SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (4)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (4)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Au­to­rys­tė – ne ma­no

Ar­chi­tek­tas Vir­gi­li­jus Ka­čins­kas 1988 m. rug­sė­jo pa­bai­go­je su­stab­dė ma­ne skve­re­ly­je prie fon­ta­no. Mies­to Są­jū­džio ta­ry­ba jį bu­vo įpa­rei­go­ju­si leis­ti laik­raš­tu­ką „Kri­vū­lė“, rei­kią įdo­mios me­džia­gos apie ge­no­ci­dą, po­ka­rio žiau­ru­mus Šiau­liuo­se. Pak­vie­tė bend­ra­dar­biau­ti.

Pir­ma­jam nu­me­riui at­ne­šiau me­džia­gos apie nu­žu­dy­tų­jų lai­do­ji­mo in­dust­ri­ją po­ka­ry­je Gin­kū­nų lais­va­ma­nių ka­pi­nė­se, ant­ra­jam – apie prieš­ka­rio ir po­ka­rio trė­mi­mus, tre­čia­jam – apie 1947 me­tų la­von­duo­bes Alek­sand­ri­jos že­mė­je.

Po straips­niais pa­si­ra­šiau sa­vo pa­var­de. Pa­ta­rė­jai pa­ta­ri­nė­jo pri­si­deng­ti sla­py­var­džiu. At­si­sa­kiau. Ne aš bu­vau tų duo­bių au­to­rius, ne­ma­čiau rei­ka­lo bi­jo­ti. Tai bu­vo ki­tų žmo­nių kū­ri­niai.

Sau­gu­mo vir­ši­nin­ko ka­bi­ne­te

Praė­jus po­rai mė­ne­sių po pa­sku­ti­nio­jo straips­nio pa­si­ro­dy­mo „Kri­vū­lė­je“ (Nr. 3, 1988 12 26), pa­va­sa­riop, su­čirš­kė ma­no ka­bi­ne­to ope­ra­ty­vi­nis tri­ženk­lis te­le­fo­nas.

Skam­bi­no Pet­ras Ri­di­kas, Šiau­lių sau­gu­mo (KGB) vir­ši­nin­kas. Kvie­tė už­suk­ti pas jį – bet ka­da. Ka­da už­suk­ti? Nors ir da­bar...

Ty­liai įspė­jau sek­re­to­rę Vi­dą, ar­chi­tek­tą Gai­lu­tį ir nu­žings­nia­vau. Pa­si­ti­ko ži­ny­bos ant­ro­jo aukš­to tarp­du­ry­je, įsi­ve­dė ka­bi­ne­tan, pa­so­di­no, įpy­lė tir­pios ka­vos. Op­ti­mis­tiš­kai krank­sė­jo var­nos Se­na­ja­me (da­bar Didžd­va­rio) par­ke.

Ke­le­tas tra­di­ci­nių klau­si­mų: kaip se­ka­si (?), ko­kie kū­ry­bi­niai pla­nai? At­sa­kiau ir sa­vo ruož­tu to pa­ties pa­klau­siau jo. Šyp­te­lė­jo. Pa­leng­va įsi­šne­kė­jo­me. Tiks­liau, dau­giau­sia šne­kė­jo jis ir, ma­no su­pra­ti­mu, pro­tin­gai. Anks­čiau jis dir­bo ope­ra­ty­vi­nį dar­bą, da­bar pa­da­rė va­do­vu. Jam tai – mo­ra­li­nė at­sa­ko­my­bė už sa­vo ir ki­tų nuo­dė­mes. Kas­die­nės su­ves­ti­nės duo­da pui­kią Lie­tu­vos žmo­nių dva­si­nę ir eko­no­mi­nę iš­klo­ti­nę. Sau­gu­mo vir­ši­nin­ko ži­nios smar­kiai ski­ria­si nuo sta­tis­ti­nio pi­lie­čio.

– No­ri­me Nep­rik­lau­so­my­bės? Gau­si­me, o kas to­liau? Kas ga­ran­tuos, kad Len­ki­ja ne­pa­rei­ka­laus grą­žin­ti Vil­niaus kraš­to, o jei rei­kės, at­siims ka­ru. Ka­ru?..

Kas duos tai­kos ga­ran­ti­ją silp­nam vals­ty­bės nau­ja­gi­miui? Da­bar, kai esa­me Ta­ry­bų ša­lies su­dė­ty­je, mes sau­gūs, len­kai Mask­vos bi­jo­si. Bal­ta­ru­si­ja taip pat tu­ri pre­ten­zi­jų Vil­ni­jo­je, o Klai­pė­dos kraš­tą Ta­ry­bų Są­jun­ga pa­si­liks sau, nes ne iš Lie­tu­vos, o iš hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos iš­si­ko­vo­jo. Tai bet ku­ris moks­lei­vis ži­no. (Vė­liau sklai­dy­da­mas je­dinst­vi­nin­kų spau­dą, pri­si­min­da­vau Šiau­lių sau­gu­mo vir­ši­nin­ko nost­ra­da­mi­nes pra­na­šys­tes. At­si­me­nat vė­liau už­vi­rin­tas len­kiš­kas au­to­no­mi­nin­kų aist­ras Vil­ni­jo­je, ru­sa­kal­bių te­ri­to­ri­nes pre­ten­zi­jas?)

