Reikia naujų stambiųjų darbdavių

Reikia naujų stambiųjų darbdavių

„Pak­ruo­jis +“

„Šiau­lių kraš­tas“ pra­de­da nau­ją dis­ku­si­ją „Pak­ruo­jis +“ – apie tai, ko trūks­ta Pak­ruo­jui. Ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad me­tai po me­tų tuš­tė­jan­tis mies­tas vėl tap­tų pa­trauk­lia vie­ta gy­ven­ti ir dirb­ti, kvies­tų su­grįž­ti jau iš­vy­ku­sius, o be­si­krau­nan­čius la­ga­mi­nus – pa­keis­ti nuo­mo­nę?

Rei­kia nau­jų stam­biųjų darb­da­vių

Pir­ma­sis pa­šne­ko­vas – už­da­ro­sios ak­ci­nės bend­ro­vės „Mon­ta­ka“ di­rek­to­rius Pau­lius KA­ČE­RAUS­KAS, prieš ke­le­rius me­tus Pak­ruo­jy­je įkū­ręs pa­dan­gų ser­vi­są.

– Kal­ba­ma, kad Pak­ruo­jį ga­li iš­kel­ti iš duo­bės vers­li­nin­kai. Kuo dau­giau bus vers­lo, tuo ge­riau vi­si gy­vens: augs al­gos ir var­to­ji­mas, ir ši­ta įsi­su­ku­si ka­ru­se­lė iš­ju­dins ki­tas gy­ve­ni­mo sri­tis.

– Iš da­lies tie­sa. Bet ši­tais gel­bė­to­jais tik­rai ne­taps smul­kie­ji vers­li­nin­kai, te­tu­rin­tys vie­ną ar du sam­do­mus dar­buo­to­jus ir pa­tys kar­tu su jais plu­šan­tys. Mes, smul­kie­ji, te­ga­li­me už­si­dirb­ti sau ir dar mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą ke­liems žmo­nėms. Ma­žų­jų įmo­nių dar­buo­to­jų al­gos nuo­ša­lia­me ra­jo­ne nie­ka­da ne­pri­lygs mo­ka­moms did­mies­čiuo­se. Pak­ruo­jy­je nė­ra to­kios di­de­lės pa­slau­gų pa­klau­sos. O bet ko­kia įmo­nė sa­vo gy­va­vi­mui tu­ri už­si­dirb­ti. Juo­kau­ju, kad ne­su tik­ras, tik va­do­va­vi­mu įmo­nei už­sii­man­tis vers­li­nin­kas, nes imu įran­kius ir prie klien­to au­to­mo­bi­lio ei­nu kar­tu su dar­bi­nin­ku.

Ne­di­de­li at­ly­gi­ni­mai – ati­tin­ka­mas ir var­to­ji­mas, ypač ne kas­dien bū­ti­nų pre­kių ar pa­slau­gų. Nes vie­no­je svar­bio­je vi­siems gy­ven­to­jams sri­ty­je, ko­mu­na­li­nių pa­slau­gų kai­no­mis, Pak­ruo­jis tik­rai neat­si­lie­ka, o net len­kia did­mies­čius!

No­rint di­de­lių po­ky­čių, rei­kia, kad į Pak­ruo­jį atei­tų stam­biųjų in­ves­tuo­to­jų, su­kur­sian­čių šim­tus ge­rai mo­ka­mų nau­jų dar­bo vie­tų. Da­bar ne­to­li ra­jo­no cent­ro tė­ra dvi di­de­lės ga­myk­los – skal­dos, in­ten­sy­viau­siai dir­ban­čios se­zo­nais.

– Sa­vo vers­lą ple­čia­te. Ko rei­kia, kad vers­li­nin­kai ne tik pa­ste­bė­tų čia pat esan­čias nau­jas ga­li­my­bes, bet ir ryž­tų­si jo­mis pa­si­nau­do­ti? Ko­kias kliū­tis ten­ka įveik­ti?

