Naujausios
Politinis elitas moka už tai, kad negirdi kitos pusės
LNK (ELTA) nuotr.
Aušra MALDEIKIENĖ
Ekonomistė
maldeikiene.lt
Referendumo rezultatai Didžiojoje Britanijoje palaidojo viltį, kad Europa susivienys amžiams. Manau, kad nacionalizmas Europos Sąjungoje (ES), vis dar neatsigavusioje po 2008–2010 metų ekonominės ir vėlesnės euro bei valstybių skolų krizių, tik stiprės.
Jau artimiausiais metais Europą ištiks vis aštresnės pietų–šiaurės ir senosios–naujosios Europų krizės. Naujosios narės (visų pirma Lenkija, Vengrija ir Čekija) nervingai kovos su ES migrantų politika, taip tikėdamosi ir išsaugoti ES paramą, kuria maitinasi šių šalių ekonominis ir politinis elitas, ir darbo vietas; Danija ir Švedija sieks panašios sutarties su ES, kaip ją paliekanti Britanija; sustiprės separatistiniai judėjimai.
Ekonominės britų išėjimo pasekmės irgi bus nelengvos. Atėjo valanda, kai elitui reikės pradėti mokėti už tai, kad ilgus metus negirdėjo kitos pusės aimanų ir nematė jų nuoskaudų. Patinka tai ar ne, bet viskas pasikeitė iš esmės. Ir ne kokia nors Rusija čia kalta, kaltas valdančio elito kurtumas ir aklumas.
Agresyvi Europos politinio elito retorika, šiaurės kreditorių bandymas visas savo problemas spręsti pietų kaimynų sąskaita (iki krizės visi lošė ir laimėdavo kartu, ar ne?) pakirto tai, kas ilgus metus formavo Europos Sąjungos stiprybę – jos tautų solidarumą. Būtent tai, jog globalizacijos ir mokslo pažangos nauda bei finansų ir skolų krizės našta pasidalinta nesolidariai, galiausiai ir lėmė prasidedantį Europos Sąjungos byrėjimą, net jeigu to labai nesinori pripažinti (...).
Europos Sąjunga gimė ne tiek kaip ekonominis, kiek politinis projektas, kuriuo bandyta pažaboti nuolatinius konfliktus tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Ir būtent politikoje ilgus metus slėpėsi jos sėkmė, kurios vaisiais pasinaudojome ir mes. (Ir tai buvo puikiausia, kas su mumis galėjo nutikti!)
Vis dėlto ilgainiui nugalėjo ekonomizmas, o politinis ir kultūrinis Europos veidas buvo pritemdytas (...).
Kai prieš ketvirtį amžiaus pakilome kovai už savo nepriklausomybę ir laisvę, mūsų gyvenimus vedė meditatyvusis pradas. Laisvė buvo paskelbta galutiniu tikslu, ir daugumai sutinkant prisiimti galimus praradimus ir aukas, laimėjome Nepriklausomą Lietuvą.
Deja, jau labai greit Nepriklausomybė buvo privatizuota tų, kurie godesni turto ar valdžios. Palaipsniui susiformavo dvi Lietuvos.
Viena jų nuolat išdidžiai kartoja, kad visi, kurie tikrai darbštūs ir protingi, tampa turtingi, o neturtas esą parodo tik žmogaus tingumą ir primityvumą. Ši Lietuva arogantiškai skaičiuoja ir demonstruoja savo turtus, pašaipiai žvelgdama į ne tokią sėkmingą daugumą.
Kiti – jų minios – nuoširdžiai dirbdami, net ir labai ilgas valandas, vis sunkiau suveda galus, ir dar yra verčiami klausytis pašaipų, kad tas jų gyvenimas tik todėl toks, kad jie nelabai ko išties ir verti.
Taip darbštaus sąžiningo darbuotojo skurdas, kurį itin dažnai lemia socialinė tikrovė, palaipsniui visuomenės sąmonėje nužeminamas, o atlikus tokį mąstymo judesį, nebereikia ieškoti ir išeities.
Lietuvos gyvenime šiandien toks paviršutiniškas pragmatiškas tikrovės vertinimas yra tiek įprastas ir toks viską užgožiantis, kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausiai komunizmo ideologijos skleidimui. O tai reiškia viena – šalis, dar negavusi laisvės, kuri yra visų ir visiems, parado savo meditatyvines galias, ir jeigu tuoj pat neatbus, greit praras ir Nepriklausomybę. Ir ją pasiims ne pikta kaimynė, o godus ir lėkštas Lietuvos elitas (...).
O dabar prisiminkim studentus, ant grindinio palapinėse prie Lietuvos Vyriausybės durų protestuojančius dėl naujojo Darbo kodekso bei arogantiškus Lietuvos Premjero žodžius. Premjeras abejoja, ar studentai supranta, koks nuostabus dalykas yra tas naujas patvirtintas Lietuvos darbo kodeksas, kuris, jo nuomone, net sukurs naują Lietuvos veidą.
Ką sako studentai? Jie kartoja vieną paprastą žinią – apie brangų gyvenimą. Galima tai suprasti ir kaip per dideles kainas ir per mažus atlygius, bet galima suvokti ir giliau – kaip žinią, kad ne vien darbu gyvas žmogus, o tiksliau vien darbu gyvas tik vergas ar katorgininkas. Žmogus visada daugiau negu jo darbas.
Premjeras žada daugiau darbo vietų, kurias kažkokiu mistiniu būdu pagimdys teisinis dokumentas.
Daug naujų, labai menkai apmokamų darbo vietų nespręs nė vienos tikros Lietuvos (o ir daugumos europiečių) problemos.
Jas gali padėti spręsti tik nauja, solidarumu ir bendryste paremta politika. Bėda tik ta, kad šios pamatinės visuomenių išlikimo vertybės per pastaruosius dešimtmečius tiek paniekintos, kad jų atgaivinimas pareikalaus arba itin didelių pastangų, arba masinės katastrofos.