O to­liau, gal­vo­ja­te, bū­si­me pa­lik­ti ra­my­bė­je? Ne­tu­rė­ki­me iliu­zi­jų, pa­si­žiū­rė­ki­me že­mė­la­py­je, kaip ne­na­tū­ra­liai esa­me įspraus­ti tarp Ka­li­ning­ra­do ir di­džiu­lio Ry­tų vals­ty­bės ko­lo­so. Kiek tai tę­sis? De­šimt­me­tį, pen­kias­de­šimt­me­tį, o vė­liau? Pats ži­nai is­to­ri­ją, ku­ri kar­to­ja­si, kai ko­lo­so eko­no­mi­kai pri­rei­kia pra­si­verž­ti prie Bal­ti­jos. (Kur tuo­met dė­si­mės? Ne­bus Lie­tu­vos, ne­bus skaus­mo. Skau­da – reiš­kia gy­vi...)

Sa­ko­me, kad prie­šai – ru­sai, Ta­ry­bi­nė Ar­mi­ja. Iš­ves, jų ne­be­bus, bū­si­me lais­vi. Nuo ko? Bė­gę nuo meš­kos, pa­tek­si­me vil­kui, žiau­res­niam prie­šui, kaip vi­sos mask­vos ar var­šu­vos. Tas vil­kas – tai mes, lie­tu­viai, su sa­vo pa­vy­du, go­du­mu, po­mė­giu int­ri­guo­ti, pa­si­pū­ti­mu.

Kiek­vie­nam aiš­ku, kad pen­kias de­šim­tis me­tų megz­tas sau­gu­mo tink­las nie­kur ne­dings. Pats pro­fe­sio­na­liau­sias bū­das pa­smaug­ti mus – mū­sų pa­čių dva­sia ir ran­ko­mis. Ir smaugs, ko­dėl tu­rė­tų ne­smaug­ti? Tu jų vie­to­je elg­tu­mei­si ki­taip? (Bib­li­ja ir­gi tei­gia: „Ne­tik­rus pra­na­šus pa­žin­si iš jų dar­bų“. Rėks­niai ir po­li­ti­niai riau­ši­nin­kai – tai vi­du­ti­ny­bės. Anks­čiau ar vė­liau išaiš­kė­ja tų ma­rio­ne­čių ju­din­to­jai – įkvė­pė­jai. Ins­tink­tas sa­kė: ir je­dinst­vi­nin­kai, ir „be­kiau­šės“ par­ti­jos – abu la­bu to­kiu. Da­bar, praė­jus de­šimt­me­čiui, tos ylos len­da iš mai­šo.)

Gai­la And­ro­po­vo, – tę­sė pa­šne­ko­vas, – jis, ko ge­ro, bu­vo vie­nin­te­lis TSRS va­do­vas, tu­rė­jęs pil­ną sa­vo val­dų vaiz­dą, gai­la, kad val­džia atė­jo, kai svei­ka­ta bai­gė­si. Gor­ba­čio­vui to­li iki jo in­te­li­gen­ci­jos, ką ten šne­kė­ti apie Brež­ne­vą ar Čer­nen­ką. Sta­li­niz­mas...

„Po­ka­ry­je pri­vi­rė ko­šės, da­bar tu­ri­me kab­liuo­ti...“ Pa­si­ro­do, ma­na­sis straips­nis su­vir­pi­no Vil­niaus va­do­vy­bę ar kaž­ką ki­tą. Ar ne­ga­lė­čiau pa­ro­dy­ti 1947 me­tų la­von­duo­bių? Ka­da? Nors ir da­bar.

Po­kal­bį tę­sė­me juo­do­je „Vol­go­je“. Ne­kal­bus vai­ruo­to­jas Alek­sand­ri­jo­je įsu­ko į šun­ke­lį ir įklim­po. Dumb­li­ni ir įsi­rę­žę var­gais ne­ga­lais iš­stū­mė­me tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį kur sau­siau. Paž­vel­giau iš ša­lies. Mes, du lie­tu­viai in­te­li­gen­tai, dvie­jų prieš­ta­ry­bių at­sto­vai, va­lė­mės tą pa­tį Alek­sand­ri­jos pur­vą, iš­tryš­ku­sį iš po ru­siš­kos „Vol­gos“ ra­tų.