– Pir­miau­sia rei­kia pla­tes­nio po­žiū­rio ir no­ro nu­veik­ti dau­giau, nei da­rai šian­dien. Ma­no vers­las au­ga ne­grei­tai, bet dės­nin­gai. Pra­dė­jau nuo pa­slau­gų leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių vai­ruo­to­jams. Praė­jus kiek lai­ko pa­ste­bė­jau, kad to­kių pa­slau­gų rei­kia ir ūki­nin­kams, ir sunk­ve­ži­mių sa­vi­nin­kams. Ko­dėl jų ne­pa­siū­ly­ti, jei yra pa­klau­sa? Ži­no­ma, ser­vi­so iš­plė­ti­mas kai­na­vo ir in­ves­ti­ci­jų, ir lai­ko. Bet sunk­ve­ži­mių ir trak­to­rių vai­ruo­to­jai iš ma­no įmo­nės kie­mo jau ne­be­va­žiuo­ja ki­tur.

Jei no­ri rim­tai už­siim­ti vers­lu, tu­rė­ti pel­nin­gą įmo­nę, rei­kia su­pras­ti, kad dirb­ti teks daug, lais­va­lai­kis bus smar­kiai ri­bo­tas, o pra­mo­gos – re­tos.

Kai pa­ma­čiau dar vie­ną ni­šą plės­ti įmo­nės veik­lą – sta­čia gal­va nė­riau į sta­ty­bas.

Įveik­ti ten­ka vi­suo­me­nė­je su­si­for­ma­vu­sias nei­gia­mas nuo­sta­tas apie vers­lą. Vie­na iš la­biau­siai er­zi­nan­čių – ap­lin­ki­nių po­žiū­ris į ple­čia­mą įmo­nę. Užuot pa­lai­kę, ska­ti­nę, mė­to rep­li­kas „kam tau to rei­kia?“. Ar ir ap­skri­tai ima ko­ją kiš­ti. Ne­se­niai bu­vau ap­skųs­tas, kad nau­ją įmo­nės ser­vi­so pa­sta­tą sta­tau ne­le­ga­liai! Tar­si prie sta­ty­bų aikš­te­lės ne­sto­vė­tų in­for­ma­ci­nis sten­das, ku­ria­me di­džiu­lė­mis, iš to­li ma­to­mo­mis rai­dė­mis su­ra­šy­ti ir pro­jek­to, ir ran­go­vų duo­me­nys, ir sta­ty­bos pa­skir­tis bei ter­mi­nai...

Rea­guo­da­mi į skun­dą, tu­rė­jo gaiš­ti ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai, man ir­gi te­ko skir­ti lai­ko jų vi­zi­tui, lei­di­mų per­žiū­rai ir sta­tyb­vie­tės pa­tik­ri­ni­mui. Pa­žei­di­mų ne­bu­vo ras­ta, bet dar­bai ku­riam lai­kui su­trik­dy­ti.

Dar vie­na rim­ta kliū­tis ma­žam nuo­ša­lios vie­to­vės vers­lui – išug­dy­ta nuo­sta­ta, kad pi­ni­gus rei­kia ne už­si­dirb­ti, o ga­li­ma tie­siog gau­ti. Atei­na pas ma­ne kan­di­da­tas į dar­buo­to­jus, įsi­ti­ki­nęs, kad iš kar­to pri­va­lau jam mo­kė­ti tūks­tan­čio eu­rų al­gą! Pa­siū­lius ban­do­mą­jį lai­ką ir tuo lai­ku mo­ka­mą mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, žmo­gus ko­ne įsi­žei­džia. Ne­sup­ran­ta aiš­ki­ni­mo, kad at­ly­gi­ni­mas pri­klau­so nuo dar­bo re­zul­ta­tų, kad no­ri­mą di­de­lę al­gą teks pa­čiam ir už­si­dirb­ti.

Kaip nuo­sta­ta „gau­ti pi­ni­gus“ neat­si­ras, jei be­dar­bio pa­šal­pa tik ne­daug ma­žes­nė už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą? Jos ga­vė­jai grei­tai su­skai­čiuo­ja, kad dirb­ti ne itin ver­ta.

