Praėjo laikas melstis už ramybę

Praė­jo lai­kas mels­tis už ra­my­bę

Pet­ras AUŠT­RE­VI­ČIUS

Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys

Per sa­vo dar­bo ka­bi­ne­to Briu­se­ly­je lan­gą tre­čia­die­nį po­piet be­veik ne­ma­čiau praei­vių, pa­dan­gė­je ne­bu­vo lėk­tu­vų. Už­tai gir­dė­jau te­be­kau­kian­čias si­re­nas, pra­skren­dan­čius spe­cia­lių­jų tar­ny­bų sraig­tas­par­nius.

Va­kar Eu­ro­pos Par­la­men­to būs­ti­nė­je į dar­bą at­vy­ko tik la­bai men­ka da­lis per­so­na­lo. Ar Briu­se­lis, jo gy­ven­to­jai ir sve­čiai įbau­gin­ti? Tur­būt taip. Ar už­speis­ti į kam­pą? Toks yra te­ro­ris­tų tiks­las.

Briu­se­lio žmo­nės dar tik­rai išeis į gat­ves, ma­tyt, su­si­burs tūks­tan­čiai. Vi­suo­me­nės vie­nin­gu­mo ir so­li­da­ru­mo šių die­nų žiau­ru­mų bei te­ro­ro aki­vaiz­do­je rei­kia, ta­čiau, kaip ir kru­vi­nų įvy­kių Pa­ry­žiu­je at­ve­ju, to ne­ga­na. Bū­ti­ni grei­ti ir, ga­li­ma sa­ky­ti, kie­ti po­li­ti­niai spren­di­mai.

Ko­dėl vei­kia­me po vie­ną?

Bel­gi­ja, Eu­ro­pa ir Va­ka­rų pa­sau­lis tu­ri pa­čius skau­džiau­sius įro­dy­mus, kad del­si­mas, at­sa­ko­my­bės per­kė­li­mas ar­ba tie­siog už­stri­gi­mas sun­kiai paaiš­ki­na­mo­je biu­rok­ra­ti­jo­je kai­nuo­ja ne­kal­tų žmo­nių gy­vy­bes. Da­bar dau­ge­lis ga­li po­strin­gau­ti apie tai, kas bū­tų, jei­gu bū­tų. Ta­čiau tik­ro­vė­je nė­ra nie­ko, ko ne­be­bū­tų.

Ko­vo 22-osios įvy­kiai Briu­se­ly­je – juo­das pus­la­pis, žy­min­tis te­ro­ro ata­kų ne tik prieš pa­pras­tus eu­ro­pie­čius, bet ir prieš pa­čią Eu­ro­pą, ES pra­džią. Kaž­kur at­min­ty daž­nas vis blau­siau pri­si­me­na Pa­ry­žių, Lon­do­ną, Mad­ri­dą, o juk vi­sa tai vy­ko vi­sai ne­se­niai. Iš vi­so dau­giau kaip ke­tu­ri šim­tai žmo­nių Eu­ro­po­je žu­vo per te­ro­ro ak­tus nuo 2004 me­tų. Te­ro­riz­mas Eu­ro­po­je vis gi­liau lei­džia šak­nis – jė­gos, ko­vo­jan­čios prieš Va­ka­rus, ap­si­jun­gia, for­muo­ja­si nau­ji da­ri­niai. Ne tik „Al Qae­da“ ar „Is­la­mo vals­ty­bė“.

De­ja, są­ly­gos te­ro­riz­mui ve­šė­ti Eu­ro­po­je neiš­ny­ko. Dar po te­ro­ro ak­tų Pa­ry­žiu­je sa­kiau, kad 28 ES vals­ty­bės na­rės, vyk­dan­čios skir­tin­gą (at­ski­rą) ko­vos su te­ro­riz­mu ir mig­ra­ci­jos po­li­ti­ką, neuž­tik­rins Eu­ro­pos sau­gu­mo. No­rint nu­ga­lė­ti te­ro­riz­mą, rei­kia nu­sto­ti gy­ven­ti bai­mės ir ne­veik­lu­mo spąs­tuo­se. Kol ES ne­bus bend­ra­dar­bia­vi­mo, grei­to in­for­ma­ci­jos pa­si­kei­ti­mo ir kont­ro­lės, jos na­rių sau­gu­mas bus tik bu­ta­fo­ri­nė už­dan­ga. Daug kal­ba­ma apie ne­la­bai veiks­min­gas Bel­gi­jos žval­gy­bos ir sau­gu­mo tar­ny­bas, bet tai – tik vie­na me­da­lio pu­sė.

