
Naujausios
ViP atsiminimai
SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (1)
Vilius PURONAS,
buvęs Šiaulių miesto vyriausiasis dizaineris, buvęs Šiaulių miesto vykdomojo komiteto Sąjūdžio grupelės narys, buvęs Šiaulių miesto tarybos 1-osios kadencijos deputatas, remtas Sąjūdžio, tebesąs dizaineris.
Gimiau sąjūdininku
Sunku, pavojinga, bet įdomu aprašyti laikotarpį, kai Sąjūdis iš Lietuvos tapo nebelietuva, iš savo – svetimu.
Gimiau sąjūdininku. Noriu pasakyti, kad esu sąjūdininkas nuo pačio pirmojo sujudėjimo gimdymo namuose, o tautinį darbą dirbau dar vystykluose. Tiesa, man ne visada sekėsi, t.y. manęs nebuvo sovietai ištrėmę Sibiran, todėl, kai tenka išgirsti tokio pobūdžio kaltinimus, kaltu prisipažįstu ir kaltai skėsteliu rankomis: kaltas, ką gi padarysi... Močiutei pavyko labiau, ji žuvo Taišeto lageriuose.
Nesigėdiju TSKP. Jon įstoti patarė a.a. tėvelis Bronius Puronas, partinis, LTSR nusipelnęs mokytojas: „Būtinai stok, Viliau, neleisk, kad partinis ruskis mums komanduotų. Viena šnekėk, bet darbą daryk, būk lyderis. Esame maža tauta, kitaip neišsilaikysime“.
Nesigėdiju savo veiklos ir savo biografijos. Brežnevinės stagnacijos laikais, remiamas tarybinių funkcionierių šiauliečių, puikiai melžiau socialistinę karvutę Šiaulių šlovei ir miestiečių labui.
Kartu su kitais partiniais balsavau už TSRS griūties pradžią, kai nuo TSKP skėlėme LKP. Padėjau partinį bilietą tik tuomet, kai Lietuvai nebereikėjo LKP, nes pati Lietuva tapo Sąjūdžiu.
Kai Sąjūdis tapo nebelietuva, tapau LR piliečiu, t.y. niekuo netapau. Buvau XX a. antros pusės Lietuvos maža maža dalelytė, ja ir esu.
Ko dar?
Ne vienerius metus rinkau medžiagą, partiniu bilietu ir VK pažymėjimu prisidengęs slapta domėjausi lietuvybe tam, kad atsiradus galimybei paskelbčiau 27 dalių tęstinį straipsnį apie Lietuvos heraldiką ("Raudonoji vėliava“,1989 06 10 – 09 23).
Kas vertė tai daryti tuomet, kai Vytis buvo politinis nusikaltimas, o mano vadovai Brežnevą gerbė? Tu, Tėvyne, kuri buvai gyva ir LTSR būsenoje, ir atgimstanti Sąjūdžiu.
Plūstelėjo neformalioji spauda
Tai buvo naujas reiškinys, neįprastas. „Sąjūdžio žinių“ pirmasis numeris, egzotiška ir drąsi vertybė, mane pasiekė šviestas peršviestas, daug vietų pieštuku taisytas.
Atsišvietėme mudu su Petru Labanausku, Vykdomojo komiteto bendrojo skyriaus vedėju. Jo žinioje tuomet buvo dauginimo aparatas.
Vėliau pasirodė daugybė kitokių prosąjūdietiškų laikraštukų, kaip atsvara tarybiniams oficiozams „Tiesai“ ir „Komjaunimo tiesai“, rajoniniams laikraščiams. Žmonės juos godžiai pirko. Girdėjau nuogirdas, kad kai kas iš to visai gražų kapitalą susikalė.
Pasirodė šiaulietiškieji. 1989-1993 m. laikotarpiu suskaičiavau apie 35 laikraštinio pobūdžio spaudinius. Tų, kurie man pakliūdavo, nebepaleisdavau, rinkau.
Toji gausa vėliau įpareigojo mane pratęsti Šiaulių laikraštijos statistiką ("Šiaulių naujienose“ „Kaip pilypai iš kanapių“, 1995 05 06). Tai buvo tarsi tęsinys ankstesniajam straipsniui „Šiaulių laikraštijos istorija“, kuris buvo patalpintas 1000-ajame miesto laikraščio senuoju „Raudonosios vėliavos“ pavadinimu 1988 01 07 dienos numeryje.
Aš – aukštaitis
Vėliau ne kartą man tai buvo primenama, kai norėdavau prisišlieti prie kitų.
Būdamas miesto tarybos deputatas, kuravau tautinių mažumų problemas. Rusų kultūros centras mane į savo narius priėmė neabejodamas, žydai derėjosi: „Priimsime, bet turėsi apsipjaustyti ir mokėti nario mokestį“.
Broliai žemaičiai, kai paprašiau man išrašyti žemaitišką pasą, kurį jiems sukūriau su meile ir viltimi, tiesiai šviesiai išdrožė: „Nesi žemaitis, pasą tau nerėk“.