Naujausios
Robotas rašinio neparašys
Regina Musneckienė – viena labiausiai patyrusių ir skaitytojų vertinamų „Šiaulių krašto“ žurnalistų, „Kelmės krašto“ redaktorė. Tūkstančius rašinių apie žmones parašiusi per 35 darbo metus, iš jų du dešimtmečius – mūsų dienraštyje. Šį rudenį Reginą sveikinome ir gražaus asmeninio jubiliejaus proga.
Interviu su kolege – tai jos atvirumo akimirka. Mintys apie save, žurnalistiką. Kalba ir apie tai, ką tautoje esame praradę ir iš naujo turėtume atrasti.
Svarstyklės krypo į literatūrą
– Iš kur esi kilusi, kokios tavo šaknys?
– Šaknys Raseinių rajone. Kartais labai traukia į vienkiemį, kuriame užaugau, maga užsukti į vėliau statytus tėvų namus gyvenvietėje. Bet tėvų jau nebėra. Ir nebėra kur užsukti.
– Kaip atėjai į žurnalistiką?
– Apie žurnalistiką svajojau jau mokykloje. Bendradarbiavau su rajono laikraščiu, „Moksleivio“ žurnalu. Vis dar prisimenu žurnale dirbusio rašytojo Algimanto Zurbos laišką, kuriame jis rašo manyje matąs prozininkę. Mat „Moksleivyje“ dažniausia publikuodavau savo eilėraščius.
Svyravau tarp grožinės kūrybos ir žurnalistikos. Mėgau literatūrą, todėl Vilniaus universitete pasirinkau lituanistikos studijas. Studijuodama bendradarbiavau su „Literatūros ir meno“ redakcija. Parašydavau vieną kitą recenziją apie naujas knygas.
Dalyvavau Studentų mokslinės draugijos veikloje. Rašiau darbą apie Justino Marcinkevičiaus lyriką. Ją nagrinėjau kiek neįprastu metodu. Sudariau dažnuminį poezijos žodyną. Darbui vadovavo profesoriai V. Areška, vėliau – V. Daujotytė.
Baigusi universitetą gavau paskyrimą dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mokykloje. Neblogai sekėsi. Tačiau ilgėjausi kūrybinio darbo.
Grįžau į Žemaitiją. Septynerius metus dirbau Šilalėje, „Artojo“ redakcijoje. Paskui dar kartą artinausi prie namų, nes reikėjo pagalbos tėvams. Dirbti priėmė tuometinis Kelmės rajono laikraščio redaktorius Vytautas Pikturna. Jam esu labiausiai dėkinga už Kelmę, kurią pamilau ne mažiau už savo gimtinę.
Beje, tiek Šilalėje, tiek Kelmėje šalia žurnalistikos tęsiau ir pedagoginį darbą. Esu atsargus žmogus. Bijojau nutraukti pedagoginį stažą. O jeigu prireiks? Tik pradėjusi dirbti „Šiaulių krašte“ atsisakiau mokyklos. Darbas įsuko taip, jog nebuvo laiko kitai veiklai.
„Šiaulių krašte“ – žurnalistikos mokykla
– „Šiaulių krašte“ dirbi 21 metus – kaip „atradai“ „Šiaulių kraštą“, kas lemia tokią ilgametę ištikimybę?
– „Šiaulių kraštas“ surado mane. Redaktorius Vladas Vertelis formavo rajonų redakcijų kolektyvus. Pakvietė redaktoriauti.
Taip ilgai užsilikau, matyt, todėl, kad ateidama buvau jau ne dvidešimtmetė. Nesinorėjo ieškoti naujų perspektyvų. Be to, „Šiaulių krašte“ gavau viską: ir puikią žurnalistikos mokyklą, ir pakankamai savarankiškumo, ir kūrybos laisvę. Per tuos metus pelniau keliolika apdovanojimų įvairiuose Žurnalistų sąjungos konkursuose.
Darbą pradėjau savo bute. Paskui pamažu gerinome darbo sąlygas. Pirkome pastatą, remontavome, plėtėmės. Formavome ir keitėme redakcijos kolektyvą. Kūrėme platinimo tarnybą. Pradėjome leisti rajono laikraštį „Kelmės kraštas“.
Tai nemenkas ir mano pačios įdirbis. Gaila ir neatsakinga būtų viską palikti ir išeiti. Nors turėjau kitų pasiūlymų. Buvo kilę dvejonių. Vis dėlto likau. Pasvarsčiau, jog čia daugelį dalykų žinau atmintinai, kai ką darau automatiškai. Kai amžius lėtina apsukas, šitie dalykai yra puikūs mano sąjungininkai. Esu Mergelė. Į gyvenimą žiūriu praktiškai.
Per tą laiką redakcijoje keitėsi veidai. Dalis kolegų išėjo. Vieni surado savo svajonių uostą, kiti tebesiblaško. Manau, jog ne visi jie laimingesni.