Kas truk­dė ir iki šiol truk­do „už­kur­ti“ bend­rą Eu­ro­pos žval­gy­bos agen­tū­rą, ku­ri koor­di­nuo­tų veiks­mus ir kei­ti­mą­si in­for­ma­ci­ja grei­čiau bei tiks­liau, nei tai da­rė še­ši Bel­gi­jos po­li­ci­jos pa­da­li­niai? Bend­ros žval­gy­bos ir kont­ro­lės šian­dien rei­kia ne ma­žiau nei bend­ros ES va­liu­tos. Ne­ga­li tęs­tis si­tua­ci­ja, kai vie­no te­ro­ris­to ta­me pa­čia­me Bel­gi­jos kvar­ta­le ieš­ko­ma ke­le­tą mė­ne­sių, o jo bend­rai po ke­lių die­nų nuo po­li­ci­jos rei­dų įvyk­do sa­vo pur­vi­ną dar­bą.

Apie vie­nin­gą ES žval­gy­bos agen­tū­rą įvai­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se kal­ba­ma jau nuo 2015 m. lapk­ri­čio įvy­kių Pa­ry­žiu­je. Pa­ma­tė­me, ko­kie su­kre­čian­tys pa­da­ri­niai ga­li bū­ti, kai bri­tų ir pran­cū­zų žval­gy­bi­nin­kai lai­ku neap­si­kei­čia duo­me­ni­mis. Bū­ti­na liau­tis imi­tuo­ti veiks­mus ir baks­no­ti vie­niems į ki­tus pirš­tais.

Kryp­ties pa­si­rin­ki­mas

Kai kal­ba­me apie tai, kad bū­ti­na nu­šluo­ti te­ro­ris­tus nuo že­mės pa­vir­šiaus, Eu­ro­pa ga­li ne­ma­žai pa­si­mo­ky­ti iš JAV ar Iz­rae­lio. Šios vals­ty­bės tu­ri ne tik stip­rią žval­gy­bą, bet ir mo­bi­lias ka­ri­nes, spe­cia­lią­sias pa­jė­gas, vei­kian­čias ko­ne pa­vyz­din­gai.

Eu­ro­pai ten­ka rink­tis iš dvie­jų. Vie­nas spren­di­mų – tai ki­to skruos­to at­su­ki­mas, t.y. dar vie­no smū­gio pri­siė­mi­mas, di­des­nis so­li­da­ru­mas ir to­les­nė paieš­ka ne ka­ri­nių, bet al­ter­na­ty­vių išei­čių bei pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų. Ti­kė­ji­mas, kad šis ke­lias duos re­zul­ta­tų – vis ma­žes­nis.

Šiuo­lai­ki­nius ge­tus Briu­se­ly­je ir ki­tur ski­ria ne sie­nos, o so­cia­li­nė, re­li­gi­nė ir po­li­ti­nė at­skir­tis. Lai­kas iš es­mės per­mąs­ty­ti Eu­ro­po­je jau se­niai re­zi­duo­jan­čių mig­ran­tų ar vie­tos mu­sul­mo­nų bend­ruo­me­nių in­teg­ra­vi­mo(si) į eu­ro­pie­tiš­ką vi­suo­me­nę ne­sėk­mes. Rei­kia im­tis ra­di­ka­lių re­for­mų. Juo­lab kai ty­ri­mai ro­do, kad, pa­vyz­džiui, iš Bel­gi­jos į Si­ri­ją bei Ira­ką per pa­sta­ruo­sius me­tus iš­vy­ko ir prie te­ro­ris­tų gru­pių pri­si­jun­gė net 470 žmo­nių. Da­lis jų grį­žo į Bel­gi­ją. Tai – ypač reikš­min­gi skai­čiai, tu­rint ome­ny­je 660 tūkst. mu­sul­mo­nų po­pu­lia­ci­ją šio­je ša­ly­je. Ki­ta ver­tus, at­ro­do, kad pa­čios Eu­ro­pos ge­bė­ji­mas efek­ty­viai priim­ti nuo­lat au­gan­čius mig­ran­tų srau­tus yra tie­siog ri­bo­tas.

Ant­ra­sis ko­vos prieš te­ro­ris­tus bū­das ir spren­di­mai pa­rem­ti bend­ru vei­ki­mu ir sau­gu­mo-ka­ri­nė­mis prie­mo­nė­mis. Tai reiš­kia ne­gai­les­tin­gą te­ro­ris­tų per­se­kio­ji­mą Eu­ro­po­je ir už jos ri­bų, di­de­lius fi­nan­si­nius kaš­tus, ga­li­mus pi­lie­ti­nių tei­sių už­ri­bius ir tei­sė­sau­gos pa­nau­do­ji­mą tiek, kiek rei­kia, kad te­ro­ris­tai bū­tų su­var­žy­ti ir ga­liau­siai su­nai­kin­ti.

