Rojus – ne ten, kur skraido angelai

Rojus – ne ten, kur skraido angelai

Ro­jus – ne ten, kur skrai­do an­ge­lai

Arū­nas UO­GIN­TAS,

„Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ap­žval­gi­nin­kas

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je ko­vo pa­bai­go­je at­idaryta, ju­bi­lie­ji­nė tau­to­dai­lės pa­ro­da ski­ria­si nuo anks­tes­nių pro­jek­tų ma­žes­niu da­ly­vių ir kū­ri­nių skai­čiu­mi, taip pat Lie­tu­vos tau­to­dai­lės pa­vel­dą pri­me­na pir­ma­me ga­le­ri­jos aukš­te eks­po­nuo­ja­ma liau­dies me­no kla­si­ki­nė ko­lek­ci­ja iš įvai­rių mu­zie­jų fon­dų.

Šio­se kas­me­ti­nė­se mies­to tau­to­dai­lės pa­ro­do­se vi­sa­da yra iš­lai­ko­mas tam tik­ras ama­ti­nin­kų ir nai­vaus me­no kū­rė­jų raiš­kos san­ty­kis.

Mū­sų kraš­tą tra­di­ciš­kai gar­si­nan­tys ke­ra­mi­kai čia pri­sta­to, re­gio­nui įpras­tai de­ko­ruo­tus, dir­bi­nius: ąso­čius, puo­dus, įvai­ria gla­zū­ra mar­gin­tus in­dus, skulp­tū­rė­les, švil­py­nes.

Čia de­ra per ke­lias meist­rų kar­tas iš­to­bu­lin­ta for­ma, plas­ti­ka ir tech­no­lo­gi­ja. Pa­mi­nė­čiau Vir­gi­li­ją Sil­vest­rą Šu­fins­kie­nę, Al­gi­man­tą Ta­ma­šaus­ką, Ri­mą Šy­vo­kie­nę, Vyd­man­tą Ver­te­lį, Re­gi­ną ir Vy­tau­tą Ma­tai­čius ir dau­ge­lį ki­tų meist­rų. Ana­lo­gi­jų at­ras­tu­me kal­vys­tės, au­di­mo, mez­gi­mo dir­bi­niuo­se.

Vi­sa­da įdo­mu ty­ri­nė­ti nai­vaus me­no kū­rė­jų dar­bus, kur kruopš­tu­mas, nuo­šir­du­mas ir ryš­kus kū­ry­bi­nės veik­los po­rei­kis kar­tais ima ir pa­kei­čia, ra­miai sau eg­zis­ta­vu­sio žmo­ge­lio, gy­ve­ni­mą. Jei kū­ry­bi­nė raiš­ka pa­vyks­ta, tai pa­ro­do­se ga­li ža­vė­tis nai­vaus me­no per­liu­kais.

Šioje pa­ro­do­je daug ta­py­bos dar­bų, ku­riuo­se vy­rau­ja pei­za­žas. Tai at­sklei­džia­ma per nuo­šir­dų ir at­vi­rą fron­ta­li­nį vaiz­dą, kar­tais tar­si iš vir­šaus ma­to­mą, pa­no­ra­mą.

Nė­ra nei ypa­tin­gų ra­kur­sų, nei pir­mo pla­no vaiz­do, nei ki­tų kom­po­zi­ci­nių da­ri­nių, ko iš­moks­ta­ma me­no mo­kyk­lo­se ir uni­ver­si­te­tuo­se. To­kiu prin­ci­pu ku­ria sa­va­moks­liai, nai­vaus me­no kū­rė­jai ir ne tik pas mus.

Ti­piš­kuo­se mė­gė­jų kū­ri­niuo­se sa­vo kraš­to kul­tū­ra at­si­spin­di de­ta­lė­se. Svar­bus ir kū­ri­nio siu­že­tas, ku­ria­me per sa­vi­tą pa­pro­čių, tar­kim, dar­bo ir links­my­bių vaiz­da­vi­mą at­si­sklei­džia tau­tos ar re­gio­no et­nog­ra­fi­nės ypa­ty­bės, sim­bo­li­ka.