– Kokia yra regioninio dienraščio tapatybė? Gali palyginti, kaip mūsų dienraštis keitėsi, o kas liko nepakitę, kokios vertybės, kokios nuostatos?
– Jo tapatybė – „Šiaulių kraštas“. Kito tikro visus regioninio dienraščio kriterijus atitinkančio leidinio su rajonų redakcijomis Lietuvoje nėra. Regioniniu yra pasivadinęs ne vienas. Bet tik dėl to, kad niekas kitas neužimtų atsiradusios nišos.
Mūsų dienraštis – unikalus. Per 21 mano darbo metus jis, žinoma, keitėsi. Tobulėjo. Iš pradžių dažniau „Šiaulių krašte“ buvo leidžiami rajonų informacijos puslapiai. Paskui juos pakeitė atskiri rajonų laikraščiai.
Atsirado naujų rubrikų ir priedų. Bet išsilaikė patys populiariausi. Nes spauda iš vienos pusės spaudžiama skaitytojų poreikių, iš kitos – finansinių galimybių. Tokio dienraščio leidyba – brangi. Tenka išlaikyti ne tik centrinę, bet ir rajonų redakcijas.
Paties dienraščio ir jo priedų apimtis keitėsi. Bet nepakito jame deklaruojamos vertybės. Niekuomet žurnalisto niekas neverčia pataikauti vienai ar kitai politinei jėgai. Visuomet sveikinamas objektyvumas, kritinis požiūris.
Visus 24 „Šiaulių krašto“ gyvavimo metus dienraštyje radau tik sąžiningą žurnalistiką. Dienraštis gina žmogaus teises. Visuomet stoja silpnesniojo pusėn. Netoleruoja gyventojams nepalankių valdžios sprendimų. Jautriai gvildena socialines problemas.
Blogio atsparumas didėja
– Pagal savo būdą koks esi metraštininkas – baltasis ar juodasis? O realybėje?
– Nei juodasis, nei baltasis. Nes gyvenime labai daug ir įvairių spalvų. Kaip metraštininkė geriau jaučiuosi rašydama teigiamus dalykus. Džiugina geros permainos rajone ir mieste, šalyje. Mėgaujuosi bendraudama su įdomiais, kūrybingais, veikliais žmonėmis.
Suprantu, jog žiniasklaida privalo būti ir sanitaru. Bakstelti pirštu į reiškinius, kuriuos reikia tiesiog iškuopti, į valdininkų savivalę, partiečių giminystę, neveiksnumą sprendžiant nedarbo, darbo užmokesčio ir kitus socialinius klausimus.
Kiekvienąsyk, kai reikia apie tai rašyti, labai liūdna. Ne todėl, kad reikia apie tai rašyti. O todėl, kad taip yra, ir niekas nesikeičia į gera.
– Ar viešumas – stiprus ginklas?
– Stiprus. Jo labiausiai bijo tie, kurie turi ką prarasti. Ypač prieš rinkimus. Daugelis nuodėmių laikomos normaliu dalyku, jeigu neiškyla į viešumą. Tik kai žiniasklaida nuo blogio nuplėšia tariamo gėrio drapiruotę, visi tarsi atsipeikėja ir identifikuoja blogybę.
Deja, ir blogio atsparumas viešumui didėja. Lyg tuberkuliozės bakterijos. Randasi vis naujų, mažiau pastebimų blogio formų. Gėda jau laikoma atgyvena. Moralės normas kiekvienas interpretuoja savaip. Kol teisėsauga nusižengimų neįvardija kaip nusikaltimo, tol nedrįsk kokio politiko ar sukčiaus gėdyti. Pats žurnalistas gali susižeisti viešumo ginklu.
– Esi ir literatė, apie kokius žmones parašytum knygą?
– Apie darbštuolius, negalinčius ir nemokančius gyventi kitų sąskaita. Apie verslius, sumanius, kuklius, kūrybingus. Apie mylinčius. Ne tik savus, bet visus aplink gyvenančius. Mylinčius ir puoselėjančius savo kiemą, savo žemės pėdą, savo kraštą, savo Tėvynę.
Per visus darbo spaudoje metus apie juos, matyt, būsiu prirašiusi kelis tūkstančius rašinių. Jeigu užteks laiko, lėšų ir jėgų, galbūt kada nors tie rašiniai – išsijoti, patobulinti, atnaujinti suguls į knygą „Kelmės krašto žmonės“.
Apie žiniasklaidą ir kaliošus
– Sakoma, jog tikros žurnalistikos šiandien yra mažai. Net didieji dienraščiai nebeišsiverčia be glamūrinių žurnalų. Kaip manai, kodėl taip yra atsitikę?
