
Naujausios
IŠ PO SKRYBĖLĖS
Vilius PURONAS
Pranašauti nepavojinga
Pranašu būti nerizikinga.
Dažnai – juokinga ir, kiek žinau, visai nepavojinga. Tuo labiau, kad laikraštis – vienadienio sniego atmaina. Kiekvieną rytą – kitos naujienos, vakarykštes nustumiančios į nebūtį. Na, nebent viena kita šunvotė, išdygusi kažkieno kūno kažkurioje vietelėje. Taigi, tokios tokelės...
Pereitą savaitę buvo pasirašytas istorinis Šiaulių miesto centrinės aikštės rekonstrukcijos dokumentas. Plepalas apie „viešas erdves“, vainikavęs ir architektūrinę, ir administracinę, ir kūrybinę nesėkmę, taps realybe. Nekompetencija, paskolintais Europos pinigais pradėjo mums statyti paminklą, kuriuo nesididžiuosime. Ir svečiams neturėsime ką rodyti – vien „viešą erdvę“, dar projekte „įvertintą trejetuku“. Ne ketvertuku, ne penketuku pagal penkiabalę sistemą. Man, ketvirtojo Lietuvos miesto patriotui, gėda ir gaila. Šiaulių ir pinigų. Nes architektūra – tai statybinė dizaino atmaina.
Akivaizdu, tai – BROKAS!
Trumpa aikštės istorija.
Keblu būtų šnekėti apie istorines rekonstrukcijas. Aikštė kisdavo priklausomai nuo epochų. Natūraliai susiklosčiusį turgaus plotą XVI a. viduryje, Valakų reformos laikais, karališkasis matininkas Motiejus Maškovskis suprojektavo stačiakampio pavidalo, pagal renesansinį urbanistinį modulį – 2:3. Tai – mūsiškis skverelis priešais savivaldybę. Antano Tyzenhauzo reforma (arch. J. Sakko) apie 1770-uosius nugriovė pusę Šiaulių senamiesčio, siekiant turgaus aikštę išplėsti iki ploto, apriboto dabartinėmis Vilniaus, Varpo, Aušros al. ir Vasario 16-osios gatvėmis. Senoviniame 1800 metų plane aikštė kiek sumažėjo, prie dabartinių gabaritų priartėjo. Vėlesniame, 1842 metų, plane matosi dvi jos zonos: reprezentacinė „Paradų aikštė“ (skverelis priešais savivaldybę), o likęs plotas – prekybinė „Rinkos aikštė“. 1858 metais nutiestas tranzitinis Tilžės plentas, aikštę padalino į dvi dalis, ją dalina iki šiol. Buvusią „Paradų aikštę“ 1869–1936 metais dabino pravoslavų Petro ir Povilo cerkvė. Iškėlus turgų į Kuršėnkelį, nuo 1937 metų aikštė turėjo tapti „miesto sodu“, ką sutrukdė sovietai ir karas, 1944 m. subombardavęs namus ir prie šventoriaus palaidojęs karius-išvaduotojus. Penkiasdešimtaisiais aikštė buvo „soc. akademizmo“ stiliaus penkiaaukščiais užstatyta (arch. A. Ratnikas, kiti). Architektūrinio užmanymo tikslas – būti „paradų aikšte“ su stacionaria tribūna prie granitinio postamento A. Penkovo „Pergalės paminklui“ (arch. J. Kumpis), nuverstam 1991-aisiais. Teritorijos išplanavimą apie 1956-uosius užbaigė B. Semaška, kurį vėliau paredagavo arch. J. Čiutos projektas, 1977 metais aikštę perklojęs betono plytomis.
Idėja – „iš Dievo“ (lot. I–Deo).
Dabartinė rekonstrukcija praturtintų vien aikštės istorijos statistiką, tuo labiau kad urbanistiniu požiūriu Šiauliai – miestas konglomeratas, po aikštės grindiniu nuo XVIII antrosios pusės tebeturįs „pompėją – viduramžių senamiesčio, Šiaulių ekonomijos „sostinės“ liekanas, rožinę archeologų svajonę. Ne iš piršto buvo laužta požeminio aukšto idėja, kurią su džiaugsmu iškastų archeologai: studentais, kastuvais, pinigais ir būsimais titulais. Įrengtuoju požeminiu aukštu Šiaulių centrinė aikštė žmonėmis ir veikla knibždėtų, reikalui esant, į paviršių išlįsdama – per šventes ar utilitaria prasme.
O aikštės plokštuma Šaulio žvaigždynu težiburiuotų, kas netiktų nei Panevėžiui, nei Londonui, nei Zimbabvei. Visa galaktika Šiauliams pavydėtų! Aikšte gėrėtis Katedra bokštan turistus leistų, kartu pasigarsinant, kad jos altarista Ignacas Štachas Rytų Europoje pirmasis pradėjo 1850-aisiais blaivybės žygį, kurį vedė vyskupas Valančius bei carinės Rusijos Kauno, Vilniaus, Gardino, vėliau – kitos gubernijos... Štai amžinai gyvybinga blaivybės tema, šventa ir tikintiesiems, ir ateistams! O tarybinių karių kapinės...
Nebesismulkinsiu, che che!..
Ir šventinė, ir prekybinė, ir turistinės, ir kitos idėjos-funkcijos privalėjo būti išdėstytos architektūrinėje užduotyje, kad konkurso dalyviai jas galėtų arba realizuoti, arba vietoj jų geresnių pateikti. Kelerius metus žodžiu ir raštu visuomenininkai idėjas nešė, siūlė. O ką Šiaulių savivaldybės administracijos direktorius konkursantams pasiūlė? Velniškas „babkes“ pirmai vietai. Antrai ir trečiai – mažiau, bet vis vien trejetukininkai prie jų susiriejo: vidutinybė baisi, nes visuomet teisi!..
Idėjos – Dievo inventorius, jų pinigais nenusipirksi, nes Dievo nepapirksi.
Jos – brangenybės, kurioms iš šiauliečių galvų surinkti reikalingos žinios.
Sakau, ką tvirtai žinau.
Manoji pranašystė jokiu būdu neturėtų stabdyti nevykėlio traukinio. Džiaugčiausi, jei būsiu suklydęs. Viešai atsiprašysiu autoriaus Vytenio ir jo talento vertintojų. Juk atsiprašinėti sunkiau, negu milijonus į užpakalį sukišti ir iš ten atgal ištraukti.
Todėl šį laikraštį sulankstykite ir kelerius metelius palaikykite.
Pasidžiaugsime kartu, jei gyvenimas parodys, kad klydau.
