Naujausios
Rankraščiai nedega
Doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
2015 metų „Šiaulių dienos" buvo gausios meninių projektų ir pasirodymų miesto scenose ir galerijose.
Universiteto galerijos erdvė buvo papuošta Nacionalinės premijos laureato Valentino Antanavičiaus asambliažais, kurie deramai įsikomponavo parodoje-retrospektyvoje.
Atidarymo metu buvo prisimintos istorijos su sovietinių laikų kuriozais, kai dailininko bekompromisiniai ir „keistos“ plastikos asambliažai ilgą laiką buvo draudžiami eksponuoti, nors progresyvūs menotyrininkai ir kolegos seniai pripažino šių kūrinių aktualumą bei vertę Lietuvai.
Keista, bet tyrinėjant pastarųjų metų garbaus menininko darbus jaučiama paralelė su pasaulinio garso rusų nonkonformistais sutuoktiniais Ilja ir Emilija Kazakovais.
Žinomi dailininkai neįtikėtinai taikliai naujomis meninėmis priemonėmis atskleidė buvusios Sovietų Sąjungos „depresijos“ ir irimo vaizdus, sukūrė neišdildomas menines metaforas, kurios tapo devyniasdešimtųjų vizualiomis ikonomis Rytų ir Vakarų Europoje.
Tačiau pastarųjų metų jų kūriniai jau nėra tokie aktualūs ir, atrodo, kad žlugęs oponentas (sovietų šalis) keršydamas naikina jo kritikų kūrinių aktualumą bei žavesį.
Pasaulyje viskas nuolat keičiasi ir išlaikyti dėmesį ties viena problema yra sunku.
Savaime aišku, kad į ryškius kūrėjus – garsių premijų laureatus – visada žiūrima su išskirtiniu atidumu. Ši paroda yra graži dovana galerijos lankytojams ir gera proga analizuoti ir žavėtis Valentino Antanavičiaus anų ir šių dienų meninėmis metaforomis.
Remigijaus Venskaus paroda „Laiptų“ galerijoje šiek tiek fragmentiška. Autoriaus minimalizmą fotografijoje trukdo įžvelgti ekspozicijos eklektiškumas: manau, darbai šiek tiek sugrūsti ir rekvizitai su adresais, parašai bei skalbinių pakabukai po kiekviena nuotrauka blaško dėmesį, tarsi neleidžia suvokti ir įvertinti bendrą viso fotografijų ciklo novatoriškumą.
Mindaugo Lukošaičio parodos „Žydai. Mano istorija“ atidarymas Šiaulių dailės galerijoje įvyko politikų kalboms dundant.
Būsimi rinkimai ar opi tarptautinė problema, „užkabinta“ parodoje, sukėlė tokį šių keistų žmonių elgesį: minimus kostiumuotus žmones gali pamatyti televizijos ekranuose ar ant reklaminių tentų...
Tačiau, jei, atsiribojęs nuo šurmulio, imi sekti kinematografinę menininko Mindaugo Lukošaičio piešinių seką, tai sarkazmas, politinės akcijos, net miesto šventė su tais pačiais politikais, kunigais, teisuoliais ir visos pagiriojančios miestų ir miestelių visuomenės popkultūros „vėmalais"– lieka kažkur toli už galerijos durų.
Pieštuose Šiaurės Lietuvos lygumų miškelių tyruose, beržynuose ir durpynų juodulyje imi girdėti tylias tylias mirštančių moterų ir vyrų: žydų aimanas...
Septyniasdešimt penkeri metai turėjo visa tai nugramzdinti užmarštin, bet tiesiog „akiplėšiškai“ dokumentali Lukošaičio grafinė raiška vaizdus vėl prikelia dabarčiai.
„Rankraščiai nedega“, – kažkada Volando lūpomis kalbėjo Michailas Bulgakovas.