– Vienas paštininkas man yra gerai pasakęs: „Jeigu vartotojas nori kaliošų, tai ir gaminkit kaliošus, o ne gražius kokybiškus batelius.“
Tas pats ir su spauda. Madas diktuoja vartotojas. Turtuoliai nusiperka puslapius tuose žurnaluose. Ten reklamuoja savo prabangią aplinką, tuštutes, bet krūtiningas savo pupytes, kurios yra tos aplinkos detalės.
O varguoliai už paskutinius centus perka tuos žurnalus ir varvina seiles žiūrėdami į juose besipuikuojančių ponų atvaizdus. Rimtą, problemas keliantį leidinį jie iškeičia į blizgančius žurnalus, padedančius jiems bent pasvajoti. Todėl didieji dienraščiai juos ir leidžia.
Žiniasklaida pavirto verslu. Ji turi konkuruoti ne tik su kitais leidiniais, bet ir su maisto, alkoholio, naftos magnatais. Nes Lietuvos žmogus neužtenka pinigų viskam.
Valstybė žiniasklaidą prilygino įprastiniam verslui, neįvertindama tos aplinkybės, jog išleisti gerą, solidų laikraštį nėra tas pats, kas pagaminti kaliošą, pamelžti karvę ar užauginti pomidorą. Spaudai reikia daug intelekto, žmogiškųjų išteklių. Robotas rašinio neparašys.
Socialiai labiau orientuota rajonų ir regionų spauda aukojasi, tenkindamasi mažesnėmis pajamomis sąžiningai atlieka savo funkciją. O kai kurie didieji leidiniai gamina tuos blizgančius kaliošus, kad nuo skurdo nesuskirstų kojos.
„Baigiame prarasti savą kultūrą“
– Ką esame praradę, ką vertėtų iš naujo atrasti? Ne apie žurnalistiką šį kartą klausiu – apie tautą.
– Panašu, kad pataikaudami svetimoms vertybėms prarijome patys save. Prasigėrėme. Įpratome gyventi iš pašalpų. Išmokome tik imti, imti ir nieko neduoti. Nesigėdijame gyventi svetima sąskaita.
Išsivaikščiojome. Susvetimėjome. Nebeliko gailesčio artimam. Jį pakeitėme kodine fraze: „Ne mano problema“.
Trūkinėja ryšys tarp giminių, tarp šeimos narių. Nuoširdus bendravimas žiūrint vienas kitam į akis, apsikabinant, pasidžiaugiant pakeičiamas skaipu ir pasigyrimais feisbuke, kuris taip pat yra savotiška liaudiškos žiniasklaidos atmaina.
Tai surogatiniai santykiai. Nulemti mūsų išsibarstymo po užsienius, laiko ir pinigų stygiaus bendravimui. Abejoju, ar iš šitos sudarkytos dirvos kada nors išaugs tautos vienybė?
Baigiame prarasti savą kultūrą. Lietuviški filmai, lietuviškos dainos ir kiti mūsų kultūros produktai visagaliuose teleekranuose užima mažiau laiko negu svetima kultūra. Ar Lietuvos, ar auksinio, ar sidabrinio balso konkursuose skamba angliškos dainos. Alpstame dėl turkiškų ir meksikietiškų filmų. Vėpsom į amerikonų muštynes.
Tingime skaityti. Neturime laiko gilintis. Tapome paviršutiniški. Amoralus elgesys pateikiamas kaip privalumas, gyvenimo žavesys net siekiamybė.
Neprisimenu kito tokio laiko, kad būtų taip nupigęs žmogus. Jo kompetencija, padorumas, išsilavinimas, gerumas, sąžinė ir kitos savybės. Vyksta masinis žmogaus savieksportas į gerovės šalis. O mes tik skėsčiojame rankomis.
Tikiu, jog Lietuvoje dar yra koks milijonas tikrų lietuvių. Grynuolių, gerbiančių savo kalbą, savas tradicijas, įsikibusių čia kad ir į menkai apmokamą darbą, mokančių mokesčius savo Tėvynei. Kitiems kada nors teks grįžti prie senųjų lietuviškų vertybių. Kiek jų grįš, galime tik spėlioti.
Nors kai kas šneka, jog po kelių dešimtmečių Lietuva visiškai nunyks, ir tai patvirtina visos pastarojo meto tendencijos, negaliu patikėti, kad jos neliks. Juk nepaisant visko mes tokie gyvybingi.
Kolegę kalbino Rūta JANKUVIENĖ
Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.
MISIJA: Regina Musneckienė įsitikinusi, jog žiniasklaida privalo būti sanitaru – rodyti tuos reiškinius, kuriuos reikia iškuopti.
METRAŠTININKĖ: Tūkstančius rašinių apie kraštiečius parašiusi žurnalistė sako: „Galbūt kada nors tie rašiniai – išsijoti, atnaujinti – suguls į knygą „Kelmės krašto žmonės“.
