RUSAS NĖRA LIGA

RU­SAS NĖ­RA LI­GA

Ana TI­MO­NI­NA

Tur­būt nė­ra žmo­gaus, žiū­rin­čio te­le­vi­zo­rių, ku­ris ne­tu­rė­tų nuo­mo­nės apie „ru­sų įta­ką“ vals­ty­bės ge­ro­vei. Ir šio­je vie­to­je ker­ta­si „ana­li­ti­niai po­rta­lai“ iš ne­to­li­mo Ka­ra­liau­čiaus, šauk­da­mi „Lie­tu­va ne­tu­ri atei­ties“ su to­kiais pat lie­tu­viais „ana­li­ti­kais“, ku­rie fil­me apie pul­ki­nin­ką Isa­je­vą ma­to, kad „ru­sai puo­la“.

Svar­biau­sia, kad nuo in­for­ma­ci­nio ka­ro ken­čia vai­kai. Vie­ni grįž­ta na­mo iš lau­ko, ne­no­rė­da­mi žais­ti su šiais „li­tov­cais“, ki­ti va­ro „rus­kius“ iš kie­mo. O jei pri­si­min­ti „švel­nų“ kai ku­rių kon­ser­va­to­rių po­li­ti­kų spau­di­mą vai­kams, pa­sa­ko­jant apie ko­vo 11d. įvy­kius, da­ro­si liūd­na, nes į vi­suo­me­nės su­kir­ši­ni­mą įtrau­kia­mi net vai­kai.

Nors ir užau­gau ru­siš­kai kal­ban­čio­je (be­je, li­te­ra­tū­ri­ne ru­sų kal­ba) bei ra­šan­čio­je šei­mo­je, nie­ka­da neuž­mir­šiu tė­vų džiaugs­mo, kad lai­mė­jo Lais­vė Lie­tu­vo­je.

Ir prie po­no Ul­ja­no­vo skulp­tū­ros nie­ka­da ne­ne­šiau gė­lių, kuo la­bai iš­si­sky­riau nuo ki­tų vai­kų sa­vo dar­že­lio gru­pė­je. Taip, ge­gu­žės 9 d. vi­sa­da ėjo­me su mo­čiu­te prie Skulp­tū­rų par­ko me­mo­ria­lo – tarp žu­vu­sių lie­tu­vių, ru­sų, uk­rai­nie­čių ir bal­ta­ru­sių, žu­vu­sių ko­vo­je su fa­šis­tais, už­ra­šy­ta ir ma­no mo­čiu­tės mer­gau­ti­nė pa­var­dė – jos bro­lio, ku­ris taip ir ne­grį­žo na­mo po ka­ro.

Ne­pai­sant gim­to­sios ru­sų kal­bos aš my­liu sa­vo Gim­ti­nę Lie­tu­vą: jos il­gą ko­vą Nep­rik­lau­so­my­bės link, jos is­to­ri­ją ir kul­tū­rą. Aš no­riu, kad ir ma­no gim­ta­sis, jū­ri­nių vė­jų mies­tas Klai­pė­da, kles­tė­tų ir aug­tų, ža­liuo­tų ir dar­niai ju­dė­tų. Bet tai ne­reiš­kia, kad aš ne­skai­ty­siu Na­bo­ko­vo ir Bu­ni­no ro­ma­nų, fi­lo­so­fi­nių Ro­za­no­vo ir So­lov­jo­vo trak­ta­tų, ne­si­ža­vė­siu Sankt-Pe­ter­bur­go ar­chi­tek­tū­ra ir ne­si­klau­sy­siu „Ak­va­rium“ bei And­rej Ma­ka­re­vič kar­tu su P. Čai­kovs­kio kla­si­ka.

Bet aš taip pat ne­no­riu gir­dė­ti, kai ma­no vai­kui su ma­nim kal­bant ru­siš­kai, jo bend­raam­žis priei­na ir sa­ko: „kal­bėk lie­tu­viš­kai – čia tau ne Ru­si­ja“. Taip pat kaip ma­ne tie­siog pur­to, kai žmo­nės, pra­gy­ve­nę Klai­pė­do­je dvi­de­šimt me­tų, ne­su­ge­ba par­duo­tu­vė­je duo­nos su svies­tu nu­si­pirk­ti – „tin­gi“ kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.

Da­bar nė­ra at­spal­vių. Tu ar­ba „ru­sas“, ar­ba „ge­ras“. Kar­tais no­ri­si pri­min­ti, kad ru­sas tai nė­ra li­ga, o žmo­gus, kal­ban­tis Puš­ki­no kal­ba, ne­bū­ti­nai tu­ri pa­lai­ky­ti ti­ro­niš­ką Pu­ti­no po­li­ti­ką.

Taip, man tur­būt sun­kiau­sia yra: kal­bant ru­siš­kai, ne­pa­lai­ky­ti Ru­si­jos, ir ne­bū­nant „gry­nak­rau­je“ bū­ti Lie­tu­vos pa­trio­te. Ta­čiau mes esam. Ir tik­rai my­lim Lie­tu­vą. Di­džią­ją Lie­tu­vą- Lie­tu­vą su di­de­le šir­di­mi.