Naujausios
PRIEŠRUGSĖJINIS KADRILIS PEDAGOGAMS, ARBA (NE) ŠVENTINIS SVEIKINIMAS
dr. Stasys TUMĖNAS,
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Atėjo Mokslo ir žinių diena, o mano mintyse sukasi kadrilis. Gal ne vienam kartais teko girdėti gąsdinant: „Oi, šoksi tu kadrilį“?
Kada taip sakoma, kodėl kadrilis (pranc. quadrille)? Todėl, kad šis per Prancūziją iš Anglijos atkeliavęs ir visoje Europoje XIX a. buvęs populiarus saloninis šokis šokamas poroms išsidėsčius vienai prieš kitą.
Kokios kadrilio ir pedagogų tarpusavio sąsajos? Visa, kas pasakyta apie tą šokį, man primena Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pozą – kai dažniau prieštaraujama, o ne sutariama, kuria linkme ir kaip turi judėti Lietuvos mokykla.
Istorija kadrilio tempu
Ar mokykla turi būti VAIKŲ ir VAIKAMS? Ar ji – tik eilinių, besitęsiančių ginčų tribūna, iš kurios vis dažniau sklinda prieštaringi teiginiai? Juk abi pusės stengiasi demonstruoti savo idėjų pranašumą, kiekvieno reformos žingsnelio inovatoriškumą.
Kadrilio terminas tinka ir dėl to, kad šis šokis atliekamas vidutiniu tempu, čia tau ne koks tango, kankanas ar greitas diskotekinis maivymasis. Kadrilis atitinka ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės elgseną ir kalbas apie tariamai reikalingą bendravimą, bendradarbiavimą, o ne Ezopo pasakėčios principus – veikti skirtingomis kryptimis.
Kadrilio negreitą tempą primena ir besikartojanti istorija: jau beveik 30 metų prieš rugsėjį mokytojus kausto panaši būsena – nerimas, nežinomybė, galvojimas, ar išliks, nebus „optimizuota“, „pertvarkivyzuota“ tavo mokykla, ar pasieks rudenį moksleivius nauji vadovėliai, ar staiga nesikeis egzaminų tvarka ir pan.
Deja, ir šią vasarą nei aukštųjų mokyklų, nei bendrojo ugdymo mokyklų, nei neformaliojo švietimo įstaigų nepasiekė konkretūs, logiški, pagrįsti ŠMM nurodymai, nuostatos.
Štai iš ministerijos paleista žinia, kad vietoj egzamino bus galima pasirinkti neva kūrybiškesnį, inovatyvesnį atsiskaitymo variantą – Brandos darbą, bet akivaizdu, kad kol kas apie tai neinformuoti universitetai, ir tie, kas pasirinks Brandos darbą, vėliau tiesiog neturės teisės stoti į universitetą.
Švietimo ir mokslo ministerija šoka kadrilį?
Nors prieš rinkimus kalbėta apie Seimo sprendimų viršenybę ministrams ir jų vadovaujamoms ministerijoms, pasigedau koordinacijos ir vieningų veiksmų tarp LRS Švietimo ir mokslo komiteto ir Švietimo ir mokslo ministerijos.
Ne mane vieną, bet ir į mane besikreipiančius pedagogus glumina prieštaravimai: vieną dieną pasigirsta žinia, kad mokytojai privalės būti baigę magistrantūros studijas ir turėti magistro laipsnį, o po savaitės pasiekia naujas signalas, kad mokytojus galima parengti per dvigubai trumpesnį laiką, pamirštant, kad, pavyzdžiui, Suomijoje, norint tapti mokytoju, privalu studijuoti 5–6 metus.
Kalbama, kad būtina kelti mokytojo prestižą, rengimo kokybę, bet atrodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija rengiasi akcentuoti ne pirmosios pakopos pedagogines studijas, o profesines studijas. Taigi lėšos per profesines studijas bus nukreipiamos į universitetus, kuriems pedagogika yra nauja sritis – terra incognita, tik viena iš galimų nišų (bet užtat universitetas prestižinis).
Kur čia kokybė ir darna? O tokie universitetai, kuriems mokytojų rengimas įaugęs į kraują ir kurie skaičiuoja ištisų dešimtmečių tradicijas, gavo špygą taukuotą. Pavyzdžiui, visam Šiaulių universitetui šiais metais skirta tik 30 valstybės finansuojamų vietų. Iš jų 15 – ikimokyklinio ugdymo pedagogikai ir tiek pat – priešmokykliniam ugdymui bei specialiajai pedagogikai ir logopedijai.
