur Lietuvos planas „B“. Arba “C“–jeigu, tarkime, iš tikrųjų euro zonos kiaušingalviai sumanys, kad pats geriausias būdas išspręsti ES šalių viešųjų finansų skolų krizę — euro infliacijos spiralė.

Apie tai taip pat rašome toje pačioje spaudoje. Kitaip tariant, beviltiškai prasiskolinusios šalys savo problemas išspręs iš dalies mažiau prasiskolinusių šalių sąskaita. Taip pat ir Lietuvos, kurios nacionalinė valiuta tėra Lietuvos banke sukauptų eurų pakaitalas.

Štai tada kils kitas teisėtas klausimas: ar sprendimas 2008-2009 m. žūtbūt išsaugoti lito stabilumą nebuvo kvailiausias iš visų kitų. O Lietuvos vyriausybės pasirinktas „vidinės devalvacijos“ metodas (mažinti ne pinigų, o gyventojų gaunamų pajamų ir viešųjų išlaidų vertę) iš tikrųjų vertas ne žadėtojo vadovėlio, o populiariausios AB “Grigiškės“ produkcijos, jei ši tuo metu dar pajėgs konkuruoti su atvežtine.

Todėl absoliuti diduma šalies piliečių LTV „Teisė žinoti“ paskelbtą pono Majausko sąlygą — “Jeigu nesugebėsime susitvarkyti...“ — turi teisę pataisyti: jeigu jūs–esantys valdžioje nesugebėsite susitvarkyti...

Visų pirma dėl to, kad piliečiai per trejus krizės metus paaukojo viską, ką galėjo ir dar daugiau. Todėl pavydžiai ir visai teisėtai bamba stebėdami chaosą Graikijoje. Pavydžiai dėl to, kad greitai ims nebesuprasti, kuriems galams tos skaudžios aukos reikėjo.

Ir tai nebus vienintelis klausimas šiai Vyriausybei. Po to bus klausiama dėl šilumos kainų ir karo su „Gazprom“. Arba taip ir neįvykusio “biurokratijos saulėlydžio“ proceso. Blogiausia, kad į tuos klausimus nesugebės atsakyti net šių idėjų entuziastai.