To­kie kū­ri­niai su­­lau­kia dė­me­sio tarp­tau­ti­niuo­se ar pla­tes­nio po­bū­džio pro­jek­tuo­se, tam­pa mū­sų tau­to­dai­lės pa­vel­du ( Ele­nos Ado­mai­tie­nės, Mo­ni­kos Bi­čiū­nie­nės ta­py­ba).

Pa­ro­do­je įsi­me­na Ve­ro­ni­kos Bie­liaus­kie­nės „Ro­jus“. Pa­na­šią pei­za­žo vi­zi­ją sa­vo gal­vo­je ne­šio­ja­si ne vie­nas mies­to ar mies­te­lio gy­ven­to­jas, nuo­sa­vo skly­po sa­vi­nin­kas, po tru­pu­tį gra­žin­da­mas sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, po to var­žy­da­ma­sis dėl ge­riau­sios so­dy­bos var­do.

Kaž­ką pa­na­šaus tik jau rea­lia­me lai­ke vi­sai ša­lia Šiau­lių jau ne vie­ne­rius me­tus ku­ria vie­nas ži­no­miau­sių mū­sų kraš­to po­li­ti­kų Ra­mū­nas Kar­baus­kis. Pa­gal tik jam ži­no­mą, pa­va­din­kim Vie­ti­nio Ro­jaus, pla­ną žmo­gus per­tvar­ko vi­są gy­ven­vie­tę: ku­ria skulp­tū­ri­nius komp­lek­sus, ne­tgi su­py­lė nau­ją pi­lia­kal­nį.

Tai su­lau­kė ga­ly­bės se­kė­jų ir tu­ris­tų – ma­tyt, to­kia vi­zi­ja priim­ti­na dau­ge­liui.

Prie­šin­gas reiš­ki­nys – Vi­liaus Pu­ro­no „Var­nų val­gy­to­jų vals­ty­bės“ kū­ri­mas Pak­ruo­jy­je, ku­ris vi­sai iš­blė­so, nes Ro­jus bet ko­kios gy­vas­ties nai­kin­to­jams ir įvai­riems mais­to ri­ji­kams ne­ku­ria­mas...

Sug­rįž­ta­me į pa­ro­dą. Iš įsi­min­ti­nų ir sti­lin­gų ta­py­bos kū­ri­nių ga­lė­čiau pa­mi­nė­ti Ro­žės Džiau­gie­nės, Vik­to­ro Ži­lins­ko, Vir­gi­ni­jos Sar­gū­nie­nės pei­za­žus, ku­riuo­se sa­vi­tai įkom­po­nuo­tas ar­ti­mas kraš­tui mo­ty­vas, aiš­ki ta­py­bos plas­ti­ka ir sti­lius.

Tam tik­ro fan­tas­ti­nio, ste­buk­lin­go pa­sau­lio kū­ri­mo vaiz­dų ga­lė­tu­me įžiū­rė­ti ir tu­šu at­lik­to­se dvie­jo­se Ja­ni­nos Ša­par­nie­nės mi­nia­tiū­ro­se. Šiek tiek dė­me­sį blaš­ko ryš­ki vio­le­ti­nė spal­va, ku­ri lyg ir truk­do ste­bė­ti la­bai įdo­mią ir kruopš­čią au­to­rės vi­zi­ją. Nors ypač ryš­kių spal­vų nau­do­ji­mas yra mums lie­tu­viams bū­din­gas da­ly­kas.