O kur pradinis ugdymas, muzikos pedagogika? Nesvarbu, kad vien Vilniuje, mano skaičiavimais, šią vasarą buvo ieškoma 18 pradinių klasių mokytojų. Apie tiksliųjų mokslų mokytojų stygių ir artėjančią katastrofą nė nekalbu. Tiesa, jei tėvai turi pinigų ir išgali mokėti už vaikų studijas, jaunuoliai gali studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką ar muzikos pedagogiką ir Šiauliuose.
Aukštųjų mokyklų optimizatoriams galvų neskauda, kad daugeliui mūsų regiono moksleivių studijas parankiau rinktis arčiau namų, kad būtų lengvesnė finansinė našta tėvams. Deja, tokie argumentai mūsų vyresnybei primena savanaudišką kapstymąsi po savo kiemą, o ne valstybinį mąstymą.
Buvo per daug skubotų, nepagrįstų jokiais skaičiavimais, tyrimais, siūlymų – ilginti mokslo metus (vietoj to, kad būtų peržiūrimos programos), pernelyg daug tuščių šovinių paleista diskutuojant dėl švietimo institucijų vadovų kadencijų, etatinio apmokėjimo, krūvio paskirstymo ir pan.
Akcentuojami Švietimo įstatymo pakeitimai: pedagogų etikos kodeksas, vadovo metų veiklos ataskaita, sąlygų švietimo kokybei užtikrinti vertinimas, vadovo veiklos vertinimas vietoje atestacijos ir panašūs dalykai. Belieka tik priminti, kad dauguma jų galėjo ir anksčiau funkcionuoti, nes buvo numatyti Darbo kodekso straipsniuose.
Deja, strigdavo principingumo Švietimo skyriams, miestų ir rajonų taryboms, kurioms ir iki šiol privalu būdavo atsiskaityti. Dažnu atveju atsiskaitoma būdavo formaliai. Prisiminkime, koks kilo šurmulys, kai Šiaulių miesto meras Artūras Visockas prieš metus visus švietimo įstaigų vadovus iškvietė į Tarybos tribūną – „nors susipažinti“...
Tiesa, tarp Švietimo įstatymo pataisų numatytas vienas naujas, bet kažkur jau lyg girdėtas dalykas. Kalbu apie terminą „rezervistai“. Atsiprašau, Įstatyme tai įvardijama „Vadovų rezervu“. Taigi, kaip ir būdavo politiniame gyvenime – esi rezerve, tai būk pasirengęs pakeisti kokį išgėrinėti linkusį direktorių.
Mokiniai šoks kokybiškesnį kadrilį?
Vis tik, norisi tikėti, kad Seime pavasarį patvirtintos „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės“ prisidės prie nuoseklesnio mokytojų veiklos reglamentavimo, aiškumo. Svarbu, kad suvoktume, jog švietimas ir kultūra yra mūsų gyvenimo variklis, mūsų valstybės nacionalinio saugumo visomis prasmėmis garantas.
Man, daug metų dirbusiam pedagoginį darbą ir žinančiam mokytojo veiklos ypatybes, mokytojų atsidavimą ir kompetenciją, nerimą kelia aukščiausių pareigūnų kalbos, kad atlyginimus mokytojams rengiamasi kelti tada, kada jie parengs kokybiškesnius mokinius. Galvoju, kad tai Lietuvos mokytojų įžeidimas ir tyčiojimasis iš jų.
Kaip suprasti pasakymą „kokybiškesni mokiniai“? Juk nuo Nepriklausomybės pradžios jau „mestasi“ į kokybę. Cituoju pasvarstymus, sulaukus naujos „Pradinio ugdymo programos“ (2004), kurioje rašyta: „naujoji programa skatina ne kaupti pavienes atskirų dalykų žinias, o ugdyti gebėjimus, kurie būtų grįsti žiniomis“; „ugdymas bus orientuotas į konkretų vaiką, o ne į visą klasę“; mokytojas turi tapti „pagalbininku, kuris mokiniui padėtų kelti klausimus, generuoti idėjas, kaupti patyrimą“; „ugdymo procese turėtų vyrauti ne frontalus darbas su visa klase, o individualus“.
Priminsiu, kad tuo pat metu buvo prabilta, kad aukštojoje mokykloje net rengiant būsimuosius pradinių klasių mokytojus nebereikia kalbos, matematikos, gamtos mokslų dalykų, nes tų dalykų studentai mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, be to, pradinio ugdymo programa turi būti orientuota į kompetencijas, o ne žinias.
Negana to – mokytojams būdavo aiškinama, kad žinių vaikui nebereikia perteikti, nes tam yra kompiuteriai, internetas. Ir ką gi – šiandien raškome vaisius, kad mūsų moksleiviams stinga raštingumo...