Ko­dėl vals­ty­bė ga­li be­dar­biams mo­kė­ti ne­ska­ti­nan­čias dirb­ti pa­šal­pas, o so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas jau už­si­dir­bu­sius pen­si­nin­kus skriau­džia? Tei­sin­giau bū­tų at­virkš­čiai.

– Vers­li­nin­kai pa­keiks­no­ja ir truk­dan­čius dirb­ti val­di­nin­kus. Ne­te­ko tu­rė­ti to­kių pro­ble­mų?

– Pak­ruo­jy­je – prie­šin­gai, val­džia kaip tik pa­lai­ko vers­lą. Prieš iman­tis įmo­nės plėt­ros, te­ko tvar­ky­ti krū­vą do­ku­men­tų – lei­di­mų, de­ri­ni­mų, ki­to­kių... Apė­jau ma­žiau­siai de­šimt ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ka­bi­ne­tų, ir de­vy­niuo­se iš jų rei­ka­lus su­tvar­kiau jei ne iš kar­to, tai la­bai ope­ra­ty­viai. Ga­vau vi­są rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją.

Kol su­kau gal­vą, ką da­ry­ti su bū­si­mo nau­jo­jo ser­vi­so te­ri­to­ri­jos lie­taus ka­na­li­za­ci­ja (ne­ra­dau pla­nų, kur ji įreng­ta to­je Pak­ruo­jo mies­to vie­to­je), se­niū­nas Sau­lius Mar­gis pa­ts at­va­žia­vo pra­neš­ti, kur yra tink­lai, prie ku­rių ga­lė­siu jung­tis.

Gai­la, kad to­kio ge­ra­no­riš­ku­mo smul­kiajam vers­lui ne­ro­do aukš­čiau­sia ša­lies val­džia. Nuo me­tų pra­džios pa­di­din­tas mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas jau at­si­lie­pė at­sar­gi­nių au­to­mo­bi­lių de­ta­lių kai­noms. Ke­liant mi­ni­ma­lią al­gą, pa­pras­tai ten­ka kel­ti ir ki­tas. Iš ko mo­kė­siu tą pa­kel­tą­ją – juk pul­kai nau­jų klien­tų neat­va­žiuos? Ne­be­liks ki­tos išei­ties, kaip tik bran­gin­ti pa­slau­gas.

– Ar lan­ko­tės ren­gi­niuo­se Pak­ruo­jy­je? Ko­kių lais­va­lai­kio for­mų, pra­mo­gų mies­te rei­kė­tų?

– Ren­gi­niuo­se lan­kau­si su šei­ma – įvai­rio­se šven­tė­se, kon­cer­tuo­se, spor­to var­žy­bo­se. Šau­nu, kad mies­te yra ga­li­my­bių pa­si­reikš­ti mėgs­tan­tiems spor­tuo­ti žmo­nėms – ke­li spor­to klu­bai, ku­rių na­riai jau ski­na per­ga­les ša­lies ir tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se. Ne­ma­žai žiū­ro­vų su­lau­kia au­to­mo­bi­lių, mo­tok­ro­so var­žy­bos...

Lais­va­lai­kiu su vai­kais nuo­lat ei­na­me į Pak­ruo­jo par­ką, kur yra ir lau­ko tre­ni­ruok­lių, ir žai­di­mo vie­tų bei įren­gi­nių ma­žie­siems.

Ne aš vie­nas pa­ste­biu, kad mies­tas tam­pa vis tvar­kin­ges­nis. Esu už nau­jo­ves – rei­kia keis­tis, gra­žin­ti mū­sų Pak­ruo­jį. Ne­pa­lai­kau be­si­gai­lin­čių nu­pjau­tų me­džių Vy­tau­to Di­džio­jo gat­vė­je: koks gi čia gro­žis – bas­liai su pen­kiais la­pais? Me­džių ne­li­kus, gat­vė ta­po erd­ves­nė, pa­ge­rė­jo ma­to­mu­mas vai­ruo­to­jams. Jei jau rei­kia čia žel­din­ti – ver­čiau so­din­ti ko­kias ma­žaū­ges, lė­tai au­gan­čias tu­jas.