Ki­taip nei Šiau­rės Bal­ti­jos ša­lys (Nor­ve­gi­ja, Es­ti­ja, Suo­mi­ja iš da­lies ir Lat­vi­ja), mū­sų so­dy­bų sa­vi­nin­kai mėgs­ta ryš­kias spal­vas: daž­nai ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros, sa­vo na­mo de­ko­rui ren­ka­si lo­ka­li­nes spal­vas, ypač po­pu­lia­rios gel­to­na ir ati­tin­ka­mai vio­le­ti­nė.

Be­rods pro­f. dr. Li­ber­tas Klim­ka vie­no­je sa­vo pa­skai­tų Ro­kiš­ky­je da­li­no­si ir ste­bė­jo­si to­kio lie­tu­vių na­mų spal­vų de­ko­ro ty­ri­mo re­zul­ta­tais. Vis­gi, J. Ša­par­nie­nės mi­nia­tiū­ros iš­si­ski­ria pa­ro­do­je ir ple­čia Šiau­lių tau­to­dai­li­nin­kų kū­ry­bos te­mų ra­tą. Tar­kim, skulp­toriai vi­si, lyg su­si­ta­rę, dro­žia an­ge­lus...

Yra įvai­rių mė­gė­jų me­no pa­va­di­ni­mų – jau mi­nė­tas nai­vu­sis me­nas, su­ve­ny­ri­nė dai­lė, gen­ti­nis me­nas. Pas­ta­rą­ją są­vo­ką su­kū­rė ant­ro­po­lo­gai, ty­ri­nė­da­mi įvai­rių tau­tų, gy­ve­nan­čių ne ci­vi­li­zuo­tą gy­ve­ni­mą Af­ri­ko­je, Pie­tų Ame­ri­ko­je, Aust­ra­li­jo­je, įvai­riuo­se ato­grą­žų sa­ly­nuo­se.

Gen­ti­nio me­no ap­raiš­kų ra­si­me ir vi­zua­lio­je Lie­tu­vos et­no­kul­tū­ro­je, kad ir me­džio dro­žy­bo­je. Tai Už­ga­vė­nių kau­kės, su tik mums bū­din­gais per­so­na­žais, ku­rių at­si­ra­di­mą is­to­ri­jo­je var­gu ar beat­sek­si­me.

Daug pa­go­niš­kų ir ki­tų neįp­ras­tų per­so­na­žų at­ran­da dro­žė­jai. So­vie­ti­niais lai­kais la­bai po­pu­lia­rūs bu­vo vel­niai, da­bar – įvai­rios žmo­gys­tos su spar­nais – an­ge­lai.

Krikš­čio­niš­ko­je šių vaiz­di­nių pa­no­ra­mo­je at­si­ran­da ir an­ge­liu­kai, bet tik vy­riš­kos pri­gim­ties. Me­no­ty­ri­nin­kai aiš­ki­na, kad Re­ne­san­so epo­cho­je at­si­ra­dę an­ge­lų – vai­kų per­so­na­žai yra An­ti­kos ir krikš­čio­niš­kų siu­že­tų sam­plai­kos re­zul­ta­tas.

Tar­kim, Af­ro­di­tės ar ro­mė­niš­ko­sios Ve­ne­ros pa­ly­do­vas Ku­pi­do­nas yra vaiz­duo­ja­mas kaip kū­di­kis ir skrai­do, plas­no­da­mas ma­žais spar­ne­liais.

Mū­sų tau­to­dai­li­nin­kų an­ge­lų vi­zi­jos ga­li bū­ti ir be to­kios nuo­sek­lios kon­cep­ci­jos. Kad šio­je pa­ro­do­je jų yra la­bai daug, ga­li­ma nu­spė­ti, jog čia sly­pi ko­mer­ci­ja – juos ge­rai per­ka...

La­bai įdo­mus pa­vyz­dys iš Va­ka­rų Af­ri­kos vals­ty­bės Ga­nos. Kous­to mies­te dėl įvai­rių re­li­gi­nių pa­ska­tų su­var­žius kau­kių ir kos­tiu­mų dro­žy­bą ne­ti­kė­tai su­kles­tė­jo kraš­tui ne­bū­din­ga dro­žy­ba – pra­šmat­nių kars­tų ga­my­ba.