Ir vėl­gi ga­li­ma pri­si­min­ti es­mi­nius po­ky­čius JAV po rug­sė­jo 11-osios, kai vie­to­je ke­lių de­šim­čių žval­gy­bos ins­ti­tu­ci­jų bu­vo su­kur­ta vie­na – Na­cio­na­li­nė sau­gu­mo agen­tū­ra. Nuo 2001 m. JAV in­ves­ta­vo 650 mi­li­jar­dų do­le­rių į vi­daus sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mą ir te­ro­riz­mo pre­ven­ci­ją. Tai pri­lygs­ta vie­nam JAV me­ti­niam gy­ny­bos biu­dže­tui ar­ba vos pu­sei vi­sų (!) ES ša­lių gy­ny­bos iš­lai­dų 2014 me­tais (skir­ta 257 mljrd. eu­rų).

Ka­ri­nio po­ten­cia­lo as­pek­tu ES pri­lygs­ta tik 15-20 pro­c. esa­mų JAV pa­jė­gu­mų. Eu­ro­pos Są­jun­ga ne­ga­li to­liau min­dži­kuo­ti ir lik­ti biu­rok­ra­ti­nės spren­di­mų priė­mi­mo tvar­kos įkai­te, kai veiks­mų rei­kia čia ir da­bar. ES gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mo krei­vė pri­va­lo kil­ti į vir­šų. Jei no­ri­me rim­tai ko­vo­ti su šių die­nų te­ro­riz­mu, rei­kia ir bend­rų ES vi­daus ka­ri­nių pa­jė­gų, ne vien NA­TO re­zer­vų. Se­niai lai­kas nu­pūs­ti dul­kes nuo bend­ros ES sau­gu­mo ir gy­ny­bos po­li­ti­kos. Ne­ge­rai, kai ant sta­lo vis dar dul­ka 2003 me­tais pa­tvir­tin­ta Eu­ro­pos sau­gu­mo stra­te­gi­ja.

Te­ro­ris­tai tu­ri bū­ti ras­ti, jei­gu rei­kia – me­džio­ja­mi. Ne­kal­tų žmo­nių gy­vy­bės yra svar­bes­nės. Hib­ri­di­nis te­ro­riz­mas neišg­riau­na mies­tų, bet iš vi­daus sprog­di­na ti­kė­ji­mą, pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­nė­mis, nu­si­ne­ša gy­vy­bes. Apsk­ri­tai te­ro­riz­mas ta­po be­ne di­džiau­sia iš tri­jų ES smau­gian­čių bė­dų – gre­ta mig­ra­ci­jos ir vis neat­si­gau­nan­čios eko­no­mi­kos. To­dėl rei­kia ne tik mels­tis, bet ir ko­vo­ti dėl Briu­se­lio, Pa­ry­žiaus, Lon­do­no ar Mad­ri­do. Dėl mū­sų pa­čių, lie­tu­vių, dir­ban­čių ir ke­liau­jan­čių po Eu­ro­pą. Silp­nu­mas „mai­ti­na“ mū­sų prie­šus, o bai­mė ga­li pa­lik­ti mus vie­ni­šus ir izo­liuo­tus.

ES ne­gy­ve­na va­kuu­me. By­ran­tis Ara­bų pa­sau­lis, be abe­jo­nių, tu­rės il­ga­lai­kes pa­sek­mes Eu­ro­pai. To­dėl ES po­li­ti­ka tu­ri tap­ti daug prin­ci­pin­ges­nė ir griež­tes­nė. Nai­vus ti­kė­ji­mas, kad vien­kar­ti­nis pi­ni­gų sky­ri­mas vie­nam ar ki­tam šal­ti­niui su­nai­kins te­ro­riz­mą, ne­pa­si­tei­sins. Pa­vyz­džiui, ES yra di­džiau­sias Ga­zos sek­to­riaus fi­nan­si­nis do­no­ras. De­ja, da­lis skir­tų pi­ni­gų bu­vo pa­nau­do­ta te­ro­ris­tų tu­ne­lių sta­ty­bai, ir tai pri­si­dė­jo prie ata­kų prieš Iz­rae­lio gy­ven­to­jus. Pri­si­min­ki­me, kad ES taip pat yra di­džiau­sias do­no­ras Šiau­rės Af­ri­ko­je. Bet ar šia­me re­gio­ne ma­to­me dau­giau so­cia­li­nio-eko­no­mi­nio sta­bi­lu­mo?

Pi­ni­gai sa­vai­me ne­su­ku­ria nie­ko. ES tu­rė­tų ne tik nu­ma­ty­ti fi­nan­si­nius iš­tek­lius, bet ir kont­ro­liuo­ti, kaip tos lė­šos nau­do­ja­mos bei rei­ka­lau­ti konk­re­čių re­zul­ta­tų. Glo­ba­lus te­ro­riz­mas šio­mis die­no­mis rei­ka­lau­ja glo­ba­laus at­sa­ko.