Skaudžiausia, kad visada kalčiausias lieka mokytojas. Mūsų mokytojai – puikiausi specialistai. Ne jų kaltė, kad nelogiškus sprendimus priima ministerija ir kiti valdžios žmonės, kad leidžiami eksperimentiniai vadovėliai, kuriuose esti dažnai mokytojams sunkiai suvokiamų dalykų, o galiausiai kaltas lieka mokytojas, nors pagrindinių dalykų mokytojai darbštuoliai aukoja savo laisvalaikį, poilsį, o už gerą darbą nusipelno tik švietimo skyriaus, mero, geriausiu atveju – ŠMM ar Seimo nario padėkos rašto.
Tai sakydamas pabrėžiu, kad neveikia mokytojus skatinanti sistema. Vien ko vertas vienos mokyklos direktoriaus pasakymas, kad jam nenaudinga, kad mokytojas siekia eksperto vardo, nes neturėsiąs lėšų padidinti tokiam specialistui atlyginimo.
Mokytojui kasmet primetami nauji nurodymai, taisyklės, permainos, kurios dažnai nebūna iki galo aptartos, pasvertos. Mat, jas dažniausiai atkakliai bruka į praktiką tie, kurie mokykloje nebuvę nuo pat jos baigimo, kurie mokinį atpažįsta tik iš nešamos kuprinės.
Noriu akcentuoti, kad ne viską sprendžia Seimas, ministerija, pavyzdžiui, klaidingai galvojama, kad tai Vilniaus nurodymu rajonuose uždaromos, sujungiamos mokyklos. Tai yra rajonų tarybų prerogatyva ir teisė, to turi nepamiršti gyventojai ir apie tai kalbėtis su rajono, miesto vadovais, tarybų nariais.
Mokytojai nešoka kadrilio
Gyvename Lietuvos valstybės 100-mečio išvakarėse. Šiaulių ir Šiaulių krašto MOKYTOJAMS noriu priminti – greitai sukaks šimtas turiningų metų, kai atkurta Lietuvos valstybė pasirinko šviesą, išsimokslinimą, kultūrą, meną. Jūs, Mokytojai, visada rūpinotės, kad iš šio žiburio skleistųsi stulbinanti žmonijos išmintis ir patirtis, nuostabioji mūsų kalba ir dainos, garbingos tradicijos.
Tegul Rugsėjo pirmosios nerimas Jums, krašto pedagogams, būna džiugus, auginantis naujų idėjų, brandinantis mus, kraštą, tautą. Juk Mokytojams niekada nebuvo lengva! Svarbu, kad Jumis būtų pasitikima, nes esate to nusipelnę kasdieniu darbu ir atsidavimu savo profesijai.
O oponentams, kalbantiems apie nusiritusį raštingumą, menkėjantį neva Lietuvos vaikų išprusimą, noriu pasakyti, kad daug metų bendrauju su užsienio akademinių bendruomenių kolegomis, bet iš jų nesu girdėjęs, kad lietuviai studentai, vakarykščiai moksleiviai, yra blogesni už iš kitų valstybių atvykusius moksleivius. Atvirkščiai, dažniausiai jie tampa mokslo pirmūnais kitų šalių universitetuose.
Aš didžiuojuosi savo krašto mokytojais, kurie užaugina šimtus šalies ir tarptautinių olimpiadų nugalėtojų ir prizininkų, subrandina puikius sportininkus, dainininkus, šokėjus, kūrėjus. Kol mūsų krašte bus tokie pedagogai, kaip Dalė ir Virginijus Dargiai, šokėjų ugdytojai Violeta ir Romualdas Laugaliai, Remigijaus Adomaičio vedamas „Dagilėlis“, muzikos pedagogės Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė, nesutiksiu, kad mūsų Mokytojai yra blogi, jų darbe trūksta kokybės. Pirmiausia stokojama deramo požiūrio į Mokytoją, suvokimo, kad jų rankose, širdyse ir išmintyse buvo, yra ir bus neįkainojamas Lietuvos turtas – jos vaikai.
Neatsispirsiu pasidžiaugęs – rugsėjo 7 d. jauna režisierė, Šiaulių J.Janonio gimnazijos auklėtinė, jau minėtų pedagogų Dargių ugdytinė, Eglė Vertelytė prestižiniame tarptautiniame kino festivalyje Kanadoje pristatys savo meninį filmą, tragikomediją „Stebuklas“. Lietuva tokio rango festivalyje dalyvaus po 17 metų pertraukos, kai į festivalio programą buvo įtrauktas Šarūno Barto filmas. Ir tai daro buvusi mūsų miesto mokinė. Taigi, kalbėkime argumentais, pavyzdžiais, o ne gąsdinimais, savęs menkinimu, tariamais skandalais. Gerbkime Mokytojus ir jų darbą, įvertinkime juos ir išklausykime.
Su Jūsų, mieli Mokytojai ir Mokiniai, švente – Rugsėjo pirmąja!