Jau nie­kas ne­pa­sa­kys,kam ki­lo idė­ja ga­min­ti kars­tus pa­gal mi­ru­sio­jo spe­cia­ly­bę ar­ba ran­gą vi­suo­me­nė­je. Pa­vyz­džiui, tak­sis­tui iš­dro­žia­mas ir ryš­kiai da­žo­mas au­to­mo­bi­lio for­mos, gen­ties va­dui – iš­di­daus liū­to kars­tai.

Tai ta­po po­pu­lia­ru. Ne vie­nas pa­sau­lio mu­zie­jus jau įsi­gi­jo šiuos ori­gi­na­lius gen­ti­nio me­no ar­ba, ga­li­ma pa­va­din­ti, liau­dies me­no ob­jek­tus.

Įdo­mi pa­ti reiš­ki­nio vys­ty­mo­si se­ka. Ne­be­ga­lė­da­mi vi­zua­li­zuo­ti vie­ti­nės re­li­gi­jos sta­bų, meist­rai ra­do bū­dą sa­ve rea­li­zuo­ti ir su­kū­rė pel­nin­gą me­no ni­šą.

Na, o Lie­tu­vo­je an­ge­lai ir an­ge­liu­kai yra po­pu­lia­rūs, ma­din­gi, bet ir kraš­to dro­žė­jai nau­jų mo­ty­vų neat­ran­da. Gal tik šio­je šiau­lie­čių pa­ro­do­je Ed­mun­das Gau­bas, eks­po­nuo­jan­tis skulp­tū­rą „Pa­lan­kus vė­jas“, ban­do ieš­ko­ti nau­jų for­mų ir te­mų me­džio dro­žy­bo­je, pa­vaiz­da­vęs ori­gi­na­lų spor­ti­nin­ką ant bang­len­tės.

Ant­ra ver­tus, pa­ro­do­je da­ly­vau­ja daug pro­fe­sio­na­lų, bai­gu­sių aukš­tą­sias me­no mo­kyk­las, tai kur jų kū­ry­bi­nės po­ten­ci­jos? Ko­dėl šie kū­rė­jai, su­si­pa­ži­nę su aukš­tuo­ju me­nu, šiau­lie­čių pa­ro­do­je da­ly­vau­ja kar­tu su sa­va­moks­liais, ga­li­ma sa­ky­ti, ku­rian­čiais be­veik tik sa­vo at­vi­ra ir jaut­ria sie­la? Ko­dėl šie mo­kan­tys pieš­ti, ta­py­ti ir drož­ti pro­fe­sio­na­lai tai­ko­si prie me­no mė­gė­jų sti­liaus, raiš­kos ir ga­liau­siai su­ku­ria dar­bus, ku­rie yra tik bu­ta­fo­ri­ja ir imi­ta­ci­ja?

Ja­ni­na Ša­par­nie­nė. Pa­veiks­las tu­šo tech­ni­ka. 2016. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Ro­že Džiau­gie­nė. Pa­veiks­las. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Orin­ta Ka­zė­nie­nė. Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė. Nė­ri­mas, med­vil­nė. 2015. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Ed­mun­das Gau­bas. Pa­lan­kus vė­jas. Me­dis, 2015. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Ve­ro­ni­ka Bie­liaus­kie­nė. Ro­jus. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Vla­das Sut­kus. An­ge­lai. Me­dis. 2016. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Vir­gi­li­ja Sil­vest­ra Šu­fins­kie­nė. Ąso­tis. Mo­lis, gla­zū­ra, 2015. A. Uo­gin­to nuo­tr.

Vyd­man­tas Ver­te­lis. Du­buo. Mo­lis, an­go­bas, gla­zū­ra. 2015. A. Uo­gin­to nuo­tr.