Šiuo­lai­kiš­ko mies­to įvaiz­dį ga­lė­tų pa­dė­ti kur­ti ir cent­ri­nė­je gat­vė­je vei­kian­čios įmo­nės. Jei­gu bū­tų tur­tin­ges­nės. Vi­siems ga­lio­ja tie pa­tys eko­no­mi­kos dės­niai – ma­ža­me mies­te ne­daug klien­tų, ir vers­li­nin­kams ten­ka tai­ky­tis prie pa­klau­sos. Už­tat Pak­ruo­jy­je nė­ra ka­vi­nės, ku­rio­je ga­lė­tų leis­ti va­ka­rus šei­mos su vai­kais. Nes vi­so­se, pre­kiau­jan­čio­se al­ko­ho­liu, atei­na ir ne­mo­kan­čių kul­tū­rin­gai elg­tis žmo­nių. Jų ke­lia­mas triukš­mas, ne­cen­zū­ri­nės kal­bos – tik­rai ne ta ap­lin­ka, ku­rią no­rė­čiau sa­vo vai­kams pa­siū­ly­ti.

Bet ka­vi­nių sa­vi­nin­kai ga­lė­tų bent kar­tais or­ga­ni­zuo­ti va­ka­rus šei­moms. Ne­se­niai pa­bu­vo­jo­me to­kia­me va­ka­re res­to­ra­ne „Trak­tie­rius“ Pak­ruo­jo dva­re. Įė­ji­mo kai­na bu­vo ne­tin­ka­ma aukš­čiau mi­nė­tiems ne­kul­tū­rin­giams as­me­nims. O ke­lios pa­žįs­ta­mų šei­mos su vai­kais ge­rai pra­lei­do­me lai­ką.

Kal­bė­jo­si Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

Au­to­rės nuo­tr.

UAB „Mon­ta­ka“ įkū­rė­jas ir di­rek­to­rius Pau­lius Ka­če­raus­kas ma­no, kad vien smul­ku­sis vers­las Pak­ruo­jo neat­gai­vins – reikš­min­gų po­ky­čių at­neš­tų di­dieji in­ves­tuo­to­jai ir darb­da­viai.


Pak­ruo­jis – Šiau­lių ap­skri­ties mies­tas už 36 ki­lo­met­rų nuo Šiau­lių, ra­jo­no ir se­niū­ni­jos cent­ras, uži­man­tis 4 kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų plo­tą. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas 1531 me­tais.

Mies­tas įsi­kū­ręs prie Kruo­jos upės. Ja­me vei­kia gim­na­zi­ja, pa­grin­di­nė bei mu­zi­kos mo­kyk­los, trys vai­kų dar­že­liai, ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ir Pak­ruo­jo se­niū­ni­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos, apy­lin­kės teis­mas, baž­ny­čia, po­lik­li­ni­ka ir li­go­ni­nė, kul­tū­ros cent­ras, po­li­ci­ja, pa­štas, pre­ky­bos cent­rai. Pak­ruo­jo apy­lin­kė­se ka­sa­mas do­lo­mi­tas, vei­kia stam­bios Pet­ra­šiū­nų bei Klo­vai­nių do­lo­mi­to skal­dos ga­myk­los. Mies­te vy­rau­ja smul­ku­sis vers­las ir pa­slau­gų įmo­nės. Tu­ris­tų trau­kos cent­rais yra ta­pęs Pak­ruo­jo dva­ras bei per­nai res­tau­ruo­ta me­di­nė Pak­ruo­jo si­na­go­ga.

2011 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis Pak­ruo­jy­je bu­vo 5139 gy­ven­to­jai. Praė­ju­sių me­tų duo­me­ni­mis, gy­ven­to­jų skai­čiuo­ja­ma 4640.

Tar­pu­ka­riu pa­sta­ty­ta se­no­ji spaus­tu­vė – vie­nas iš pa­vel­do ob­jek­tų Pak­ruo­jo cent­re.