Taip ir yra. Mindaugo metaforos tokios gyvos, kad imi prisiminti senolių pasakojimus: viena moteris po slaptų žydų sušaudymų susirinko išmėtytus duonos kepaliukus karvutei, o gyvuliukas ėmė ir paspringo žvilgančiais akmenėliais ir spalvoto metalo „stebuklais“. Kalbama, kad vėliau ši „biedna“ moteris, palikusi savo skurdžią sodybėlę, nusipirko Kaune namą...
Tokie pasakojimai ir vaizdai atgimsta vėl ir vėl Mindaugo piešiniuose. Šalia kaimietiškų pirtelių ir sandėliukų mėtosi fortepijonų ar įmantrių baldų detalės. Daiktai, daiktai, daiktai ir tvarkingi, bet tušti namukai Žeimelio, Lygumų ir kitų mūsų krašto miestelių gatvėse...
Bet labiausiai pritrenkia piešti peizažai su durpynų beržynėliais ir krūmokšniais, kur vaizduojamajame tolyje gali pamatyti pusės centimetro dydžio sunkvežimį iš kurio byra skruzdėliukai – būsimi lavonėliai.
Tai tarsi akimirka iš fiksuoto vaiko akių vaizdo, šabakštynuose pasislėpusio ir kuriam vis dar svarbūs medžiai, krūmai, dangus ir kažkoks artimas praėjusios vasaros ar rudens dvelksmas.
Palaipsniui išnyksta antraeilės detalės ir toje lyg filmo kadrų, piešinių dermėje tarsi sustiprintas šiurpiai žviegiančiu simfoniniu orkestru „konkrečių“ žudynių vaizdas trenkia su visa stebinčio, smerkiančio liudininko drąsa...
Ir tai kartojasi nuolat ir nuolat ir atrodo, kad baltos dailės galerijos sienos niekada nesibaigs. Ši vizuali kilpa neįtikėtinai skamba žiniasklaidos, o gal ir visai ne žiniasklaidos įgarsintame šių dienų emigrantų ir imigrantų chorų kontekste...
Paroda tęsiasi ar prasideda galerijos apatinėje salėje „Jėzus Kristus“, kur ir Tu gali būti teisėju, kaip pasakojo autorius, susitapatindamas su vienu iš Kristaus teismo vykdytoju ir užsidėjęs aukštą galvos apdangalą.
Autoriui šie archajiški galvos apdangalai – lyg vaikystėje iš tešlos kočiotų ir ornamentais margintų keptų sausainių vaizdiniai. Jie tarsi kokio siurrealisto susukti ir išdidinti gali dengti galvą lyg kaukė.
Rinkis ornamentiką, simboliką ir tapk teisėju, budeliu. Tai taip šiuolaikiška.
Nežinau, kaip kitiems žiūrovams, bet mano manymu, čia – šioje galerijos salėje – yra daug garsaus baroko menininko Rembranto vaizdinių: ypač modeliuojant figūrines kompozicijas šviesoje ir juodai balto kontraste. Bet kitaip ir negali būti: niekas kaip genialusis olandas grafikoje taip gausiai ir įsimenamai neinterpretavo Biblijos vaizdų.
Smagu, kad galerijoje eksponuojama aukščiausios prabos paroda. Savaime prisimeni garsiuosius Lietuvos šiauliečius grafikus Petrą Repšį, ekstravagantiškąjį amžiną atilsį Eduardą Juchnevičių...
Patriotinę savimylą maloniai padilgina ir tai, kai, vaikščiodamas po vieną moderniausių muziejų Europoje, Londono „Tate Modern“, užtinki nelabai didelę, tačiau pilną žiūrovų salę, kurioje prie sovietinių plakatų dekoracijos rodomas Deimanto Narkevičiaus filmas „Gyvenimo vaidmuo“. Ypač ryškūs ir gausūs grafiniai vaizdai – piešiniai. Juos – Lietuvos peizažus – piešė Mindaugas Lukošaitis, gimęs Šiauliuose.
A. Uoginto nuotr.
Mindaugas Lukošaitis. „Žydai. Mano istorija“ parodos Šiaulių dailės galerijoje fragmentas, 2015.
