SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (10)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (10)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Dar­bas su rin­kė­jais (-omis)

Iš­sis­kir­siu ir Jus ve­siu. Ma­no ka­bi­ne­tą kai ka­da ap­lan­ky­da­vo rin­kė­jai, tiks­liau – rin­kė­jos, ban­dy­da­mos apei­ti mū­sų su­kur­tą Kal­ne­lio ko­mi­te­tą. Įs­lin­ko ka­bi­ne­tan vie­na to­kia su vai­ku­čiu. Pra­dė­jo skųs­tis, kad vy­ras gir­tuok­lis, pa­bė­go, gy­ve­na su ki­ta, o jai la­bai sun­ku, vai­ku­tis ma­žas ir bend­rai... „Jūs de­pu­ta­tas, pa­dė­ki­te“...

Išk­lau­siau rim­tu vei­du. Vė­liau su­pra­tin­gai ta­riau: “Ži­no­te, po­nia, da­bar nie­ko Jums pa­dė­ti ne­ga­lė­siu, nes aš taip pat ve­dęs. Pa­lau­ki­te iki penk­ta­die­nio, iš­si­skir­siu, tuo­met ga­lė­siu Jus ves­ti.” “Ne, ne! Ką Jūs, ką Jūs!? Dėl ma­nęs? Ne..!”- šo­ko iš vie­tos rin­kė­ja. “Aš ne... Aš ne tą no­rė­jau pa­sa­ky­ti... Aš bend­rai...” Su­si­kon­fū­zi­jus iš­bė­go iš ka­bi­ne­to. (1991 m.)

Ka­ra­ba­cho spe­cia­lis­tė

Įė­jo kaž­ko­kia ka­rin­ga po­nia ir man, kaip de­pu­ta­tui, pra­dė­jo griau­dė­ti: Net­var­ka! Biu­rok­ra­tiz­mas! Vil­ki­na at­sa­ky­mą! Pa­žįs­ta­mi gau­na, o ji – ne! Ji pa­da­rys biu­rok­ra­tams Ka­ra­ba­chą! (Tuo me­tu by­ran­čio­je im­pe­ri­jo­je Ka­ra­ba­cho au­to­no­mi­nė­je res­pub­li­ko­je vy­ko gink­luo­ti su­si­rė­mi­mai). Aš nu­ra­mi­nau ka­rin­gą­ją po­nią, paė­miau už pa­ran­kės ir nu­si­ve­džiau pas Zig­mą Ka­va­liaus­ką, – at­ro­dė rei­ka­las lie­tė kaž­ko­kius sta­ty­bi­nius klau­si­mus. Pa­si­bel­džiau, įve­džiau mo­te­riš­kę jo ka­bi­ne­tan ir pri­sta­čiau: ”Laba die­na drg. Ka­va­liaus­kai. No­riu Jums pri­sta­ty­ti mo­te­riš­kę, ku­ri mo­ka pa­da­ry­ti Ka­ra­ba­chą. Ji Jums pa­da­rys, jei jai ne­pa­dė­si­te.”

Kaip ži­no­me, Lie­tu­vo­je ne­griau­dė­jo šū­viai, ne­de­gė na­mai, krau­jai ne­si­taš­kė. Da­bar, praė­jus so­li­džiam lai­ko tar­pui, pa­si­gir­siu: tai – ma­no kuk­lus ir tai­kus de­pu­ta­ti­nis in­dė­lis. (1991 m.)

Ne­su de­bi­las

Te­ko nu­girs­ti, kaip Vil­niaus gatvės 138 namo laip­ti­nės kai­my­nė Gai­lė ma­ne vie­šai pa­va­di­no de­bi­lu. Ke­lias die­nas vaikš­ti­nė­jau su­si­rū­pi­nęs. Ją su­ti­kęs ant laip­tų pa­klau­siau: “Ar Jūs gy­dy­to­ja?’ “Ne, – at­sa­kė to­ji, – o ko­dėl klau­sia­te?” “Fu ... ačiū Die­vui! O aš gal­vo­jau, kad Jūs gy­dy­to­ja. Mat kai man nu­sta­tė­te de­bi­lo diag­no­zę, bu­vau ne­juo­kais išsigandęs”. (1990 m.)

Bu­vau iš­si­gan­dęs

Ei­nu, lai­kau­si už šir­dies ir šyp­sau­si. De­pu­ta­tė Emi­li­ja klau­sia, ko­dėl aš toks lai­min­gas. Aiš­ki­nu: “Sus­kau­do šir­dį. Pa­gal­vo­jau – vis­kas, ta­ve įsi­my­lė­jau!.. Nuė­jau pas gy­dy­to­ją, tas nu­sta­tė šir­dies rau­mens už­de­gi­mą. Ačiū Die­vui! O bu­vau bai­siai persigandęs”. (1995 m.)

Ne­len­dan­čio­ji į už­pa­ka­lį

Ties teis­mo rū­mais gru­puo­ja­si kaž­kie­no gi­mi­nai­čių gru­pe­lė. Po sky­ry­bų. Da­li­ja­si po­sė­džio įspū­džiais. Iš­sis­ky­ru­sio­ji, gu­mi­nio snu­kio tur­gi­nin­kė, tę­sia po­kal­bį, gar­siai skel­bia ap­lin­kai sa­vo po­žiū­rį į oru­mą: „Pa­ma­ny­kit, su­gy­ve­na... Be­pi­gu jiems su­gy­ven­ti, jei vie­nas į ki­to už­pa­ka­lį len­da.“ Iš­sis­ky­ru­sio­ji, at­ro­do, bu­vo dva­si­nių ver­ty­bių dei­vė, tik­ra aukš­to­jo pi­lo­ta­žo la­kū­nė ir ži­no­jo to­kių su­gy­ve­ni­mo plo­ny­bių, ku­rių žmo­ni­ja iki jos ne­ži­no­jo. Tiks­liau – ži­no­jo ir už­mir­šo, nes pa­sku­ti­nią­ją ra­ga­ną šiau­lie­čiai vie­šai su­de­gi­no dar 1719 me­tais. (1991 m.)